Valdas Bartkevičius. Širdučių laikas. Žaidimo pabaiga

Kvailumas be ribų, ar tikrai? Sekmadienio rytą pradėjau nuo rosijos konsulato aplankymo, kad pažiūrėčiau, kaip tos šalies piliečiai „renka“ diktatorių jo surengtame spektaklyje. Žiūrint į didėjančią eilę, norėjosi vemti, nes einantieji prieš Vladimirą Putiną stovėjo kartu su tais, kurie už jį, ir jokių diskusijų ar problemų nekilo. Vergų tautos atstovai kantriai laukė savo eilės, o tie prieš V. Putiną, turėję unikalų šansą pasikalbėti su tais tautiečiais, kurie taip ir nepritapo svetimoje šalyje net per 50 metų, juo nepasinaudojo. Stebėjau tai ne vienas ir ne man vienam kilo toks pats paprastas klausimas.

Nežinau, ar tie homo sovieticus pajėgūs suprasti jaunuosius savo gentainius, nes jie ir prieš 50 metų būtų gyvenę skirtinguose socialiniuose burbuluose – nors gal tik taip atrodo, matant jų akiniuotus ir auskaruotus veidus?

Tiesą sakant, tarp savo jaunų draugų iš tikrai protestinio burbulo nesu matęs tiek kūno puošybos elementų ar keistai ekstravagantiškų rūbų. Tai jų natūralus būdas būti panašesniems į vakariečius ar jie staiga, tapę laisvi, nusimeta vergo pančius? Jeigu jie jau buvo tokie ten, tai kodėl nėjo iki galo ir nebandė kovoti prieš blogį, nebūtinai miestų aikštėse, nes tai klaidingas kelias prieš tankus ir automatinius ginklus, o bandydami surasti būdų savo darbo ar tarnybos vietose sabotuoti ir kitaip kenkti valdžiai? Užuot kovoję su korupcija jie privalėjo kaip įmanydami ją skatinti, nes tai vienas iš efektyviausių ginklų prieš režimą. Tai aišku daugeliui mūsų, bet kodėl jie net vykstant karui tęsia tą kovą?

Aleksejaus Navalno opozicijos lyderiai gyrėsi, kad Vakaruose „gerųjų rusų“ yra net milijonas – lygiai tiek pat ar panašiai, kiek tos šalies karių dabar fronte prieš Ukrainą. Tai rimta jėga, o skirtumas tik tas, kad vienus vienija noras žudyti, o kitus – savisaugos instinktas. Pirmieji laimi, nes jų nevaržo jokie moraliniai principai ir jie lengvai nuperkami.

Milijonai kvailių abiejose grupėse ir visus valdo tas pats KGB, meistriškai manipuliuodamas žmonių protais. Protais tų, kurie niekada neturėjo kritinio mąstymo, tų, kurie gimė dešimtoje ar net dvidešimtoje baudžiauninkų, tiksliau sakant, vergų kartoje.

Jie visi įpratę bėgti ar šliaužti paskui vieną carą, kuris yra duotas Dievo. Taip sakė vos ne kiekvienas senyvas žmogėnas, išėjęs iš rosijos konsulato Vilniuje. Nueidami murmėjo apie Dievą ir dangų. Dar teisybę, kuri viena, aiškiai duodami suprasti, kad mes gyvename melo pasaulyje, o jie – šventieji, kuriuos mes bandome engti, primesdami svetimas mūsų pasaulio taisykles pas save namie.

Beveik visi kalbinti taip ir nesuprato klausimo lietuvių kalba, o toji vienintelė, kuri sugebėjo suregzti kelis sakinius, pasakė, už ką balsavo. Telefonas nusėdo ir tai liko už kadro, o ji toliau ramiai gyvens čia, gavusi eilinį leidimo pratęsimą, nes žino, kaip reikia atsakyti į klausimą „kieno Krymas?“ Iš tokios tvarkos ir mūsų naivumo galima juoktis iki nukritimo.

Po rinkimų spektaklio buvo pranešta: 85 proc. Lietuvoje gyvenančių rusų balsavo už putlerį, o sugadintų biuletenių nebuvo.

Tiksliau, niekas jų net neskaičiavo, kaip to naiviai tikėjosi opozicija ir jos rėmėjai pas mus. Net neabejoju, kad sakys ar jau sako: „Gaila, kad ne visi [rusijos piliečiai] galėjo balsuoti, nes Lietuvoje nebuvo leista normaliai organizuoti tam skirtas vietas kituose miestuose. Rinkimų legitimumą parodo didžiulės eilės prie konsulatų, kur senyvo amžiaus žmonės alpo belaukdami savo „konstitucinių teisių“ įgyvendinimo. Kalti Vakarų lyderiai rusofobai, palaikantys „Kyjivo režimą“.

Rusijos opozijos Vakaruose projektas privalo būti užbaigtas, nes neįmanoma kovoti per atstumą, lygiai taip pat kaip gerti kavą ar alų, mylėtis ir gimdyti vaikus, nes gyvenimas – tai ne filmas, o sunkios statybos, kur reikia nebijoti išsipurvinti rankas, kvėpuoti dulkėmis ir springti krauju.

Rusijos opozicijos Vakaruose projektas privalo būti užbaigtas, nes neįmanoma kovoti per atstumą, lygiai taip pat kaip gerti kavą ar alų, mylėtis ir gimdyti vaikus, nes gyvenimas – tai ne filmas, o sunkios statybos, kur reikia nebijoti išsipurvinti rankas, kvėpuoti dulkėmis ir springti krauju.

Gyvenimas – tai ne virtuali erdvė, kai saugiai išeini į protestą Vakaruose, net ne prie savo šalies ambasados, kai tavo protestas skirtas tik tam, kad būtų lengviau gauti politinį prieglobstį, neturint tam realių darbų ar kovos prieš režimą įrodymų, taip sukuriant dirbtinį priežastinį ryšį. Tik tam yra skirti tie atskirai rengiami maršai už Ukrainą, vykstantys diena vėliau jau antrus metus iš eilės.

Rusijos žmonės Vakaruose turi remti Ukrainos kariuomenę ir savo tautiečių dalinius „Svoboda“, „RDK“ ir „Sibir“, pirkdami dronus kamikadzes, pikapus ir termovizorius, o ne eiti į Maksimo Galkino, „Bi2“ ar Valerijaus Meladzės koncertus, kurie prieš karą, bet bijo prie jo prisiliesti, bijo transformacijos iš paprasto užsienio agento į terorizmo rėmėjus, nors būtent tokie ir yra balsavusieji už V. Putiną ar prieš jį jo rinkimų teatro scenoje pagal geriausias rusų reicho režisierių taisykles bei tradicijas, kur lazda nekabinama virš scenos, nes ji gali tapti ginklu ir iššauti, atėjus dienai „X“.

Laikas prablaivėti ne tik „geriesiems rusams“, bet ir mūsų politikams, kurie naiviai tiki, kad rusija gali būti kitokia, kad ją galima pakeisti tokių piliečių rankomis, kurių dažnas nemoka įkalti net vinies, bet moka taip gražiai iš pirštų dėlioti širdeles, o praeiviams lietuviams rodyti vidurinįjį pirštą, siunčiant velniop anglų kalba. Nes mes savo žemės šeimininkais esame tik kol kas, kol dar nepastatytas naujasis Taivanas Vilniuje. Naujieji Vasiukai jau gimė jų protėvių galvose, dabar laikas juos kurti čia.