Tuo pat metu Lietuva gali tapti vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Vyriausybėje nėra moterų. Vyrams pavesta vadovauti 13 iš 14 ministerijų, Vyriausybės kanclerę, švietimo, teisingumo ir kultūros ministres jau pakeitė vyrai. Jei dar laisvą aplinkos ministro postą visgi užims moteris, pagal lyčių (ne)lygybę turėdami vieną moterį vyriausybėje paskutinę vietą dalysimės su Vengrija.
Nei Sauliui Skverneliui, nei didžiajai daliai visuomenės tai neatrodo svarbi tema, vyrauja argumentas: „Svarbu kompetencija, o ne lytis. Gavosi kaip gavosi, ir nieko čia tokio“. Toks požiūris vertas diskusijos. Kontrargumentus galima išskirti į tris dalis:
1. Dalis politinių lyderių, pavyzdžiui, Kanados premjeras ar Prancūzijos prezidentas, sąmoningai ministrų portfelius dalija po lygiai vyrams ir moterims. Lyčių balansas svarbus formuojant Europos Komisiją. Tokio požiūrio šalininkai įrodinėja, kad didesnis moterų įtraukimas lemia kokybiškesnius ir labiau subalansuotus sprendimus, nes moterys dažniau atkreipia dėmesį į žmogaus teises, socialinius, lygybės klausimus, linkusios labiau ieškoti kompromisų. Didesnis moterų įtraukimas į Vyriausybę galėtų labiau paskatinti pokyčius švietimo ir vaiko priežiūros srityse, kurie šalintų kliūtis daryti karjeras moterims.
2. Vyriausybės lyderystė svarbi kovojant su nelygybe ir stereotipais. Moterys Lietuvoje uždirba 14 proc. mažiau nei vyrai, nepakankamas moterų įtraukimas stabdo ūkio augimą. Joms dažnai reikia dirbti daugiau, kad būtų pastebėtos, jos karjeros nedaro medžiotojų būreliuose. Moterų neįtraukimas tik sustiprina uždarą vyrų dominuojamą tinklą, kur dalijamasi įtaka ir finansais. Tai rodo ir keturių penktadalių vyrų dauguma Seime. Vyriausybė be moterų gali skatinti stereotipus, kad moterims politikoje ne vieta, duoti blogą toną kitoms institucijoms. Jei buvo kandidačių, kodėl visi ministrai yra vyrai, o jei nebuvo, kodėl taip susiklostė?
3. Vien vyriška vyriausybė nenaudinga Lietuvos įvaizdžiui. Pasaulio žiniasklaida pastebėtų vienintelį ES Ministrų kabinetą be moterų, nes ši tema dabar yra „ant bangos“. Žurnalistinės intrigos suteiks tai, kad būtent Lietuvoje veikia ES lėšomis išlaikomas Europos lyčių lygybės institutas, o D. Grybauskaitė yra Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininkė.
Kvotos politikoje ar versle nebūtinai geriausias sprendimas – kritikai turi rimtų argumentų, kad tai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Bet diskusija šiais klausimais parodytų Lietuvos pilietinės visuomenės ir politikų brandą. Premjerui ir kitiems politikams tylint, žodį galėtų tarti prezidentė. Tai Lietuvai svarbesnis klausimas nei moterų protegavimas Vilniaus diplomatiniame korpuse ar kalbos apie moterų teises pasaulyje iš Jungtinių Tautų tribūnų.