Valentinas Beržiūnas. Nacionalinis bankas: nuo utopijos iki realybės

Idėja apie valstybinio komercinio banko steigimą sukėlė diskusijų bangą. Kritikai pareiškė, kad dauguma valstybės valdomų įmonių nepasižymi skaidrumu ir efektyvumu. Panašiai esą bus ir su valstybiniu banku.

Negana to, banko steigimas yra per brangus, o jo veiklai trukdys ir politikai.

Tuo tarpu idėjos šalininkai tvirtina, kad Lietuvos bankų sektoriuje yra per mažai konkurencijos.

Be to, lėtėjant ekonomikos augimui privatūs bankai atsisako kredituoti verslą, o šis privalo turėti finansavimo šaltinių, antraip ūkio plėtra apskritai sustos. Taigi, ar iš tiesų argumentai prieš nacionalinį banką yra stipresni?

Statistika rodo, kad Lietuvos ūkio augimas pamažu lėtėja, prognozės nėra džiuginančios, o padėtis tarptautinėse rinkose – neapibrėžta. Todėl Lietuvoje veikiantys bankai ir kitos kredito įstaigos pamažu griežtina skolinimo sąlygas. Verslas skundžiasi, kad ne tik mažėja suteikiamų kreditų srautas, bet ir brangsta skolinimasis.

Ekonomistų vertinimu, pagal naujų paskolų verslui brangimo tempą, Lietuva 2019 m. užėmė antrą vietą euro zonoje. Pabrėžiama, kad verslas taip brangiai nesiskolino nuo 2015 m.

Kitas svarbus veiksnys, mažinantis Lietuvos kreditavimo rinką, yra konkurencijos bankų sektoriuje nebuvimas. Pavyzdžiui, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai teigia, kad beveik negauna paskolų iš bankų, nes šie – susitelkę į stambius verslo klientus.

Atsižvelgiant į tai, kad kreditavimas yra gyvybiškai reikšmingas verslui ir jo plėtrai, iniciatyva steigti nacionalinį banką yra logiška.

Nacionalinis bankas – vienas iš svarbiausių instrumentų, su kurio pagalba galima užtikrinti tvarų ekonomikos augimą.

Sėkmingos valstybės pagrindas – stiprus nacionalinis verslas. Šalis bus pajėgi tik tuo atveju, jei turės tvirtas ir stambias nacionalines įmones, gebančias sėkmingai veikti globalioje ekonominėje sistemoje.

Kad šios įmonės atsirastų, valstybė turi aktyviai palaikyti nacionalinį verslą – ne tik ginti jo interesus tarptautinėje erdvėje, užtikrinti eksporto rinkas, bet ir, kiek tai įmanoma, stengtis apsaugoti savąją rinką nuo importo iš užsienio konkurencijos. Taip pat valstybė turi turėti tvirtą finansinį užnugarį – nacionalinį banką.

Tiesa, nacionalinio banko steigimas – brangus. Tačiau nebūtinai pati valstybė jį turi steigti ir kontroliuoti. Tuo gali rūpintis nacionalinio verslo atstovai. Svarbu tik, kad bankas būtų nacionalinis, o ne užsienio kapitalo.

Nors Lietuva yra maža, o jos ištekliai – riboti, tai nereiškia, kad ji negali turėti nacionalinio banko. Tarkime, ne tik mažosioms pasaulio šalims priskiriama Švedija, bet ir mažiau turtingos Lenkija ir Vengrija turi nacionalinius bankus.

Lenkai džiaugiasi, kad anksčiau jų šalyje dominavo užsienio kapitalo, o šiuo metu vietiniai (valstybės ir privatūs) bankai, užimantys nuo 55 iki 60 proc. rinkos. Konkurencijos Lenkijos bankų sektoriuje taip pat nestinga – šalyje veikia daugiau nei 30 bankų, iš kurių aštuoni yra stambieji, turintys panašias pozicijas.

Konkurencija bankų sektoriuje ir nacionalinių bankų buvimas – viena iš svarbiausių priežasčių, lėmusių tai, kad Lenkija sėkmingai išgyveno pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę.

Analogiška padėtis Vengrijoje, kur, remiantis statistika, valstybė kontroliuoja beveik pusę šalies bankinės sistemos. 2014 m. Vengrijos Vyriausybė nutarė į savo rankas susigrąžinti anksčiau privatizuotą ketvirtąjį pagal dydį komercinį banką „MKB Bank“. Iš dešimties didžiausių Vengrijoje veikiančių bankų pusė yra nacionalinio kapitalo. Kaip ir Lenkijos, Vengrijos bankų sektoriuje netrūksta konkurencijos – šalyje veikia apie 30 bankų.

Žvelgiant į Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius, kyla klausimas – ar tikrai negalime turėti nacionalinio banko? Lietuviško nacionalinio banko iniciatyva atspindi strateginį mąstymą, t. y. ilgalaikių, o ne trumpalaikių rezultatų siekimą.

Jei dabar viską paliksime kaip yra, ateityje nepajėgsime užtikrinti spartaus ir tvaraus Lietuvos ekonomikos vystymosi.

Taigi nesugebėsime išspręsti opiausių šalies visuomenę slegiančių socioekonominių problemų – nuo mažų atlyginimų ir senatvės pensijų iki socialinės atskirties ir emigracijos.

Žinoma, tik nacionalinio banko nepakaks pasiekti aukštą ekonominio išsivystymo lygį. Ne mažiau svarbus uždavinys – aukštųjų technologijų pramonės vystymas.

Jau beveik du dešimtmečius Lietuva yra visateisė, bet ne visavertė Vakarų bendruomenės narė. Didžioji dalis visuomenę slegiančių socioekonominių problemų – ekonominio šalies neišsivystymo padarinys. Išsivysčiusios Vakarų (kitaip sakant, „branduolio“) valstybės pasižymi aukštu vartojimo lygiu, aukštos pridėtinės vertės produkcijos kūrimu ir gamyba.

Kadangi ši produkcija yra santykinai brangi, ją eksportuojančių šalių gyventojai uždirba daugiausia.

Tokiame kontekste „pusiau-periferijai“ priskirtinos valstybės, tarp jų Lietuva, pasižymi tuo, kad daugiausia gamina ir parduoda santykinai pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją arba žaliavas, o iš „branduolio“ šalių importuoja aukštųjų technologijų pramoninę produkciją.

Šis netolygumas sąlygoja ne tik žemus atlyginimus bei dideles kainas „pusiau-periferijoje“, bet ir gyventojų emigraciją į „branduolį“.

Ekonominis perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką Lietuvoje nebuvo sėkmingas. Tai nulėmė, kad šalies ekonomikoje įsivyravo ne itin aukštos pridėtinės vertės arba pigios industrinės produkcijos gamyba.

O šių pramonės sektorių akumuliuojamas kapitalas yra nepakankamas užtikrinti aukštus socioekonominės gerovės standartus didžiajai daliai valstybės gyventojų. Todėl tvarios ir didžiosios Lietuvos gyventojų gerovę užtikrinančios socioekonominės sistemos formavimas iš esmės yra svarbiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos prioritetas.

Modernios pramonės, aukštųjų ir informacinių technologijų bei tradicinių Lietuvos ekonomikos šakų plėtra įmanoma, tik skiriant pakankamą dėmesį technologinei valstybės pažangai. Vis dėlto, nors vykdomos struktūrinės reformos, tarp jų švietimo sistemos, jos tėra skirtos sušvelninti negatyvius socioekonominius padarinius, o ne iš esmės keisti esamą padėtį.

Tenka apgailestauti, kad Lietuva rikiuojasi tarp tų pasaulio valstybių, kurios moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) skiria itin menką dalį bendrojo vidaus produkto. 2018 m. Lietuva pagal išlaidas MTEP nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris siekė 2,18 proc. BVP, atsiliko daugiau nei 2 kartus (0,88 proc. BVP). Maža to, valdžios ir aukštojo mokslo sektoriaus skiriamos lėšos mokslui nuolatos mažėja – nuo 0,95 proc. BVP 2013 m., iki 0,76 proc. BVP 2015 m. ir 0,55 proc. 2018 m. Pagal šį rodiklį Lietuvą pranoksta ne tik išsivysčiusios, bet ir kai kurios besivystančios valstybės.

„Pusiau-periferijai“ tapti „branduoliu“ – sudėtinga. Tą įtikinamai patvirtina dauguma Lietuvos socioekonominę būklę atspindinčių rodiklių, kurie per pastaruosius tris dešimtmečius taip ir nepasiekė Vakarų valstybių lygio. Tačiau pasaulyje yra pavyzdžių, kai šalys, vykdydamos išmintingą nacionaliniams interesams subordinuotą vidaus ir užsienio politiką, įsiliejo į „branduolį“. Tai yra Singapūras, Pietų Korėja ir Taivanas. Atėjo laikas ir mums vykdyti tokią politiką.