Šios ir kitos sąmokslo teorijos pastaruoju metu užtvindė socialinius tinklus. Vieni šių teorijų kūrėjai, kuriuos galima pavadinti tiesiog cinikais, puikiai supranta, kad jų valdomose „Facebook“, „Youtube“ ar kituose kanaluose yra skleidžiamas, tiesiogine to žodžio prasme, melas. Bet tiesa ir nėra jų tikslas. Jų tikslas – matomumas, galbūt valdžia, pinigai. Ir viso to siekiama naudojantis visuomenės neišprusimu. Svarbiausia tinkamu laiku į eterį „išmesti“ tinkamą temą, kuri dabar ir čia generuoja like‘us. O ar mirs dar vienas kitas jų teorijomis įtikėjęs žmogus, ar ne, jiems nesvarbu. Tiesa, yra ir tokių, kurie šventai tiki, kad covido nėra, kad skiepai – „marmalas“, kad pandemija – sąmokslas ir t. t.
Jie, gal ir neturėdami jokių užkulisinių tikslų, tiesiog dalijasi savo mintimis ir idėjomis su kitais, nepaisant to, kad didelė dalis jų argumentų prieštarauja fundamentaliems moksliniams faktams.
Vis dėlto įdomiausia ne tai, ką ir kuo remiantis kalba šių sąmokslo teorijų kūrėjai. Įdomiau, kodėl jų idėjos susilaukia populiarumo Lietuvos visuomenėje?
Tam, kad rastume atsakymą į šį klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į du aspektus: iš sovietmečio kylantį visuomenės nepasitikėjimą tuo, ką sako ir daro valdžia, bei neoliberalios individualizmo ideologijos įsigalėjimą visuomenėje.
Nepasitikėjimas valdžia nėra išimtinai Lietuvai būdingas fenomenas. Tai veikiau visą postsovietinę erdvę charakterizuojantis reiškinys. Pažvelkime į Rusiją, kuri net ir savo vakcinas nuo COVID-19 susikūrė, o skiepijimo tempai, švelniai tariant, kuklūs. Kalbant paprastai, kaip ir sovietmečiu, kai net sprogus branduoliniam reaktoriui niekas nieko nesakė arba sakė, kad viskas gerai, taip ir dabar: valdžia visuomenės akyse meluoja, priima klaidingus sprendimus. Tokiame kontekste kritikuojantieji valdžią beveik automatiškai yra teisūs, nepaisant to, kokia absurdiška jų kritika bebūtų.
Lietuvos nepriklausomybės aušroje nepasitikėjimo valdžia korta sumaniai pasinaudojo Sąjūdis, iš kurio save kildina dabartiniai valdantieji, ir kiti į jį panašūs judėjimai. Charakteringa iliustracija – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHAE).
Įsibėgėjus statyboms, kilo aplinkosauginiai protestai, kuriuose šmėžavo ne vienas su Sąjūdžių sietas veidas. Kokių tik teorijų tuomet nebuvo prikurta siekiant sustabdyti projektą. Teigta, kad ėmus pumpuoti vandenį iš marių į aukštutinį baseiną stipriai svyruos Kauno marių vandens lygis, o tai paspartins marių krantų eroziją. Kad marių vandens pumpavimas į aukštutinį baseiną bei atgal išjudins mariose susikaupusį dumblą su teršalais, kurie toliau tekės Nemunu į Baltijos jūrą. Kad statybos išjudins senas nuo maro mirusių žmonių kapinaites Kauno marių dugne, o tai sukels epidemiją. Kad baseino betoninė siena gadins kraštovaizdį. Kad mariose išnyks žuvys. Galų gale, kad viso šio projekto tikslas – paskandinti Kauną.
Nors mokslininkai ramino, kad nieko panašaus nebus, o ir nė viena iš minėtų teorijų ilgainiui nepasitvirtino, protestai nesiliovė. Negana to, protestuotojams netgi pavyko laikinai sustabdyti KHAE statybas. Nepasitikėjimas tuo, ką sakė tuometė valdžia, ir tikėjimas nepagrįstomis oponentų teorijomis sąlygojo tik dalinį KHAE projekto įgyvendinimą, o valstybė patyrė didelius ekonominius nuostolius.
Dar viena tikėtina sąmokslo teorijų populiarumo Lietuvos visuomenėje priežastis – įsigalėjusi neoliberali individualizmo ideologija.
Lietuvoje būdinga asmeninį interesą laikyti svarbesniu už viešąjį. Pavyzdžių – daug ir įvairių. Pažvelkime į sostinės širdį, Gedimino kalno prieigas. Kitoje Neries pakrantėje stūkso apleisti Sporto rūmai, o šalia jų – blizgantys ir modernūs privačių apartamentų kvartalai. Kodėl neblizga sporto rūmai? Todėl, kad tai viešas pastatas. Laimė, dar nenugriautas, nes viešo Žalgirio baseino ir to paties vardo stadiono seniai nebėra. Ar kam nors Lietuvoje rūpi viešasis transportas?
Pažvelgus į spūstis didmiesčių gatvėse susidaro įspūdis, kad pastarasis apskritai neegzistuoja. O ar rūpi, kaip Lietuvoje atrodo viešosios bibliotekos, mokyklos arba ligoninės? Valstybinės sveikatos ir švietimo sistemos seniai paliktos savieigai. Jų vietoje valstybės sąskaita formuojasi privačių ligoninių ir ugdymo įstaigų tinklai.
Kai konservatoriai, liberalai ir kiti individualizmo ideologijos pranašai staiga pradeda ginti viešąjį gėrį, kaip dabar su skiepais, žmonėms tai nekelia jokio pasitikėjimo, nes viešasis gėris niekuomet nebuvo šių politinių jėgų prioritetų sąraše. Priešingai. Juk kai ankstesnė valdžia apribojo prieigą prie alkoholio, bandydama kurti sveikesnę visuomenę, ne kas kitas, o tie patys dabartiniai valdantieji aiškino, kad pastarieji draudimai privalo būti atšaukti, nes kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti, kada, kiek ir ko suvartos. Kas pasikeitė?
Liaudies išmintis byloja – ką pasėsi, tą ir pjausi. Kai viena žinoma filosofė tvirtina, kad „teisė į sveikatą, kaip ir mirtį, priklauso patiems žmonėms“, tai nėra ko piktintis ir kritikuoti.
Ta filosofė išpažįsta tą pačią objektyvų visuomeninį gėrį neigiančią individualizmo ideologiją.