V. Targamadzė. Vertybės: manipuliacijos ir imitacijos

Vertybes žmogaus ir valstybės gyvenime, matyt, būtų sunku pervertinti – nuo seno žmogus siekė gėrio, grožio, tiesos, harmonijos, etc. Vertybės tapo individo ir visuomenės sudedamąja (atramine) dalimi. Ir šiandien, kai visuomenėje vyksta diskusijos apie vertybes ir bandoma išsiaiškinti, apie kokias vertybes kalba vienų ar kitų partijų, judėjimų ir pan. atstovai, jiems pritariantys ar oponuojantys, siūlau atkreipti dėmesį, kad kiekviena sąvoka turi savo turinį, ir jį reikia aiškiai įvardinti, nes vertybės žmogaus ir valstybės gyvenime yra pamatinis dalykas.

Visiškai natūralus stiprėjantis žmonių noras suvokti, suprasti, kokioje tikrovėje gyvename ir kokia perspektyva kiekvienam iš mūsų ir mūsų valstybei bandoma brėžti. Juk vertybiniu pagrindu konstruojama, dekonstruojama ar perkonstruojama valstybės politika, valdymas, kuriama strategija. Ir ne tik. Nedera pamiršti, kad tūlas pagalvoja, kur link judės šalis, ar įsigalės doros ir gėrio siekis, ar atvirkščiai. Gal ne vienas pamąsto, ar verta pasilikti Lietuvoje, ar jau laikas emigruoti. Pagaliau, kokia moralė vyraus, koks bus požiūris į žmogų ir pan.

Kadangi vertybių definicijų yra ne viena ir ne dvi, šįkart negvildensiu teorinių prieigų, o pateiksiu Lietuvos žmonių samprotavimus. Š. m. lapkričio 5–6 d. paprašiau į keletą klausimų apie vertybes atsakyti žinomų politinių laidų vedėją, korespondentę (rašančią apie politiką), krikščioniškų laidų kūrėją ir korespondentą (svarstančius ir politinius klausimus), politikos apžvalgininką, politologą, politiką, mokslininkus (filologijos, filosofijos, edukologijos (ugdymo filosofijos ir švietimo kultūros specializacija), sociologijos), rašytoją, tautinių mažumų ir lietuviškos mokyklos vadovus, dviejų didžiausių jaunimo organizacijų vadovus, negalią turinčių asmenų organizacijos atstovą, švietimo ekspertą, vieną studentą ir vieną dirbantį jaunimo atstovą.

Visi informantai buvo pasirinkti pagal tam tikrus kriterijus (pilietinę poziciją, socialinį statusą, domėjimąsi politika, žinomumą ir kt.). Iš viso į klausimus atsakė dvidešimt vienas informantas.

Buvo pateikti trys klausimai:

1. Kaip Jūs suprantate, kas yra vertybė? (Jūsų vertybės apibrėžimas). Argumentuokite.
2. Ar Jums svarbios vertybės? Kodėl?
3. Kodėl vertybės svarbios valstybės politikoje?

Pateiksiu kai kuriuos atsakymus, neskirstydama jų į kategorijas ir subkategorijas (apklausa bus analizuota moksliniame straipsnyje). Kadangi ne visi informantai norėjo, kad būtų nurodoma jų tapatybė, atsakymai yra sunumeruoti (kalba netaisyta).

1 pozicija. Kaip atsakiusieji supranta, kas yra vertybė?

Kai kurie vertybę sieja su dorybėmis:

• Sakyčiau, kad man žymiai svarbesnės yra dorybės, o ne vertybės. Nes dorybės nurodo į kažką objektyvaus, tuo tarpu vertybės yra labai subjektyvu. Vertybė yra tai, ką aš vertinu labiausiai. Tai gali būti bet kas – draugystė, pinigai, prestižas, ištikimybė. Vertybė ištrina bet kokias hierarchijas ir padaro mane vieninteliu sprendėju (18);

• Vertybes suprantu kaip pamatą, ant kurio klojami mūsų, žmonių, tarpusavio santykiai. Kokie šio pamato stulpai? Tai – dorovinės vertybės arba dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas (pamatinės dorybės) ir tikėjimas, viltis, meilė (dieviškosios dorybės). Tikiu, kad šios dorybės yra prigimtinės, nekintamos, jungiančios ir vienijančios žmones. Priešingu atveju mes niekada nesusitartume, kas yra vertybės, kadangi kiekvienam žmogui, priklausomai nuo jo patirties, požiūrio, nuostatų ir kt. dalykų, atrodytų vis kitaip (16).

Kiti informantai, apibūdindami vertybes, sieja jas su tam tikromis kategorijomis arba fenomenu:

• Vertybės yra moderniojo mąstymo kategorija, nurodanti tai, kas subjektyviai laikoma vertinga. Egzistuoja kaip priešingybė objektyviomis laikomoms dorybėms klasikinėje etikoje. Mąstymas vertybėmis politikoje absoliučiai dera su demokratiniu pliuralizmu ir atmesta tiesos paieškų galimybe politiniame mąstyme (8);

• Vertybės yra kultūros (kūrybos) fenomenas, tad negaliu jų laikyti esamomis be manęs, šalia manęs, nedalyvaujant man jų kūrime. Vertybė visada yra tai, ko dar nėra, bet aš galiu sukurti. Turiu pats kurti tai, kas gali būti vadinama etinėmis, estetinėmis, religinėmis, pažintinėmis, politinėmis ir kitokiomis vertybėmis. Metaforiškai sakant, vertybė yra žmogaus tiltas (lieptas) tarp dabarties ir jos pasikeitimo (10).

Dar kiti informantai labiau akcentuoja vertybių reikšmę asmenybės gyvenime, sieja jas su žmogaus veikla ir jos įsivertinimu:

• Moralinės vertybės man yra žmogaus savybės, leidžiančios jam nepasiklysti darant teigiamus / tinkamus pagal situaciją sprendimus, pasirenkant padorius elgesio būdus, paisant savų ir svetimų interesų, įvertinant pasirinkimų ir elgesio reikšmę ir lokaliai / situatyviai, ir platesniu kontekstu (2);

• Vertybės svarbios, nes žmogus turi kažkuo vadovautis, tai savotiškas gyvenimo žemėlapis (7);

• Man vertybė tai tam tikra gyvenimo norma arba, kitaip, kasdienės veiklos principas, kuriuo vadovaujuosi bet kurioje veikloje. Tai yra tam tikrų gyvenimo elementų visuma, kurių laikydamasis jaučiuosi, kad elgiuosi teisingiausiai prieš save ir kitus (13);

• Vertybės – tai ilgalaikis asmeninis ar visuomenės prioritetas, kuriuo paremta asmeninis ar visuomenės gyvenimas ir veikla (17);

• Vertybė tai mano moralinė nuostata, pagal kurią stengiuosi gyventi. Pagrindinės mano vertybės: šeima, sąžiningumas, atsakomybė, pareigos jausmas, nuoširdumas, atjauta, išsilavinimas (5).

Taigi vertybės yra svarbios – jos žmogaus gyvenime tampa alfa ir omega. Iš esmės vertybės vienaip ar kitaip informantų siejamos su dorybėmis (nebūtinai krikščioniškomis).

2 pozicija. Visų atsakymų turinio (content) analizė rodo, kad vertybės yra svarbios kiekvieno gyvenime. Informantai teigia:

• Taip, tai padeda nuosekliai daryti darbus. Plius lengviau paaiškinti savo sprendimus. Preziumuojant, jog aiškini juos žmonėms, kurie sutinka su tavo vertybėmis (3);

• Kodėl man asmeniškai svarbios yra vertybės? Visų pirma, dėl asmeninės savijautos. Kad ir kaip tai atrodytų primityvu, tačiau nemeluojantis, žodžio besilaikantis žmogus man yra priimtinesnis, nei tas, kuriuo negali pasitikėti. Su vertybes išpažįstančiu žmogumi, net jeigu mūsų vertybės ir skiriasi, aš jaučiuosi saugesnė, labiau argumentuota, motyvuota, socialiai pilnavertiškesnė (4);

• Vertybės svarbios, nes jos atskleidžia žmogų ir leidžia nuspėti, ko iš jo tikėtis, taip pat, ar juo pasitikėti (9).

3 pozicija. Vertybių svarba nekvestionuojama ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir valstybės politikoje. Vienas informantas asmens ir politikos vertybes aptarė sąryšingai:

• Vertybės man svarbios, kaip ir kiekvienam žmogui, kuriam – prisimenant Platono „Valstybėje“ naudojamą analogiją – svarbi jo siela ir valstybė. Vertybės yra svarbios valstybės politikoje todėl, kad valstybės politika be jų (greičiausiai čia klausiama ne apie materialines vertybes) naikintų ir tikrą valstybingumą, ir tikrą politiškumą. Liktų tik galios ir materialinių interesų kova, kurios atitikmenį regime ir santykiuose tarp gyvūnų. Vertybės yra tai, kas esmingai išskiria žmogų iš gyvūnijos pasaulio ir daro žmogumi. Politika ir valstybė yra išskirtinė žmogiškumo erdvė. Visa kita – kova už būvį, dauginimasis, maistas, būstas, saugumas – sulygina žmogų su gyvuliu. Pagal Aristotelį, žmogus yra politinė būtybė iš prigimties. Savo ruožtu šv. Augustinas sakė, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Šiuo atžvilgiu galima tvirtinti, jog valstybės politika be vertybių yra žmogiškumą pamynusios plėšikų gaujos veikla (19).

Apibendrinant galima pasakyti, kad informantai vertybių reikšmę politikoje aiškino savitai dėdami akcentus. Vieni daugiau akcentavo politinę tapatybę:

• Vertybės, o ne interesai apibrėžia politinę tapatybę. Interesai nuolat kinta, priklausomai nuo situacijos, o vertybės nėra iškeičiamos ar lengva ranka pakeičiamos, jos gali būti tik „suderinamos“ tada, kada ieškoma politinio konsensuso žmonių labui (20);

• Politika ir yra vertybių realizavimo procesas. Bet koks ekonominis, teisinis ar kitoks sprendimas koduoja ir vertybinę poziciją, o tiksliau – iš jos kyla (15).

Kiti žvelgė labiau sistemiškai:

• Modernioje demokratinėje politikoje vertybės svarbios dėl kelių priežasčių. Viena vertus, kasdienėje vartosenoje piliečiai vertybėmis nurodo visa, ką laiko principais ir idealais, t.y. pateikia vertybes kaip priešpriešą interesams. Santykyje su interesais vertybės iš tiesų svarbios, nes leidžia politiką grįsti suvokimu (kad ir subjektyviu) apie tai, kas laikoma gera / siektina / teisinga iš principo, o ne naudinga sau ar grupei. Kita vertus, vertybės ar, tiksliau, kalbėjimas apie jas politinei klasei reikalingas kaip fasadas, leidžiantis pasislėpti nuo pareigos ieškoti objektyviai teisingos moralinės tvarkos, kurią turėtų įtvirtinti įstatymai, koks kad buvo klasikinės politikos tikslas (8);

• Jos labai svarbios dėl to, kad yra (arba tampa) prielaidomis mano politinėms vertybėms, leidžia (arba kliudo) asmeniškai konstruktyviai dalyvauti politikoje. Šiandienėje politikoje vyrauja reliatyvistinis (kartais vadinamas ir postmodernistiniu) pagrindinių žmogaus kultūrinių vertybių interpretavimas, neigiama vertybių hierarchija, ir tai labai kenkia humanistinei valstybės prigimčiai, iškreipia ją, paverčia valstybę instrumentu korporacijoms, klanams, turtingiausioms pasaulio .šeimoms valdyti žmones pagal savus modelius ir interesus (10).

Dar kiti akcentavo vertybių suderinamumą įvairiais lygmenimis:

• Vertybė ir politika, tai begalinė tema, kuria lengva manipuliuoti. Tačiau vertybės politikoje labai svarbu. Čia svarbus vertybių suderinamumas asmeniniu, grupiniu ir valstybiniu lygmeniu. Vertybių svarbą politikoje apibūdinčiau kaip uždarą ratą. Viskas prasideda nuo asmeninių vertybių, kurios turi būti suderintos su grupės (partijos, frakcijos, pozicijos / opozicijos) vertybėmis ir turi atitikti valstybės vertybes. Ir atvirkščiai, tautos vertybės turi būti suderintos su grupių vertybėmis, o grupių su asmeninėmis. Jei nebus vertybių suderinamumo politikoje, nebus vienybės. Politikoje labai svarbu nepasiduoti bandos instinktui, o vadovautis savo vertybėmis, ko dabar labai pasigendama (12);

• Vertybės valstybės politikoje leidžia žmogui identifikuoti save kaip valstybės narį. Labai svarbu, kad deklaruojamos vertybės politinėje erdvėje: 1) persidengtų su mažesnių visuomenės grupių (bendruomenės, organizacijos, šeima ir kt.) puoselėjamomis vertybėmis; 2) deklaratyvi vertybių forma įgautų įgyvendinamąją / puoselėjamą formą; 3) vertybės turi turėti pastovumą (ar išskirtos kertinės / ilgalaikės vertybės) (14).

Valstybės politika taip pat buvo siejama su vertybių samprata ir galimu poveikiu. Pavyzdžiui, formuluojamas klausimas apie valstybės politiką, tai siejant su valstybės raida:

• Kas yra valstybės politika? Jei kalbame apie valstybę valdančių politikų vertybes, jos svarbios dėl to, kad nuo jų nemaža dalimi priklauso, kur link ir kaip judės valstybė; leidžia vertinti politikus, parodo jų nuoseklumą arba nenuoseklumą, dėl to – prognozuoti valstybės ateitį ir planuoti asmens gyvenimą (9).

Dar kiti pabrėžė vertybių svarbą, nurodydami galimas jų mimikrijas ir net mutacijas:

• Vienokios ar kitokios vertybės politikoje yra (be jų nebūtų veiklos prioritetų). Tačiau jei jos susijusios ne su visuomenės problemų sprendimų paieška, o su siaurų asmeninių interesų tenkinimu, tuomet politika virsta antipolitika ir griauna visuomenę (1);

• Politikoje vertybės svarbios, bet politika iš principo nėra vertybiška, todėl joje vertybės išsigimsta arba geriausiu atveju gudriai prisitaiko prie situacijų. Be to, politika ne deontologiškai elgiasi, o teleologiškai, taigi pamina kai kurias vertybes vardan numatytų tikslų (2);

• Jei politikoje nėra dorovinių vertybių – tai ne politika, o kova arba prekyba, vykstanti tarp atskirų žmonių grupių. Kai politikoje dalyvaujantys žmonės savo elgesį ir veiklą grindžia dorovinėmis vertybėmis, rodo sąžiningumo, tarpusavio pasitikėjimo, pagarbos kitam pavyzdžius, politika įgauna ypatingą kokybę. Kokybę, kurioje realizuojamas teisingumo ir bendrojo gėrio siekis, o žmonės jaučiasi bendro darbo dalyviais (16).

Galima tęsti informantų minčių pateikimą, bet tai nėra reikalinga, nes visi pripažįsta vertybes kaip svarbias žmogaus ir valstybės gyvenime. Dabar kviečiu įsiklausyti į žinomų žmonių samprotavimus, skambančius kaip imperatyvas kiekvienam, esančiam valstybės valdyme ar to siekiančiam:

• Altruizmas, ištikimybė, pagarba, empatija, patriotizmas. Šios vertybės, mano nuomone, yra imperatyvios valstybės politikoje. Tačiau aš ypatingai išskirčiau vieną savybę, be kurios valstybės politika pasmerkta murkdytis korupcijos, intrigų, pavojaus valstybingumui pelkėje – tai sąžiningumas. Sąžinė politikui – aukščiau už viską. Bent taip aš įsivaizduoju vertybes politikoje ir valstybėje (4);

• Tik vadovaujantis vertybėmis galima išlaikyti savo veiklos principus ir tariant buitiškai „turėti stuburą“ priimant sprendimus. Vertybės padeda laikytis nuoseklios darbo krypties ir nesimėtyti į pašalines sritis ar nesvarbius klausimus (13).

Taigi – kaip bevartysi, kaip bežiūrėsi, vertybės yra svarbios kiekvieno mūsų ir valstybės gyvenime, jos neatsietinos nuo dorybių ir tampa moraliniu stuburu. Todėl politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms reikia labai aiškiai nurodyti vertybes, kad jos netaptų manipuliacijų, mimikrijų ir mutacijų priemonėmis.

Vertybių pagrindu būtų galima projektuoti ir įgyvendinti kismus valstybėje bei juos vertinti ir įvertinti – ar išties judama pozityvia linkme. Be abejo, paprasčiau apie vertybes tik kalbėti, paskui jomis manipuliuoti, bet rinkimai ateina ir praeina, o žmonės nori gyventi savo šalyje, suprasdami, ko konkrečiai galima tikėtis ir kuo galima pasitikėti. Juk politikoje irgi turi būti moralė (tiksliau, politika turi būti grindžiama morale), ar ne? Tad kodėl vertybės nėra įvardijamos? Čia ne sąmokslo teorija. Gal politikai nesupranta jų svarbos žmogaus ir valstybės gyvenime?