Šiandien viešojoje erdvėje sklando bent kelios žmogžudystės versijos. Viena jų – kad D. Duginos vairuojamą automobilį susprogdino Ukrainos slaptosios tarnybos. Šią versiją aktyviai artikuliuoja ir komunikuoja Kremlius bei jo propagandos ruporai. Tačiau Kijevas šiuos kaltinimus kategoriškai atmeta.
Ukrainiečių teigimu, D. Duginos žūtis galimai yra Rusijoje vykstančių vidaus kovų tarp skirtingų grupuočių padarinys. Tuo tarpu analitikai svarsto, kad galimas šios žmogžudystės tikrasis užsakovas – Kremlius, tokiu būdu nutaręs pasiųsti signalą Rusijos „karo partijai“, t. y. A. Dugino filosofijos paveiktiems rusų nacionalistams, pastaruoju metu kritikuojantiems Kremlių už Rusijos karinių pajėgų nesėkmes bei klaidas Ukrainoje. Kitos versijos kalba apie tai, kad D. Duginos žmogžudystė tėra pretekstas naujoms vidaus represijoms Rusijoje pateisinti arba kad tai yra kovos tarp skirtingų Rusijos žvalgybos agentūrų rezultatas ir taip toliau, ir panašiai. Akyliau pasižiūrėjus galima būtų atrasti ir dar keletą nežinia kiek pagrįstų versijų.
Analizuojant šį įvykį, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į vieną dalyką ar, tiksliau sakant, išsklaidyti vieną Vakarų pasaulyje gana gajų mitą. A. Duginas vis dėlto nėra, kaip dažnai galvojama, šių dienų Rusijos arba putinizmo „ideologas“. Taip, niekas negali paneigti, kad jo mintys susišaukia su Kremliaus kuriamu ir visuomenei transliuojamu nacionalistiniu naratyvu. Visgi instituciškai A. Duginas neužima jokių pareigų režime, jis netgi yra netekęs dėstytojo posto Maskvos universitete.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad Putino režimas paprasčiausiai neturi jokios ideologijos. Kremliaus režimo, kurį galima įvardyti tiesiog saugumo tarnybų chunta, vienintelis tikslas – išlikimas. Tuo tarpu nacionalistinis, imperialistinis, „apgultos tvirtovės“ ir kiti pasakojimai režimo yra naudojami labai instrumentiškai – jie skirti visuomenei bauginti ir per tai ją sutelkti.
Jeigu A. Dugino vaidmenį Rusijoje palygintume su šiai asmenybei priskiriama role Vakaruose, matytume, kad čia menama A. Dugino įtaka vertinama visai kitaip. Vakaruose A. Duginas laikomas svarbiu Kremliaus režimo „šulu“, jam prilipdant simbolines „Putino Rasputino“, „Kremliaus ideologo“, „režimo „smegenų“ etiketes ir kitus panašius epitetus. Būtent ši aplinkybė arba, kitaip sakant, Vakaruose įsitvirtinęs įvaizdis verčia galvoti, kad išpuolis prieš A. Dugino šeimą – ne vidaus, o išorės auditorijoms skirtas spektaklis, surežisuotas ne kur kitur, o Kremliuje.
Kam Kremliui reikalingas šis spektaklis ir koks šio spektaklio tikslas? Panašu, kad ir šiuo atveju pagrindinis tikslas sutampa su tais tikslais, kurių siekiama šantažo dėl Zaporožės AE, energetinio karo su Europa, pasaulinės grūdų krizės atvejais.
Tai yra tikslas kuo labiau ir kuo stipriau spausti Vakarus. Priversti juos įkalbėti Kijevą sėsti prie derybų stalo, prie kurio Ukraina galiausiai bus padalyta į skirtingas dalis taip, kaip kadaise buvo padalyta Korėja. Toks, tikėtina, yra Putino pasitraukimo iš Ukrainos planas. Pasitraukimo iš karo, kurio Rusijos pajėgos jau nelaimės, priešingai, gali prarasti tai, ką dabar yra okupavusios. Pavyzdžiui, Chersoną.
Putinas puikiai suvokia, kad, tęsdamas karą Ukrainoje, jis ir toliau tiesiog sekins jėgas. Todėl vienu ar kitu būdu jis nori padėti tašką. Tačiau taško jis negalės padėti tol, kol neturės „pergalės“, kurią galės skambiai pristatyti savo visuomenei. O tam neabejotinai reikia priversti ukrainiečius diskutuoti dėl dabartinio status quo išlaikymo. Iki šiol Putinui nepavyko pasiekti šio tikslo, tačiau pastangos, kaip matome, tęsiasi ir toliau.
Kas liudija apie šias pastangas? Ogi netrukus po įvykių Pamaskvėje sekusi dezinformacijos bei propagandos kampanija apie FSB per dvi dienas neva „išaiškintus“ sprogdinimo organizatorius ir vykdytojus, įrodanti, kad vėl naudojama laiko patikrinta taktika – šmeižti Ukrainą, tikintis, kad Vakarų politikai „susiprotės“ ir neberems „teroristinio“ Kijevo režimo.
Tad versija, kad A. Dugino dukros nužudymo spektaklis yra skirtas užsienio, dar konkrečiau Vakarų valstybių auditorijoms, atrodo vis įtikinamesnė.
Žinoma, tikrai neatmestina, kad Kremlius pasinaudos D. Duginos žmogžudyste ir papildomais tikslais, pavyzdžiui, stiprinant vidaus represijas Rusijoje. Kad ir kaip būtų, režimas represyvėja ir toliau represyvės. Štai, pavyzdžiui, sodinti žmonių į kalėjimą dėl to, kad jie panaudojo žodį „karas“, ko gero, tikrai nereikėtų, jei režimas jaustų, kad turi daugelio Rusijos gyventojų paramą. Paramos nėra. Todėl reikia represijų.
O tokiame kontekste, susiduriant su A. Dugino dukters nužudymo ir kitais ateityje, tikėtina, dar laukiančiais precedentais,
Vakarų šalių ir Lietuvos politika turėtų būti išmintinga. Negalime pasiduoti provokacijoms, kurių tikslas – spausti ir šmeižti Ukrainą, bandant priversti ją sutikti su Putino „taikos“ sąlygomis.
Nekaltinti be išimties visų Rusijos piliečių už karą Ukrainoje, nes tokiu būdu tik pilame vandenį ant Kremliaus propagandos malūno, vaizduojančio Vakarus „blogio imperija“. Priešingai, kad ir kaip tai būtų sudėtinga, reikia aktyviai skverbtis į Rusijos informacinę erdvę, pateikiant šios šalies žmonėms alternatyvą Kremliaus brukamai propagandai.
Tęsti tokius žingsnius, kaip kad pozityviai vertintina, šiandien viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukianti iniciatyva apriboti vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Dažniausiai į užsienį keliauja tik saujelė santykinai gerai gyvenančių rusų, kurie vargu, ar skundžiasi gyvenimu tėvynėje ir toli gražu nėra suinteresuoti rimtesniais pokyčiais.