Nenuosekli pozicija
Neseniai JAV prezidento Joe Bideno administracija atšaukė sankcijas Rusijos ir Vokietijos dujotiekiui „Nord Stream 2“. Akcentuota, kad projektas beveik baigtas realizuoti, tad sankcijos nieko nebesprendžia. Be to, pabrėžta, kad šiuo žingsniu Vašingtonas siekia pagerinti santykius su strategine partnere Vokietija, kurie buvo stipriai pabjurę Donaldo Trumpo valdymo laikotarpiu.
Reikia priminti, kad D. Trumpas laikėsi principinės pozicijos dėl „Nord Stream 2“. Pasak jo, šis dujotiekis ne tik dar labiau sustiprins Vakarų Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų, bet ir papildys Rusijos biudžetą milijardais dolerių.
Atšaukęs sankcijas prieštaringai vertinamam dujotiekiui „Nord Stream 2“, J. Bidenas pagrasino naujomis sankcijomis Baltarusijai, pabrėždamas, esą pastarosios dar stipriau izoliuos Aleksandro Lukašenkos režimą.
Pastarieji J. Bideno sprendimai dera su Rusijos interesais: ne tik užtikrinti gamtinių dujų – pagrindinės Rusijos eksporto prekės – tiekimą į Vakarų Europą be tarpininkų (Ukrainos, Baltijos valstybių, Baltarusijos, Lenkijos), bet ir dar stipriau izoliuoti Baltarusiją, tokiu būdu panaikinant manevro galimybę Minskui.
Ar galėjo JAV užsienio politikos strategai apsiskaičiuoti? Ar galėjo jie neįvertinti visų grėsmių, geopolitinių aplinkybių ir t. t.? Abejotina. Tad kyla klausimas – kas verčia Jungtines Valstijas keisti poziciją dėl Rusijos?
Rusija – JAV varžovė?
Paprastai Rusijos–JAV santykiai analizuojami pasitelkus tarptautinių santykių realizmo teoriją. Remiantis šia teorija teigiama, kad Rusija – JAV varžovė, kad santykiai tarp šių šalių yra konfliktiški, kad pastarosios siekia subalansuoti viena kitos (karinę) galią ir pan.
Vis dėlto, atšaukdama sankcijas „Nord Stream 2“, J. Bideno administracija iš esmės leidžia Rusijai didinti savo ekonominę ir, savo ruožtu, karinę galią. Kitaip tariant, JAV padeda Rusijai stiprėti.
Nepaisoma netgi fakto, kad šis stiprėjimas vėliau kelia pavojų Amerikos sąjungininkams Vidurio ir Rytų Europoje. Negana to, panašu, ir Rusija žengė žingsnį, kuris nepaaiškinamas realistiškai – žiniasklaida paskelbė, kad Kremlius pasiūlė Vašingtonui galimybę naudotis dviem Rusijos karinėmis bazėmis Kirgizijoje ir Tadžikistane, besiribojančiuose su Kinija.
Taigi, realizmas negali paaiškinti Jungtinių Valstijų politikos Rusijos atžvilgiu, nes jokio fundamentalaus konflikto tarp JAV ir Rusijos nėra. Nors Rusija kariniu požiūriu tebėra viena stipriausių pasaulio valstybių, turinti didžiulį branduolinio ginklo arsenalą, karinės galios reikšmė tarptautinėje politikoje pervertinama.
Netgi Šaltojo karo metais, kai tarp Sovietų Sąjungos ir JAV vyko ginklavimosi varžybos, tikrasis šių lenktynių tikslas buvo ne pasigaminti kuo daugiau branduolinių galvučių, o nualinti ideologinės priešininkės SSRS ekonomiką. Abi supervalstybės turėjo pakankamai karinių pajėgumų sunaikinti viena kitą ir visą pasaulį net ne po vieną kartą.
Kyla klausimas, kam tų galvučių reikėjo dar ir dar? Jei ne karinė galia, tai kas reikšmingai veikia procesus tarptautinėje sistemoje? Atsakymas yra paprastas – ekonomika. O pagal šį kriterijų Rusija nekelia absoliučiai jokio pavojaus JAV.
Rusija pasaulio sistemoje
Kad būtų aišku, pažvelkime į situaciją per geo–ekonominę arba pasaulio sistemos perspektyvos prizmę.
Rusija priklauso vadinamajai „pusiau-periferinių“ valstybių grupei. Šios šalies ekonomikoje vyrauja žemesnės pridėtinės vertės ir žaliavų pramonė. Pastarasis ūkio sektorius akumuliuoja daugiau nei ketvirtadalį Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP), sudaro daugiau nei pusę eksporto, o pajamos, gautos iš žaliavų pardavimo, viršija trečdalį federalinio biudžeto įplaukų.
Nepaisant kelių iš sovietmečio paveldėtų pažangesnių industrinių sektorių (pvz., gynybos pramonės), didžioji dalis Rusijoje pagaminamų pramonės gaminių nėra paklausūs vidaus arba pasaulinėse rinkose. Dėl to nemažai pramoninės produkcijos (ypač aukštųjų technologijų) šalis priversta importuoti iš ekonomiškai pajėgesnių Vakarų Europos (vadinamųjų, „branduolio“) valstybių.
Tai sukuria netolygumą tarptautiniuose ekonominiuose mainuose. Vakarų Europos (t.y. „branduolio“) valstybės, eksportuodamos brangią aukštos pridėtinės vertės produkciją į Rusiją ir iš jos importuodamos žaliavas, akumuliuoja viršpelnius. Dėl šios priežasties Vakarų Europa siekia išlaikyti Rusiją „pusiau-periferijoje“ ir maksimaliai išnaudoti šio santykio teikiamas ekonomines galimybes (žr. čia).
JAV–Rusijos ekonominiai ryšiai nėra intensyvūs. Atsakymo į klausimą, kodėl Rusija vis tik domina amerikiečius, reikia ieškoti toli Rytuose.
Kinija pasaulio sistemoje
Kinijos santykinės ekonominės galios augimas, besitęsiantis ne vieną dešimtmetį, grasina JAV pozicijoms pasaulio sistemoje.
Jei prieš ketvirtį amžiaus Kinijos BVP sudarė tik 3,8 proc. pasaulio BVP, o JAV – 25 proc., tai šiuo metu šis santykis yra 15,4 proc. (Kinija) ir 19,3 proc. (JAV). Nuo XX a. 7 deš. pramonės sektoriaus reikšmė JAV ūkyje nuosekliai mažėja. 1965 m. industrija sudarė 53 proc. šalies ekonomikos, 1988 m. – 39 proc., o 2004 m. – 9 proc. Dėl gamybos iškėlimo į užsienio valstybes ir robotizacijos sumažėjo amerikiečių, dirbančių pramoninės gamybos sektoriuje, skaičius: nuo 24 proc. (1960 m.), skaičiuojant nuo visos darbo jėgos šalyje, iki 8 proc. (2016 m.).
Tuo tarpu Kinijos pramonės augimas nuo 1990 m. buvo vienas sparčiausių pasaulyje, reikšmingai prisidėjęs prie to, kad 1990–2003 m. laikotarpiu Kinijos BVP augo po 10 proc. kasmet. Tai – vienas geriausių rezultatų pasaulyje.
Nors didelė dalis Kinijos pramonės dar nepasižymi aukštos pridėtinės vertės produkcijos gamyba, spartus BVP augimas įgalino Kinijos Vyriausybę dosniai finansuoti šalies mokslinio–technologinio potencialo stiprinimo programas.
Pavyzdžiui, 1960 m. JAV dalis finansuojant mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) sudarė apie 69 proc. pasaulinių MTEP išlaidų, o 2018 m. – 28 proc. Nuo 2000 iki 2018 m. JAV MTEP dalis sumažėjo daugiau nei 10 proc. – nuo 39,8 proc. iki 28 proc. pasaulinių MTEP išlaidų. Palyginimui, Kinijos išlaidos MTEP 2000 m. siekė 4,9 proc., o 2018 m. – 26,3 proc. Pagal šį rodiklį Kinija šiuo metu užima antrą vietą pasaulyje (žr. čia).
Mažėjant santykinei JAV ekonominei galiai pasaulio sistemoje, JAV būtina subalansuoti Kinijos galios augimą. Dėl to JAV užsienio politikos strategų akys vis dažniau krypsta į valstybes ir regionus, besiribojančius su Kinija. Rusija būtent ir yra viena tokių valstybių. Maža to, Rusija – dar ir milžiniška Kinijos ūkio augimui būtinų išteklių saugykla.
JAV interesai
Tolesnis Kinijos galios augimas neatitinka strateginio JAV tikslo – išlaikyti dominavimą tarptautinėje ekonominėje sistemoje. Kaip tai veikia JAV-Rusijos santykius?
JAV nenaudinga izoliuoti Rusiją ir tokiu būdu stumti ją Kinijos link, nes potencialus Pekino-Maskvos aljansas keltų pernelyg didelį pavojų strateginiams Vašingtono interesams. Tikėtina, dėl šios priežasties stebime JAV pastangas palaikyti dialogą su Rusiją, nepaisant prieštaringų Kremliaus vidaus ir užsienio politikos iniciatyvų.
Neatmestina, kad ateityje Jungtinės Valstijos gali siekti įtraukti Rusiją į buriamą anti-kinišką koaliciją. Toks Amerikos manevras nebūtų naujas. XX a. 7–8 deš., JAV prezidentui Richardui Nixonui ėmus vykdyti vadinamąją „ping-pong“ diplomatiją, JAV įtraukė Kiniją į koaliciją prieš SSRS.
Pagaliau, JAV nelaiko Vakarų Europos valstybių pagrindinėmis ekonominėmis konkurentėmis. Priešingai, Vakarų Europa – viena svarbiausių sąjungininkių, atsveriant augančią Kinijos ekonominę galią. Todėl galima prognozuoti, kad JAV nesieks gilinti konflikto transatlantinėje erdvėje, sankcionuodama tokius Vakarų Europai ekonomiškai naudingus projektus kaip „Nord Stream 2“.
Didysis žaidimas ir Vidurio Europa
Vašingtono siekis suburti anti-kinišką koaliciją, įtraukiant į ją Vakarų Europos šalis ir galbūt Rusiją, gali lemti mažesnį JAV dėmesį Vidurio ir Rytų Europai. O tai reikštų Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių reikšmės sumažėjimą didžiojoje JAV strategijoje.
Nors nei Lietuva, nei kitos Vidurio Europos šalys negali sustabdyti ekonominės galios pusiausvyros pokyčių pasaulio sistemoje sąlygotų procesų, tik nuo mūsų priklauso, ar liksime pasyviais procesų stebėtojais, laukiančiais, kas bus, ar bendromis jėgomis su Lenkija ir kitomis Višegrado valstybėmis išmintingai prisitaikysime prie kintančių aplinkybių.
Lietuva su kitomis Vidurio-Rytų Europos valstybėmis turi aktyviai veikti ES, NATO ir kitose svarbiose tarptautinėse organizacijose. Nepaisant vis labiau kintančių JAV prioritetų, reikia siekti kuo didesnio Amerikos įsitraukimo į Vidurio-Rytų Europos saugumo užtikrinimą, siekiant išlaikyti mūsų regione nusistovėjusią galių pusiausvyrą. JAV yra vienintelė galia, galinti atsverti Vokietijos ir Rusijos galią Vidurio-Rytų Europoje.
Baltijos ir Višegrado valstybės turi koordinuoti savo veiksmus, ieškant bendros pozicijos ES. Tam tikslui regiono valstybių bendradarbiavimas galėtų būti ir institucionalizuotas, pavyzdžiui, rengiant reguliarius regiono šalių lyderių ar bent jau užsienio reikalų ministrų susitikimus, kurių metu būtų suderinamos pozicijos, o tik tuomet jos pristatomos ES.
Baigiant, Baltijos ir Višegrado šalys, išnaudodamos narystę NATO ir ES, turi stengtis įtraukti kaimynystėje esančias Rytų Europos valstybes į savo orbitą. Priešingu atveju, minėtose šalyse didės Rusijos įtaka.
Višegrado ir Baltijos valstybėms būtina suremti pečius ir bendrai spręsti kylančias tarptautines problemas. Toks bendradarbiavimas būtų tvarus ir efektyvus dėl labai paprastos priežasties – dėl akivaizdžiai sutampančių Vidurio Europos valstybių geopolitinių interesų ir vertybių.