Valdžia, galia ir nusikalstamo sindikato įsiteisėjimas Rusijoje

Vladimiro Putino pradėtas karas prieš Ukrainą buvo logiškas Rusijoje susiformavusio politinio režimo veiksmas. To režimo negalima apibūdinti kaip įprasto autoritarizmo ar diktatūros. Vengrų politologas Balintas Magyaras pateikė tiksliausią tokio režimo apibrėžimą, pavadindamas jį mafijos valstybe. Ir jis ne vienintelis.

2015 m. vasarį nužudytas Borisas Nemcovas yra tiesiai sakęs, kad „Putino Rusija – mafijos valstybė“. Jam antrina ir buvęs ilgametis Putino režimo kalinys Michailas Chodorkovskis, teigdamas, kad Putinas yra mafiozas, valdantis šalį kaip nusikalstamą sindikatą.

Daugelio apžvalgininkų manymu, Rusija yra teritorija, kurioje veikia mafijos įstatymai, o šiai valstybei būdingi visi mafijinės struktūros požymiai.

• Valdantysis klanas ir visiškas lojalumas to klano bosui. Visi klano nariai žaidžia pagal vidaus taisykles, nepaisydami plačioms masėms skirtų įstatymų ir „patriotinių“ ideologijų.
• Valstybės „nusavinimas“. Nutrinami skirtumai tarp klanui priklausančio turto ir valstybei priklausančio turto. Valstybė valdoma kaip asmeninė valda, o jos turtai laikomi valdančiojo klano, bet ne visų piliečių turtu.
• Neformalūs ryšiai ir taisyklės. Vadovaujamasi ne įstatymais, o asmeniniais susitarimais, nerašytomis taisyklėmis, nusikaltėlių pasaulį primenančiais santykiais, globojant „savus“ ir eliminuojant „svetimus“.
• Fasadinės valstybės institucijos. Siekiant sudaryti demokratijos regimybę, kuriamos įvairios „žmogaus teisių“ bei kitokios organizacijos, oficialiai rengiami „rinkimai“ ir „referendumai“, tačiau visa tai – gryniausia dekoracija. Viską sprendžia klanui priklausantys arba jam artimi žmonės, o ne rinkėjai.
• Prievarta. Teismai, teisėsaugos struktūros tampa klano boso ir jo patikėtinių valios vykdytojais. Vykdomas įstatymui prieštaraujantis susidorojimas su kitaminčiais, užsakomosios žmogžudystės, „baudžiami išdavikai“.

Rusijos invazija į Ukrainą atskleidė naujus mafijos valstybės bruožus, siųsdama į karą privačias karines bendroves, tokias kaip „Wagner“, kurių iš pradžių stengėsi išsiginti, ir iš kalėjimų paleistų nusikaltėlių gaujas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2023 m. vasarį pareiškė: „Prieš metus kalbėjausi su Putinu, ir jis tikino mane, kad Rusija neturi nieko bendra su grupuote „Wagner“. Patikėjau tuo. Šiandien matome, kad ši grupuotė įtraukta į karą su Ukraina. Tai reiškia, kad Rusija yra tipiška mafijos valstybė.“ 2023 m. rugpjūčio 23 d., praėjus lygiai dviem mėnesiams po „Wagner“ vadinamojo žygio į Maskvą, Tverės srityje įvyko lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo šios tariamai privačios karinės bendrovės vadovybė, įskaitant jos įkūrėją Jevgenijų Prigožiną.

Tai atsitiko po to, kai Vladimiras Putinas prabilo apie „išdavystę“. Nedaug kas abejojo, kad su Prigožinu tiesiog susidorota nusikaltėlių klano metodais: be jokių kaltinimų ir teismo (bent parodomojo), visiškai neigiant savo kaltę. Bet šis susidorojimas iš tiesų atrodo gana logiškas, jei remsimės mafijos valstybei būdingais kriterijais ir požymiais.

Šios temos nagrinėjamos leidyklos „Briedis“ pristatomoje knygoje „Putino mafijos valstybė. Kaip Rusija netapo demokratija“, kurią sudarė Leonidas Nevzlinas, remdamasis keliais neįvardytais autoriais, vis dar gyvenančiais Vladimiro Putino valdomoje šalyje, todėl dėl savo pačių saugumo nenorinčiais viešintis. Šios knygos tikslas – išsamiai panagrinėti, kaip Rusijoje susiformavo mafijos valstybė, apibūdinti dabartinę mafijinę politikos sistemą, išnarplioti jos varomuosius mechanizmus ir suprasti, kaip ji vis dar išlieka gyvybinga.

Pats Leonidas Nevzlinas (g. 1959 m.) – buvęs banko MENATEP prezidentas, buvęs JUKOS viceprezidentas, Rusijos naujienų agentūros ITAR-TASS generalinio direktoriaus padėjėjas. 2003 m., Putinui inicijavus procesą prieš JUKOS, išvyko į Izraelį ir gavo tos šalies pilietybę. Sufalsifikavus bylą, Rusijoje Nevzlinas kaltinamas ne tik finansiniais nusikaltimais, bet ir užsakomųjų žmogžudysčių organizavimu. 2008 m. jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. vyko knygos „Putino mafijos valstybė. Kaip Rusija netapo demokratija“ pristatymas, kuriame dalyvavo ir pats Leonidas Nevzlinas. Iki šiol ši knyga nebuvo išleista jokia kita kalba, net rusiškai. Pristatome šią knygą ir „Delfi“ skaitytojams.

Kviečiame skaityti ištrauką:

Mafiją ir specialiąsias tarnybas sieja tai, kad jos veikia už įstatymo ribų. Mafijos valstybėje susiliejus abiem, veikla už įstatymo ribų arba žaidimas nepaisant taisyklių tampa principu, kuris įgyvendinamas ir vidaus, ir užsienio politikoje. Be to, šią taisyklę galima pritaikyti ir patiems žaidėjams.

Mafijos valstybėje, kitaip nei įprastoje, teisė į prievartą nėra valstybės monopolija, ji atiduodama į savitą franšizę. Rusijos baudžiamajame kodekse yra 359 straipsnis „Samdininkavimas“. Rusijos federacijos baudžiamajame kodekse nurodyta, kad už verbavimą, mokymą, finansavimą arba kitokį materialinį samdinio aprūpinimą ir jo naudojimą ginkluotame konflikte arba karo veiksmuose baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. Samdinys už dalyvavimą ginkluotame konflikte arba karo veiksmuose baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų. Palyginti ilgai privačių karinių bendrovių, pirmiausia pačios garsiausios samdinių grupės „Wagner“, naudojimas buvo slepiamas po oficialiu eufemizmu „privati apsaugos veikla“.

„Wagner“ dalyvavo mūšiuose Sirijoje ir Rytų Ukrainoje, darbavosi įvairiuose Afrikos regionuose, pavyzdžiui, Sudane ir Centrinės Afrikos Respublikoje, tačiau lyg ir neegzistavo. Centrinės Afrikos Respublikoje žuvo Rusijos žurnalistai Orchanas Džemalis, Aleksandras Rastorgujevas ir Kirilas Radčenka, atvykę ten kurti filmo apie Rusijos samdinių veiklą. Remiantis centro „Dosjė“ atliktu tyrimu, prie jų žūties prisidėjo grupė „Wagner“.

Kariams rengti privačios karinės bendrovės neteisėtai naudojasi oficialiais poligonais. Pagrindinė privačios samdinių grupės „Wagner“ bazė buvo Krasnodaro krašto Molkino gyvenvietėje, šalia karinio dalinio, kur dislokuota Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos 10-oji atskiroji specialiosios paskirties brigada.

Viskas pasikeitė po 2022 m. vasario. Prasidėjus plataus masto įsiveržimui į Ukrainą, privati karinė bendrovė „Wagner“ ir ją valdantis Jevgenijus Prigožinas gavo ypatinguosius įgaliojimus. Ši samdinių grupė tapo visaverte privačia armija, kurią sudaro ne tik pėstininkai, bet ir artilerija, ir net sava aviacija. Prigožinas asmeniškai važinėjo po pataisos darbų kolonijas verbuoti žmonių, kurie galėtų dalyvauti mūšiuose Ukrainoje mainais už bausmės panaikinimą. Tokia veikla ir tokios galimybės kaliniams įstatyme nenumatytos. „Wagnerininkai“ į savo gretas visoje šalyje verbavo ir eilinius piliečius, žadėdami 240 tūkst. rublių per mėnesį.

Slaptu Putino dekretu Prigožinas gavo Rusijos didvyrio žvaigždę. Tipiška „Wagner“ istorija – samdinio Jevgenijaus Nužino likimas ir internete išplatintas jo nužudymo kūju vaizdo įrašas. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos ignoravo šį įvykį. Sausio pradžioje pabėgęs buvęs „Wagner“ kovotojas Andrejus Medvedevas pasakojo ir apie kitas jam žinomas dešimt egzekucijų už atsisakymą kariauti Ukrainoje. Jis tvirtino asmeniškai dalyvavęs keliuose sušaudymuose. Privati karinė bendrovė „Wagner“ galutinai legalizuota 2023 m. gegužę. Prigožinui paskelbus, jog užėmė Bachmutą, Kremliaus svetainėje pasirodė oficialus pranešimas, kad prezidentas pasveikino „Wagner“ šturmo būrius.

Privati karinė bendrovė „Wagner“ buvo sukurta neteisėtai ir neteisėtai egzistavo. Už įstatymo ribų ir jos staigi pabaiga. Įkūrėjų – Jevgenijaus Prigožino ir Dmitrijaus Utkino – žūtis lėktuvo katastrofoje buvo netikėta, bet mažai ką nustebino pačioje Rusijoje ar už jos ribų. Ji įvyko pagal klasikinį mafijos scenarijų. Buvo keliamos pačios įvairiausios versijos, tačiau daugumos nuomonė sutapo: Putinas neatleido Prigožinui už 2023 m. birželio maištą.

„Jei kartu su dauguma Rusijos režimo priešininkų ir šalininkų atmestume šalin tragiškąją fatalistinę versiją, kai likimo jėgos išpildo žmonių ketinimus, Prigožino ir „Wagner“ viršūnės žūtis aiškių aiškiausiai išryškina mafia state, valstybės-grupuotės, būdingos Rusijos režimui, bruožus. Tarsi būtų nutirpusi sniego danga ir atsivėrusi rūstaus šiaurės dirvožemio struktūra“, – palygino ekspertas Aleksandras Baunovas. Jo teigimu, Prigožino vaizdo kreipimasis iš Afrikos, paskelbtas likus kelioms valandoms iki katastrofos, atskleidžia, kad jam pačiam rasta nauja tarnybos vieta Afrikoje – tai savotiška patriotinė tremtis ir nužeminimas. „Tačiau svarbią bausmės technologijos dalį ne tik diktatūros, bet ir kriminalinio tipo grupuotėje sudaro tai, kad, prieš sunaikinant priešą, turi įvykti kažkas panašaus į susitaikymą, atleidimą ir kartais net suartėjimą su bosu. Kaip filmuose apie mafiją: priešiškos grupės ir jų bosai susirenka kartu, kad paskui vieni kitus sušaudytų iš torto arba, kaip „Krikštatėvyje“, susitaiko prieš sunaikindami“, – visiškai teisingai paaiškinama Baunovo straipsnyje.

Mafijos valstybė turi daugiau galimybių nei paprasta mafija. Net oficialias ginkluotąsias pajėgas ji kartais naudoja už teisės ribų, tiksliau, pažeisdama visus rašytus ir nerašytus įstatymus. Taip buvo aneksuojant Krymą 2014 metais. Vasario pabaigoje–kovo pradžioje strateginius objektus Kryme užėmė „žalieji žmogeliukai“ – nežinomi asmenys kamufliažinėmis uniformomis be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų.

Kita vertus, mafijos valstybė turi daugiau galimybių nei paprasta mafija. Net oficialias ginkluotąsias pajėgas ji kartais naudoja už teisės ribų, tiksliau, pažeisdama visus rašytus ir nerašytus įstatymus. Taip buvo aneksuojant Krymą 2014 metais. Vasario pabaigoje–kovo pradžioje strateginius objektus Kryme užėmė „žalieji žmogeliukai“ – nežinomi asmenys kamufliažinėmis uniformomis be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų. Juos dar vadino ir „mandagiais žmonėmis“. Tokiomis aplinkybėmis Kryme įvyko referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. O tų pačių metų balandį Vladimiras Putinas patvirtino, kad tai buvo Rusijos armijos kariškiai, kurių pagal įstatymą ten iš principo neturėjo būti.

Rusijos specialiosios tarnybos nesidrovėdamos vykdo slaptas neteisėtas operacijas kitų valstybių teritorijoje. Kartais paslaptys išlenda į dienos šviesą. Ypač jei misija nukrypsta nuo plano. 2018 m. kovo 18 d. Jungtinės Karalystės mieste Solsberyje skubiai hospitalizuojamas buvęs Vyriausiosios žvalgybos valdybos darbuotojas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Nuodų (kaip spėjama, „Novičiok“), kuriais jie buvo apnuodyti, pėdsakų aptikta ant jų namų durų rankenos. Remdamasi tyrimo rezultatais, Jungtinės Karalystės valdžia paskelbė pagrindinių įtariamųjų – Rusijos piliečių Aleksandro Petrovo ir Ruslano Boširovo – pavardes. Kiek vėliau leidiniai „Bellingcat“ ir „The Insider“ publikavo tyrimą, įrodantį, kad Ruslanas Boširovas iš tikrųjų yra Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas Anatolijus Čepiga, Rusijos didvyris. Aleksandro Petrovo pavarde, kaip paaiškėjo, buvo prisidengęs karo gydytojas iš Vyriausiosios žvalgybos valdybos Aleksandras Miškinas. Interviu Margaritai Simonian jiedu pareiškė, kad buvo nuvykę į Solsberį pasigrožėti vietinės katedros smaile.

Petrovo ir Boširovo nuotykių Solsberyje istorija – ne vienintelė. Pavyzdžiui, Bulgarija apkaltino tris Rusijos piliečius bandymu nunuodyti verslininką Emilianą Gebrevą, jo sūnų ir įmonės direktorių. Vietos prokuratūros duomenimis, apnuodijimas „neatpažinta fosforo organine medžiaga“ įvyko 2015 m. pavasarį. Emiliano Gebrevo įmonė vertėsi prekyba ginklais. Kaip teigė pats Gebrevas, jis tiekė ginklus Sakartvelui vykstant karo veiksmams 2008 metais. Bulgarijos prokuratūra paskelbė, kad prie Gebrevo apnuodijimo prisidėjo Sergejus Pavlovas, Sergejus Fedotovas ir Georgijus Gorškovas. Dar anksčiau tas pačias pavardes minėjo „The Insider“ ir „Bellingcat“. Jie tvirtino, kad šie žmonės galėjo dirbti Vyriausiajai žvalgybos valdybai, o į Bulgariją atvyko svetimais vardais ir su suklastotais dokumentais.

Dar vienas plačiai nuskambėjęs atvejis – žmogžudystė Mažajame Tyrgartene, skvere, galima sakyti, pačiame Berlyno centre. Ten 2019 m. vasarą vidury dienos buvo nušautas į mečetę ėjęs Sakartvelo pilietis Zelimchanas Changošvilis. Dėl įtarimo žmogžudyste sulaikytas Rusijos pilietis. Vokietijos generalinė prokuratūra ir vyriausybė mano, kad nužudymą užsakė arba Rusijos valdžia, arba Čečėnijos vadovybė. Atlikę bendrą tyrimą, „The Insider“, „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ priėjo prie išvados, kad įtariamasis galėjo būti Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojas. Pateikdamas dokumentus vizai gauti, vyriškis nurodė, kad jis yra „Vadimas Sokolovas, 49 metų, iš Irkutsko“, registruotas Sankt Peterburge.