Dar kartą asmeniškai tuo įsitikinti teko gegužės 4 dienos komisijos posėdyje, į kurį buvau pakviestas kaip ekspertas aptarti Venclovų namų-muziejaus problemą. Jau pamačius darbotvarkę, kur šiam pastaruoju metu išopėjusiam klausimui buvo numatyta 20 minučių, apėmė negera nuojauta. Tuo labiau, kad prieš jį numatyta aptarinėti kitą, turbūt dar opesnį sovietinių paminklų savivaldybėse likimo klausimą, tam dosniai skiriant ištisą pusvalandį. Žinoma, jo aptarimas truko daugiau nei valandą, po jo valandą kalbėta apie Venclovų muziejų.
Kai antrajai valandai baigiantis muziejaus direktorė atkreipė pirmininkaujančios P. Kuzmickienės dėmesį į gerą pusvalandį Zoom pakeltą mano ranką, prašančią galimybės pasisakyti, teko sužinoti, kad laiko nebėra, o muziejaus nuomonė – jau išklausyta. Aš šiaip jau ruošiausi išsakyti savo – istoriko – nuomonę, ne muziejaus, su jo darbuotojais nederinau, ką kalbėsiu. Bet mūsų politikams turbūt sudėtinga įsivaizduoti, kad žmogus gali turėti savo, profesionalią, ne partinę ar kokios grupės nuomonę.
Tai nestebina. Keista kas kita: konstatavus laiko trūkumą, apie Venclovų namus kalbėta dar keliolika minučių, pasisakė keli žmonės, iš jų du – anksčiau kalbėję ir iš esmės nieko naujo nepasakę. Matyt, posėdžio vedėja jau iš anksto žinojo, kad mano kalbėjimo būdas „neteisingas“. Kam jo klausyti švaistant brangų laiką, jei reikia rasti „teisingus“ kalbėjimo būdus.
Tokia padėtis tik parodė, kad mūsų politinio elito atstovai nesugeba net suplanuoti posėdžio laiko, kai aišku, kad temos karštos ir bus ilgos diskusijos. O tai, savo ruožtu, daug ką pasako apie politikų kompetenciją, kvalifikaciją ir darbo kokybę. Ir kad tik „teisingo“ kalbėjimo apie istoriją srityje... Na, o parodyta nepagarba kviestiems, bet neišklausytiems žmonėms – tik menka smulkmena, dar kartą parodanti Lietuvos politinio elito požiūrį į nevertus dėmesio rinkėjus, kaip žinia, turinčius palūkėti rinkimų, kad galėtų išreikšti savo nuomonę. Ką jau besakyti apie „neteisingai“ manančius ir kalbančius piliečius. Telieka tik stebėtis, kad sovietmečiui tolstant politinio elito demonstruojama arogancija ne mažėja, bet didėja, ypač ja sublizgėti mėgsta jaunosios kartos „be galo vakarietiški“ politikai. Iki S. Lavrovo „perlų“ dar toloka, bet mokiniai stengiasi.
Skaitytojas gali teisėtai paklausti, kodėl jis turi skaityti apie užgautus istoriko jausmus. Savo patirtį pateikiu tik kaip pavyzdį vis stiprėjančios Lietuvoje demokratijos nususinimo tendencijos. Kol kas ją itin jaučia istorikai ir kiti su istorinės atminties problemomis susiduriantieji. Galima numoti ranka, kad tai „tik“ istorija, siaurų profesionalų reikalas. Deja, putininė Rusija rodo, kad nuo „teisingų“ kalbėjimo apie praeitį būdų diegimo galima nusiristi iki nusikalstamo režimo.
Jau esu rašęs apie tai, kiek fašizmo galima rasti Lietuvoje, tame tekste istorijos vaidmuo paminėtas tik prabėgomis. Bet žvelgiant ne į esminius fašizmo bruožus, o į jo praktikas, praeities užvaldymas – itin svarbi jų dalis. „Teisingi kalbėjimo būdai“ apie istoriją – kaip tik žingsnis ton pusėn.
Tuo labiau, kad politikams istorijos panaudojimas yra be galo patogus. Nereikia nuveikti realių darbų, reikalaujančių iš tiesų rimtos kvalifikacijos, užtenka parodyti susirūpinimą „neteisingomis“ interpretacijomis ir patriotinė visuomenės dalis sužavėta. Kaip parodė putininė Rusija, kai nėra realių pasiekimų, juos visai neblogai pakeičia pergalės istorijos fronte.
O mūsuose, kaip bebūtų keista, esama į šią autoritarinę šalį besilygiuojančių, irgi išaugusių ant sovietmečio raugo, galinčio labai lengvai virsti fašizmu. Kaip Putinas naudoja anti-retoriką, savo esme sovietinę, bet formaliai „patriotinę“, taip ir Lietuvoje, tik mūsuose Rusija ir SSRS vietoj Vakarų baubo Rusijoje.
Bet grįžkime prie Venclovų muziejaus. Pirmas kylantis klausimas: kodėl jo likimu susirūpino net Seimas? Šiaip jau jis nėra muziejaus steigėjas, muziejus jam nepavaldus, todėl politikų kišimasis į jo vidaus veiklą atrodo, švelniai tariant, keistai. O nešvelniai – labai jau primena cenzūrą. Politikams užkliuvo, žinoma, Antano Venclovos vaidmuo.
Esą muziejuje per mažai jo veiklos demaskavimo, trūksta politinės veiklos įvertinimo. Muziejų inspektuoti atėjusi P. Kuzmickienė su istoriją pamėgusia žurnaliste Daiva Vilkelyte darbuotojus tardė porą valandų ir klausinėjo ne apie muziejaus veiklą, o apie A. Venclovos pristatymą jame. Tardė, nes kitaip chamiško D. Vilkelytės elgesio su darbuotojais įvardinti neišeina. Bet „teisingai“ kalbantiems galima kalbėti pakeltu balsu, nutraukinėti, neleisti išsakyti savo nuomonės tiems, kurie a priori kalba „neteisingai“.
O esmė ta, kad muziejuje yra tik A. Venclovos baldai ir biblioteka, tačiau visa veikla sukasi apie Tomą Venclovą. Ten vykstantys renginiai negarbina komunizmo, dauguma jų apskritai ne apie sovietmetį ir istoriją, o apie literatūrą ir meną (ne sovietinius). Dažnai prisimenama ir sovietmečio disidentų veikla. Bet ar realybė kada sustabdė „teisingo kalbėjimo“ ieškotojus? Svarbu, kad A. Venclova nepakankamai pasmerktas. Muziejaus tinklalapyje pateiktoje jo biografijoje suminimi visi nemalonūs biografijos faktai, jie nenutylimi. Bet bėda – įvertinimo trūksta, nėra pasmerkimo. O liaudies priešus būtina smerkti kiekvieną kartą juos minint. Taip mokė Komunistų partija, o jos mokymas, atrodo, vis dar neišgaravo iš dalies visuomenės, net jaunimui persidavė. Tokiame požiūryje daugiau sovietinio raugo nei Venclovų muziejuje, kur saugomi Lietuvos Helsinkio grupės dokumentai.
Šiaip jau tokia politikų reakcija ir paaiškina, kodėl muziejus tiesiog bijo paliesti A. Venclovos veiklą, vengia į ją gilintis ir stengiasi užsiimti viskuo, kad tik nereikėtų veltis į politiką. Jei istorija yra politika, jos geriau vengti. Pozicija suprantama, nors aš jai nepritariu. Tai, kad A. Venclovos veikla kelia diskusijas, kad tai daro muziejų „problemišku“, yra stiprioji jo pusė. Mažai kam įdomus Beatričės Grincevičiūtės butas-muziejus, V. Mykolaičio-Putino ar V. Krėvės muziejai aistrų irgi nekelia (pastarasis – šiaip jau turėtų). Diskusijos ir įtampa rodo didelį potencialą, muziejus gali tapti diskusijų ne tik apie A. Venclovą, bet ir gerokai platesnių, vieta. Supratimas, kad muziejus liudija įmuziejinto asmens nuopelnus, yra jo pagerbimo būdas – pasenęs, atėjęs iš sovietmečio. Lankytojus traukia kontroversijos, įtampos, nesutarimai, o ne paminklinė tyla ar oficiozinis pasmerkimas.
Todėl nepritarčiau Seimo komisijos posėdyje nuskambėjusioms mintims perduoti muziejų Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui – ne ta specifika. Apkarpius abiejų Venclovų veiklą iki politikos tiesiog neliktų galimybės plėtoti įvairiapusišką veiklą, tai nususintų muziejų.
Tačiau jokių diskusijų nebus radus „teisingus kalbėjimo būdus“, būtų jie teigiami ar neigiami. Oficiozas užmuša diskusiją pasiūlydamas tą pačią vienintelę perspektyvą. Įvairiopa ir prieštaringa A. Venclovos asmenybė jau pati savaime dėkinga diskusijoms, o pridėjus sūnų Tomą Venclovą – disidentą, Lietuvos Helsinkio grupės narį, pasaulyje žinomą poetą ir intelektualą – galima suplakti tiesiog fantastiškai patrauklų muziejinį kokteilį.
Tačiau tik tokiu atveju, jei muziejaus perkrovimą, kuris siūlomas Vilniaus miesto muziejų optimizavimo galimybių studijoje, vykdys specialistai ir profesionalai, nevairuojami visokio rango ir raugo politikų bei rėksnių, geriausiai žinančių „teisingo“ kalbėjimo turinį.
Dabartiniam muziejui trūksta daug ko. Visų pirma – didesnio finansavimo, leidžiančio vykdyti platesnius užmojus, o ne vien mokėti menkas algas negausiems darbuotojams. Tai leistų įdarbinti daugiau aktyvaus ir iniciatyvaus jaunimo su originaliomis idėjomis. Kaip pasikeitė V. Mykolaičio-Putino muziejus nusileidus jaunų darbuotojų desantui. Ir dabar matau bent dalies darbuotojų atvirumą naujoms idėjoms (tai iliustruoja kad ir parodų sąrašas), bet akivaizdus muziejaus skurdas trukdo vystyti veiklą.
Trūksta muziejui ir vietos. Dabar lankytojas mato iš esmės du gyvenamuosius kambarius, ten nėra vietos standartinei ekspozicijai su stendais ir eksponatais. Tai leidžia sukurti jaukią atmosferą, bet renginiai su daugiau žiūrovų – neįmanomi. Namas tuo tarpu – nemažas, bet jame įsikūrusios kitos įstaigos, neturinčios nieko bendro su muziejine veikla. Išplėtus muziejaus plotą būtų galimos ir platesnės ekspozicijos, ir didesni renginiai.
O svajonėse galima įsivaizduoti kad ir ryšius su Knuto Hamsuno centru Norvegijoje – visai verta išlipti iš Lietuvos ribų, pasigilinti, kaip gi norvegai dorojasi su nelengva užduotimi pristatyti savo literatūros genijaus bendradarbiavimą su nacių okupantais. Kolaboravusių ir bendradarbiavusių su okupantais menininkų ir kūrėjų galima rasti visoje Europoje, o Lietuvoje itin trūksta būtent tarptautinių diskusijų, ne tik mokslinių, bet ir suprantamesnių, artimesnių daugumai žmonių. Būtent šis muziejus turi potencialo vystyti ir tokią veiklą.
Jei rūstus žvilgsnis iš Seimo, lydimas turgaus rėksnių lygio aktyvistų reikalavimų, šio potencialo nesunaikins.
Ir baigiant turbūt reikia pabrėžti, kad šis tekstas nederintas su Venclovų namo-muziejaus vadovybe ar darbuotojais.