Valentinas Beržiūnas. Sąjungininkai ir vasalai

Lietuvos viešojoje erdvėje ir vėl užvirė diskusijos dėl užsienio politikos. Šįsyk jų epicentre atsidūrė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, po vizito Kinijoje pareiškęs, kad, trumpai tariant, Europai atėjo metas rūpintis savimi, o ne sekti paskui kitų valstybių, įskaitant JAV interesus. „Būti sąjungininku nereiškia būti vasalu... nereiškia, kad neturime teisės mąstyti patys“, – pažymėjo E. Macronas.

Kai kurie Lietuvos valdžios atstovai, politologai ir žurnalistai negailėjo kritikos šiems Prancūzijos prezidento teiginiams. Anot jų, Prancūzijos propaguojama Europos „strateginės autonomijos“ idėja tėra „fantazija“ ir netgi „pavojinga fantazija“. Teigta ir tai, kad E. Macronas, tiesiog, „nusišnekėjo“; kad jis „nekalba visos Europos vardu“; kad „Prancūzijos lyderis savo kalbomis „izoliuoja“ save nuo Europos ir taip toliau, ir panašiai.

Lietuvoje kilusi audringa reakcija – kiek nustebino dėl labai paprastos priežasties. Iš tiesų, E. Macrono teiginiai viso labo atliepia tai, kas vyksta tarptautinėje erdvėje. Konkrečiau sakant, atliepia čia vykstančią tarptautinės sistemos transformaciją, o, kalbant galių balanso (neorealistinės) paradigmos terminais, perėjimą iš „vienpolės“ į „dvipolę“ sistemą. Tarptautinė galių pusiausvyra neabejotinai kinta. O kinta ji dėl geoekonominių priežasčių.

Beveik pusę amžiaus „pasaulio fabriku“, gaminusiu santykinai pigią pramoninę arba žemės ūkio produkciją, buvusi Kinija pamažu tampa aukštųjų technologijų valstybe. Kitaip tariant, Kinija pati siekia turėti technologijas, o ne jas importuoti iš JAV ar kitų Vakarų valstybių. Tuo tarpu technologinė nepriklausomybė reiškia ekonominį ir politinį savarankiškumą.

JAV į šį procesą neišvengiamai turi reaguoti, nes auganti Kinijos santykinė ekonominė galia silpnina JAV pozicijas globalioje ekonominėje sistemoje. Maža to, amerikiečiai puikiai suvokia ir tai, kad, pirma, ateityje Kinija nebebus priklausoma nuo JAV technologijų ir rinkos, tad jie negalės daryti Pekinui politinės įtakos; antra, pačios JAV dėl šios šalies vidaus politikos subtilybių negali sugrąžinti kadaise į Kiniją ir kitas pigaus darbo valstybes iškeltos gamybos, nes tai ekonomiškai neracionalu.

Taigi, matome, kad tarp dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų formuojasi natūrali trintis – Kinija siekia ekonomiškai stiprėti, plečia savo ekonominę įtaką įvairiose pasaulio regionuose (Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Vidurio Azijoje), tuo tarpu JAV deda pastangas jei ne sustabdyti, tai bent jau prislopinti Kinijos ekonominį augimą.

Siekdami šio tikslo, amerikiečiai naudoja įvairias priemones, įskaitant Kinijos apjuosimą draugiškų Amerikai valstybių žiedu, primenančiu garsųjį Šaltojo karo laikotarpio „Anakondos žiedą“, Taivano kortą, Europos valstybių įtraukimą į „anti-kinišką“ koaliciją – galėtume tęsti ir toliau. Trumpai tariant, JAV, nepaisant idealistinių (vertybinių) argumentų, kuriais grindžiama jų užsienio politika, iš tiesų vykdo klasikinį galių balansavimą.

Tokiame kontekste, vienos iš didžiausių Europos Sąjungos ekonomikų lyderis E. Macronas leidžia suprasti, kad Europa nebus nė vienoje iš konkuruojančių pusių, bet sieks savo tikslų. Kitaip tariant, Europa privalo formuoti savarankišką ekonominę politiką, nes politiniais lozungais ekonominės tikrovės nepakeisi. Ir šioje vietoje Prancūzijos lyderis yra absoliučiai teisus. Kaip ir JAV atveju, tik reindustrializuota Europa galėtų efektyviai varžytis su Kinija. Kadangi to greitai nebus, E. Macronas siūlo naudotis ekonominių santykių su Kinija teikiamais privalumais ir stiprinti Europos ekonomiką, kad ateityje Senasis žemynas taptų trečiuoju „poliumi“ pasaulyje greta Kinijos ir JAV, o ne tiesiog šių didžiųjų galių priedėliu.

Ar tai tikrai neatitinka Lietuvos, kurios ekonomika stipriai priklauso nuo Europos Sąjungos ekonomikos būklės, nacionalinių interesų?

Kitas daug diskusijų sukėlęs E. Macrono teiginys – susijęs su jau minėtu Taivanu. Perfrazuojant Prancūzijos lyderį, Europa rizikuoja įsivelti į ne savo krizes, jei ims pavyzdį iš JAV ir Kinijos politikos Taivano atžvilgiu.

Karinis Taivano klausimo sprendimas nėra išmintingas. Tačiau lygiai tokia pati neišmintinga yra politika, neigianti Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) suvereniteto realizacijos teisę Taivane. Jei jau naudojame Krymo aneksijos pavyzdį, kaip tą, kuris, pasak Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir politologų, šiurkščiai pažeidžia vieną svarbiausių tarptautinės tvarkos taisyklių – teritorinio vientisumo principą, kodėl visai kiti standartai taikomi Kinijos ir Taivano atveju?

Reikia priminti, kad Lietuva niekieno neverčiama ir neraginama nuo 1991 m. užmezgė diplomatinius santykius su KLR, „pripažindama Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivano, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, vyriausybę“. Lygiai tą patį padarė JAV (1972 m.) ir dauguma kitų pasaulio valstybių. Vadinasi, tiek Lietuva, tiek JAV, tiek kitos KLR pripažįstančios valstybės sutinka su tuo, kad KLR turi suvereniteto teisę visoje Kinijos teritorijoje, įskaitant Taivaną.

Apskritai, tų tarptautinės bendruomenės narių, kurios pripažįsta KLR, pareiga turėtų būti tinkamo Taivano klausimo, kuris tenkintų visas puses, sprendimo paeiška, o ne nesutarimų aštrinimas. Tokiu atveju iš tiesų galėtume kalbėti apie taisyklėmis grindžiamą tarptautinę sistemą. Vėlgi, E. Macronas teisingai sako: „Prancūzija pasisako už status quo Taivane <...> remia „vienos Kinijos“ politiką ir taikaus situacijos sprendimo paieškas“.

Sugrįžtant prie E. Macrono vizito į Kiniją, kiek abejotinai atrodo tarptautinėje viešojoje erdvėje pasirodęs argumentas, esą Prancūzijos lyderis „nekalba visos Europos vardu“, kai kartu su juo į Pekiną vyko Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen.

Akivaizdu, kad šis vizitas buvo suderintas mažų mažiausiai tarp svarbiausių Europos Sąjungos valstybių – Prancūzijos, Vokietijos ir galbūt Lenkijos. U. von der Leyen neišsakė jokių abejonių ar kritikos E. Macrono pozicijai, o Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda ne kartą pademonstravo, kad Kinijos klausimu jis neketina užimti radikalios pozicijos. Lenkija, nors yra viena ištikimiausių JAV sąjungininkių Vidurio Europoje, ne tik nepasitraukė iš „17+1“ ekonominio bendradarbiavimo formato su Kinija, ką padarė tik Baltijos valstybės, bet ir išliko viena didžiausių šio bendradarbiavimo entuziasčių. Maža to, Lietuvai ir daliai Vakarų valstybių paskelbus apie Pekino olimpiados boikotą, A. Duda netgi nuvyko į Pekiną, kur susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.

Taigi, Lietuvos užsienio politikos specialistams būtų išmintingiau ne kritikuoti Prancūzijos prezidentą, o verčiau rimtai pagalvoti, ar aklai sekdami kitomis valstybėmis jie iš sąjungininkų netampa vasalais.