Europos Sąjungos lyderiai sutarė, kad Bendrija Baltarusijai įves tikslines ekonomines sankcijas. Tai reiškia, kad sankcijos bus įvestos ne tik atskiriems fiziniams arba juridiniams asmenims, bet ir atskiriems ūkio sektoriams, tarp jų naftos, trąšų ir kitiems.
Neabejotinai, Baltarusija pajus šių sankcijų poveikį. Pavyzdžiui, jei remsimės statistika, vien tik pernai ES iš Baltarusijos importavo kalio trąšų už 1,2 mlrd. eurų. Dar 1 mlrd. pajamų Baltarusijai atnešė naftos ir jos gaminių eksportas į Bendrijos šalis. Taigi, apribojus vien šių prekių eksportą, Baltarusija patirs didelių ekonominių praradimų.
Negana to, skaičiuojama, kad šimtamilijoninius nuostolius atneš Baltarusijos oro erdvės boikotas ir draudimas nacionalinei oro vežėjai „Belavia“ skraidyti virš ES oro erdvės. Ne veltui Aleksandras Lukašenka pagrasino, kad blokuos krovinių tranzitą į Rusiją ir Kiniją, jeigu sankcijos toliau būtų griežtinamos. Jis suvokia, kad šįsyk ES nejuokauja.
Kita vertus, vargu ar šių sankcijų įvedimas iššauks Baltarusijos režimo kaitą. Pavyzdžių, kad sankcijos lemtų režimo pasikeitimą, pasaulio istorijoje praktiškai nėra. Nei Irano, nei Šiaurės Korėjos, nei Venesuelos ar Rusijos valdantieji režimai dėl taikomų sankcijų nepasikeitė, priešingai, dar stipriau konsolidavosi. Štai, Rusijoje naratyvas apie sankcijas puikiai panaudojamas visuomenės mobilizacijai prieš bendrą „priešą“, paprastai tariant, Vakarus. Būtent sankcijomis pateisinamos ir ekonominės problemos, apėmusios Rusiją.
Taigi, galima manyti, kad ES planuojamos sankcijos dar stipriau izoliuos Baltarusijos režimą. Maža to, tikėtina, kad pastarosios kreips režimą dar stipresnio autoritarizmo link.
Protestai, kilę Baltarusijoje po prezidento rinkimų, patvirtino, kad socioekonominis kontraktas tarp režimo ir visuomenės yra suaižėjęs.
Režimas, siekdamas kontroliuoti visuomenę, remiasi išimtinai tik represiniu aparatu, kuris yra dosniai finansuojamas.
Vargu, ar planuojamos sankcijos paveiks represinį aparatą. Tikėtina, sankcijų našta guls ant eilinių baltarusių darbuotojų pečių. Ar tai iššauks naujus protestus? O ar jie baigsis režimo nuvertimu? Abejotina. Netgi tuo atveju, jei protestuose dalyvaus 95 proc. baltarusių, režimas nesugrius. Jis griūtų tik tuo atveju, jei represinio aparato atstovai (vadinamieji „silovikai“) pereitų į protestuotojų pusę. Arba jei kiltų ginkluotas pasipriešinimas šalies viduje.
Baltarusijos izoliacijos žalą jau patyrėme. Pasirinkusi vienašališkai spręsti Visagino atominės elektrinės (AE) klausimą, tuometė Lietuvos valdžia atmetė Baltarusijos siūlymą bendradarbiauti šiuo klausimu. Šios politikos rezultatas – Astravo AE, ne tik finansiškai „pririšusi“ Baltarusiją prie Rusijos, bet ir išdygusi už 40 kilometrų nuo Vilniaus. Tai – viena didžiausių pastarojo meto Lietuvos politikos klaidų.
Tiesa, Astravo AE atrodys tik mažytė klaidelė, lyginant su tuo, kas bus, jei Baltarusija bus de facto ar de jure inkorporuota į Rusijos Federacijos sudėtį. Tai, sakyčiau, būtų geopolitinė katastrofa Lietuvai, kurios tikimybę didina Baltarusijos izoliacija.
Kaip išvengti tokio scenarijaus? Pirmiausia, reikia nustoti užsienio ir saugumo politiką grįsti emocijomis ir pradėti galvoti strategiškai. Lietuvos pozicija dėl Baltarusijos turi būti racionali, rami ir blaivi. Tokie argumentai, kaip „Lietuvos dešimtmečio uždavinys – Baltarusija be Lukašenkos“, verčia klausti: ar A. Lukašenka ir jo likimas yra svarbiausias Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioritetas, ar vis tik šis prioritetas yra nepriklausoma Baltarusija?
Antra, reikia suvokti, kad pereinamasis laikotarpis Baltarusijoje – ne už kalnų. Todėl greta sankcijų politikos būtina užsiimti ir aktyvia neformalia diplomatija – siekti įtikinti Vakarus (geriausia – NATO partnerius, bet ir ES), kad egzistuoja didelė tikimybė, jog Baltarusija gravituos Rusijos link, jeigu Minsko režimo pareigūnai neturės ryšių su Vakarais. Ir kaip tuomet reikės apsaugoti Baltijos valstybes, kai su likusiomis NATO šalimis jas jungs vos 100 kilometrų Suvalkų koridorius?
Trečia, nereikia tikėti, kad režimo griūtį iššauks protestai. Atsižvelgiant į stipriai autoritarišką Baltarusijos santvarką, šios šalies likimas spręsis ne gatvėse, o valdžios koridoriuose. Jei baltarusių režimo pareigūnai pro langą matys tik Rusiją, tai jie ir rinksis Rusiją.
Tai štai jums ir strateginis užsienio ir saugumo politikos klausimas: ar vykdysime Rusijai naudingą politiką – užversime visus langus Baltarusijos valdantiesiems sluoksniams, ar suteiksime jiems alternatyvą ir galbūt bent jau šiek tiek išbalansuosime Rusijos įtaką jiems?