Konfliktas Ukrainoje pasiekė stadiją, kuri šachmatuose vadinama patu. Nei viena, nei kita pusė negali pasiekti proveržio: Rusijos galimybės vykdyti puolamąsias atakas sumažėjo, o ukrainiečiams, nepaisant didvyriškos ir pasiaukojančios kovos, sunku atsikovoti okupuotas teritorijas.
Nereikia būti karybos ekspertu, kad suprastumei, jog Ukrainos kariuomenė su turima ginkluote tegali stabdyti Rusijos invaziją, o ne vykdyti sėkmingą kontrpuolimą, kuris leistų išvaduoti šalį nuo okupantų. Šarvuota technika ir jos veiksmus dengianti oro gynybos sistema – elementai, be kurių negali būti nė kalbos apie Ukrainos teritorijos išvadavimą ar bent jau rusų karių atmušimą nuo tokių miestų, kaip apsiaustasis Mariupolis.
Šiandien viešojoje erdvėje daug kalbama apie ekonomines sankcijas Rusijai. Vokietija ir kitos Vakarų Europos valstybės raginamos atsisakyti rusiškos naftos importo. Protestai prie Vokietijos ambasados vyksta ir Lietuvoje. Tuo tarpu apie karinį Ukrainos krizės sprendimą beveik nekalbama, nors ukrainiečiai kartoja: „Tik duokite mums tinkamų ginklų ir mes patys susitvarkysime su okupantais“.
Beveik du mėnesius laukiama. Laukiama, kas dėsis toliau. Gal Rusijos pajėgos puls Odesą, gal vėl šturmuos Charkovą, o gal Donbasą? Tuo metu Ukrainoje žūsta nekalti žmonės – vaikai, moterys, vyrai. Žūsta, nes lengvos pergalės neiškovojusi Rusijos kariuomenė įtūžį nukreipia į civilius gyventojus.
Kodėl laukiama? Ar tikimasi, kad ekonominės sankcijos sukels Rusijos elito pasipiktinimą ir sugriaus Vladimiro Putino režimą? O gal vis tik svarbiau kuo greičiau išstumti iš Ukrainos Rusijos okupacines pajėgas ir pagaliau nutraukti ukrainiečių skausmą? Nors iš pažiūros šie tikslai panašūs, tačiau priemonės jiems pasiekti – skirtingos.
Liūdnai pasibaigusi naikintuvų „Mig–29“ perdavimo Ukrainai istorija, deja, neįkvepia. Lenkijai sutikus perduoti jos turimus sovietinius naikintuvus ukrainiečiams per amerikiečių oro pajėgų bazę Vokietijoje, Vašingtonas atmetė tokį planą, vadindamas jį „pernelyg rizikingu“. Pentagonas nuogąstavo, kad tai gali išprovokuoti Rusiją panaudoti branduolinį ginklą.
Tik ar iš tiesų naikintuvų perdavimą ar netgi karinį pralaimėjimą Ukrainoje Maskva interpretuotų kaip „grėsmę Rusijos egzistavimui“? Būtent egzistencinė grėsmė ar, tiksliau, siekis ją eliminuoti, Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo žodžiais tariant, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusija galėtų panaudoti branduolinį ginklą.
Slovakija ir Čekija nenuogąstauja. Pastarosios šalys šiandien aprūpina Ukrainą reikiama ginkluote: Slovakija perdavė valstybei kaimynei oro gynybos kompleksą S–300, o iš Čekijos į Ukrainą iškeliavo keli tankai, pėstininkų kovos mašinos, haubicos ir daugkartiniai raketų paleidimo įrenginiai.
Tuo tarpu kariškai galingiausia pasaulio valstybė JAV, kasmet gynybai išleidžianti tiek, kiek viso pasaulio valstybės kartu sudėjus, nuogąstauja toliau: argi JAV negali Ukrainai perduoti kelių šimtų tankų ir „Patriot“ sistemų, kad ukrainiečiai ne tik gintųsi nuo okupantų, o ir juos išstumtų lauk iš savo šalies?
Šio strateginio laukimo rezultatas – jau ilgiau nei mėnesį besitęsiantis pozicinis karas, kurio padariniai matomi plika akimi: tai ir įvairūs žiaurumai skirtingose Ukrainos vietovėse, ir genocidą primenantis civilių žudymas, ir su žeme lyginami šios šalies miestai bei kaimai.
Niekas nesiginčija dėl to, kad į nacionalizmą ir fašizmą judančio Rusijos režimo kaita būtų naudinga visai pasaulio bendruomenei. Tačiau dabar nėra nieko svarbiau už Ukrainos išvadavimą ir civilių gyventojų kankinimų bei žūčių sustabdymą.