Bet birželį vyko pakartotiniai savivaldos rinkimai Trakuose, Širvintose, Šilutėje. Šiose apygardose rinkimų rezultatai buvo panaikinti, nes nustatyta „pažeidimų“. O tai primena pamirštą, tačiau rutina tapusį dalyką, kad po kiekvienų rinkimų konstatuojami tie patys pažeidimai, o vietoj išvadų geriausiu atveju padejuojama, jog VRK turėtų kažką daryti.
Ar teko girdėti apie panašius rinkimų pažeidimus Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje? Ko gero ne, bent jau pastaruosius penkiasdešimt metų. Didžiojoje Britanijoje kažkas panašaus į nūdienę Lietuvą buvo XIX-ojo amžiaus pirmojoje pusėje, jei spręst pagal Čarlzo Dikenso „Pikviko klubo užrašus“, kuriuose vaizduojama, kaip gilioje Anglijos provincijoje rinkėjų palankumas laimimas punšu, kumštynėmis ir laukine spauda, kuriai rinkimai buvo esminė verslo plano dalis.
Šį birželį vėl matome antraštes esą siaučia balsų pirkėjai. Ne visada neginčijamai įrodomi, tačiau tokie pažeidimai Lietuvoje seniai tapo nemalonia, bet neatsiejama gyvenimo dalimi, kaip koks smulkus chuliganizmas: negerai, bet, girdi, nieko negalima padaryt.
Nieko ypatingai blogo, nes dauguma pokomunistinio regiono šalių yra ten pat, vienu laiptu žemiau „brandžios“ demokratijos. Tačiau kai kuriose gretimose šalyse – ir vėl ta Estija – demokratijos rodikliai vis dėlto geresni ir tai reiškia, kad kažką daryti galima ir, matyt, reikia.
Ką realiai reiškia tokia šiek tiek kreiva demokratija? Prieš kelerius metus viešėdamas Vilniuje, Niujorko Kolumbijos universiteto lektorius Lincolnas Mitchelas baltarusių studentams iš Europos Humanitarinio Universiteto uždavė klausimą: „Kodėl balsadėžės Rytų Europoje – permatomos?“ „Kad būtų skaidriau“ – , atsakė studentai. „Ne,“ – pertarė L. Mitchelas, „permatoma balsadėžė reiškia gilų žmonių nepasitikėjimą rinkimų sąžiningumu“. Anot amerikiečio, jam nėra tekę matyti permatomos balsadėžės dėžės Vakarų kraštuose, jos paplitusios tik pokomunistinėse šalyse.
Ar to nežinojome? Teoriškai – žinojome, nes viską smulkiai išaiškino Konstitucinis Teismas (KT)
. Po 2012-ųjų metų Seimo rinkimų paskelbtuose KT nutarimuose ne vieną ir ne du kartus konstatuota, jog vadovaujantis konstituciniu gero valdymo principu valstybė turi pareigą organizuoti sąžiningus rinkimus, nes jei duodama pagrindo abejoti rinkimų sąžiningumu, pakertamas žmonių pasitikėjimas rinktos valdžios institucijomis.
KT pabrėžia, kad pirmiausia VRK ir įstatymų leidėjams tenka atsakomybė rūpintis rinkimų sąžiningumu ne tik per rinkimus, bet ir tarprinkiminiu laikotarpiu. Kitaip sakant, VRK ir įstatymų leidėjai privalo jiems prieinamais būdais – keičiant ir tobulinant įstatymus, ieškant geresnių partijų finansavimo, rinkimų proceso priežiūros būdų – siekti sąžiningesnių rinkimų.
Kas šiame fronte nuveikta nuo 2012-ųjų metų? Nieko. Ne šiaip sau nieko, bet giliai išmintyto, išjausto, pragmatizmo bei gyvenimiškos patirties plunksnomis apsitaisiusio nieko. Už šito didingo nieko slepiasi gelžbetoninis įsitikinimas, jog kaip yra, taip ir gerai. Smulkūs rinkėjų pagirdymai, dovanėlės, kuklaus nominalo banknotai esą neišgyvendinami ir nieko tame blogo nėra arba tiek mažai, kad blogio suvaldymo kaštai būsią didesni už naudą.
VRK stengiasi susitelkti į organizacinius rinkimų aspektus ir, šiukštu, vengia liesti skaudžiausias temas: chroniškus rinkėjų papirkinėjimo ir maloninimo dovanomis pažeidimus, nesuvaldytą politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimą, iracionalų žiniasklaidos reglamentavimą. Šiais klausimais politikai ir politinės partijos taip pat renkasi žiūrėti į kitą pusę.
Todėl beveik per kiekvienus rinkimus rezultatai naikinami keliose apygardose. Jei kas piktinasi dovanėlėmis rinkėjams, atsakymas neatremiamas: ar galima drausti daryti žmonėms gera? Tokia mintis buvo mesta kilus diskusijai dėl Algirdo Butkevičiaus labdaros fondo veiklos Vilkaviškyje.
Nenugalima trauka geriems darbams per rinkimus – dažnai viršpartinė. Kai TS-LKD frakcijoje kilo klausimas dėl A. Butkevičiaus fondo, galimybę daryti „gera“ karštai gynė Jurgis Razma, nes Lietuvos rinkėjai girdi yra „tokie“.
VRK nuosekliai kratosi ir partijų finansavimo kontrolės. Paskutinis epizodas: numojama į masinius Darbo partijos rėmėjus, kurie neva iš santaupų suaukoja įstatymų leidžiamą maksimumą.
Dėl VRK peršamo reikalavimo lygiai nušviesti visus rinkimų dalyvius žurnalistai iš esmės praranda teisę rinktis skaitytojų ir žiūrovų dėmesio vertus pašnekovus. Jie priversti sodinti į vieną gretą Remigijų Šimašių ir Julių Panką ir apsimetinėti, kad tai – lygiaverčiai konkurentai. Per rinkimų kampaniją faktiškai bet koks politiko parodymas ar paminėjimas gali būti laikomas politine reklama ir iš esmės naikinama laisva žurnalistinė konkuruojančių politinių jėgų analizė ir vertinimas.
Užtai triumfuoja spaudos magnatų daugel metų puoselėta neformali „politikai privalo susimokėti“. Išeina taip, kad žiniasklaidos (tiksliau, ne geriausios jos dalies) interesas naikinti neapmokamo žodžio laisvę VRK rankomis tampa oficialia tvarka, o partijos tyliai pritaria. Rezultatas: plačioji publika daro prielaidą, jog visas rinkimų vaizdas žiniasklaidoje yra apmokėtas ir nepriklausomos žurnalistikos gamtoje nebėra. Apie pasekmes žiniasklaidos patikimumui nėra ką kalbėti, tačiau ar tai didina pasitikėjimą rinkimų sąžiningumu?
Politinė kultūra neauga pati savaime kaip į drėgną žemę įkištas gluosnio kuolas. Jos augimui reikia gerų pavyzdžių, lyderystės ir politinės valios, įgaunančios konkrečių sprendimų pavidalą. Tie patys vaistai reikalingi kovojant su vadinamaisiais pažeidimais ir tvarkant politinių partijų finansavimą.
KT labai aiškiai pasakė, kas turi tą daryti: VRK ir Seimas. Tačiau vienintele pasekme buvo lengvas Z. Vaigausko išgąstis, kai trumpam KT nutarimas buvo perskaitytas kaip reikalavimas VRK prisiimti atsakomybę ir, atitinkamai, Z. Vaigauskui atsistatydinti. Išgąstis praėjo naujai valdančiajai daugumai susigaudžius, kad yra tokia didelė, kad gali daryti ką nori, tad socdemai nesunkiai nuramino partijos bičiulį Zenoną.
Vėlgi, ilgai grojantis VRK pirmininkas regis tinka visoms partijoms, ne tik socdemams. Po konsensusu „pusinio sąžiningumo rinkimai – normalu“ pasirašė ir TS-LKD Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kai – tyčia ar ne – sužlugdė Z. Vaigausko pakeitimą 2012 metų birželį. Tuomet ji pasiūlė žinomai nepriimtiną kandidatą – teisingumo ministerijos darbuotoją Audrių Kasinską - kurio užduotis, matyt, buvo agresyviai demonstruoti savo nekompetetingumą pakeliui įžeidinėjant Seimo narius, kad neduok Dieve kas nesugalvotų, jog tai – verta pamaina nepakeičiamajam Z. Vaigauskui.
Tvarusis Zenonas yra bendresnės stagnacijos sistemos atramos taškas, ir ne pats įspūdingiausias.
Z. Vaigauskas VRK vadovauja 21 metus ir Lietuvos biurokratinių aksakalų varžybose tik šiemet papuolė į prizininkus, kai antrą vietą ilgai laikęs 24-erius metus Teisingumo ministerijos patentų biuro vadovu išbuvęs Rimvydas Naujokas pasitraukė į vyresniuosius patarėjus. Dabar Z. Vaigauskas dalijasi trečiąją vietą su Susisiekimo ministerijos kelių transporto inspekcijos vadovo pavaduotoju Eugenijumi Ruškumi, taip pat išlaikiusiu postą nuo 1994-ųjų. Transporto inspekcijos vadovas Vidmantas Žukauskas – 22-eji metai – pakilo į antrąją vietą. Absoliutus čempionas – valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Donatas Smalinskas – nepakeičiamas jau 25-eri metai.
Kai universitetuose dėstoma naujoji viešoji vadyba ir kalbama apie būtinybę skatinti valstybės tarnautojų konkurenciją ir vadovų rotaciją, toks užpelkėjimas valdiškų įstaigų vadovaujančiose pozicijose neatrodo labai pažangiai. Juolab, kad tarp biurokratinių ilgaamžių Z. Vaigausko pareigos yra vienintelis aiškiai politinis postas. Žinoma, patyręs vilkas labai sėkmingai biurokratizavo VRK vadovo poziciją ir kažin ar jo pakeitimas automatiškai išspręs rinkimų patikimumo problemas, bet būtų gerai nuo kažko pradėti. Simboline prasme VRK vadovo pakeitimas bent jau suteiktų permainoms šansą, pademonstruotų trūkstamą politinę valią. O nejudinamas Z. Vaigauskas toliau signalizuoja, jog valdo stagnacija ir status Quo.
Virgis Valentinavičius yra Mykolo Romerio universiteto docentas.