Valentinas Beržiūnas. Strateginis tikslas – Daukanto aikštė?

Pastaruoju metu Lietuvos viešąją erdvę okupavusi vadinamoji „čekių“ istorija įgavo pagreitį. Didžiausios valdančiosios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis siūlo Seimui, buitiškai tariant, pasileisti arba, jei to nebus, grasina Vyriausybės atsistatydinimu.

Politikai ir politologai svarsto įvairias šio dramatiško konservatorių sprendimo versijas. Kelios populiariausios viešojoje erdvėje sklandančios mintys: galimai TS-LKD lyderio sprendimas susijęs su atslenkančiu ekonominiu sąstingiu, tad norima išankstinių rinkimų anksčiau, kol dar nekilo krizė; galbūt tokiu būdu siekiama pastatyti opozicines partijas į nemalonią situaciją, nes pastarosios nenorės paleisti Seimo; pagaliau, galimai tai – strateginis žingsnis, siekiant apsaugoti TS-LKD reputaciją, ir taip toliau, ir panašiai. Per pastarąją savaitę versijų išgirdome įvairių įvairiausių.

Kuri iš šių versijų – teisinga, kuri ne – sudėtinga pasakyti. Panašu, kad ne viską supranta ir eiliniai konservatorių partijos atstovai.

Pažvelkime į tai, ką tikrai žinome. „Čekių“ istorija sudrebino Lietuvos politinę padangę. Gana netikėtai. Netikėtai ta prasme, kad dabartinę Vyriausybę, o ypač skandalo epicentre atsidūrusius ministrus, įskaitant apie pasitraukimą pranešusią švietimo ministrę Jurgitą Šiugždinienę, galima kritikuoti dėl begalės dalykų. Vienas jų – tai, kad Lietuvos abiturientai nebemoka matematikos. Kaip parodė pernai vykę brandos egzaminai, matematika tapo neįkandamu riešutu 35 proc. laikiusiųjų šį egzaminą.

Galima priminti ir kitas švietimo sistemos eroziją menančias problemas, pavyzdžiui, drastiškai mažėjantį taip prestižine ir netapusios profesijos atstovų – mokytojų – skaičių, blogėjantį valstybinių mokyklų ugdymo lygį ir taip toliau. Tačiau Šiugždinienė traukiasi ne dėl to – ji traukiasi, nes, dirbdama Kauno tarybos nare, „nerinko čekių“.

Apie silpnąsias šios Vyriausybės veiklos vietas viešojoje erdvėje ir politikos užkulisiuose yra pasisakęs ne vienas politologas ir politikos apžvalgininkas: sveikatos priežiūros sistema stagnuoja, šalies kelių būklė kasmet blogėja, negana to, prastėja žmonių ekonominė ir socialinė padėtis, o užsienio politika – neefektyvi. Vis dėlto, dėl šių ir kitų dalykų, susijusių su viešosios politikos įgyvendinimu, kuriuo Vyriausybė užsiima ir turi užsiimti, Ingridos Šimonytės Vyriausybė neatsistatydino.

Kitaip sakant, niekas niekada nekalbėjo, kad reikėtų dėl šių neišspręstų, o gal ir neišsprendžiamų valstybės problemų paleisti Seimą. Kodėl? Atsistatydinimą motyvuojant tam tikrų problemų ir klausimų neišsprendimu, nebyliai pasakoma, kad šias problemas turės spręsti naujai atėję valdžion.

O kažką spręsti šiuo atveju turbūt nelabai ir norisi. „Čekių“ problemą išspręsti – lengva, o štai kaip sutvarkyti švietimo ir mokslo bei sveikatos priežiūros sistemas yra labai rimtas klausimas, kuriam reikia nemenkų intelektualinių ir visokių kitokių pastangų.

Taigi, pastaruoju metu visa Lietuva kalba apie čekius. Buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė neseniai pareiškė, kad „toks skandalas jai valdant nebūtų kilęs“. Kitaip sakant, retorikoje buvo panaudotas „tvirtos rankos“ motyvas. Apima keistas jausmas – viena vertus, dalis politikų, politologų ir rinkėjų šaiposi iš „tvirtos rankos“ argumento, kita vertus, patys šį argumentą naudoja savo politinėje komunikacijoje ir jį priima.

Maža to, pati žinutė skamba taip, tarsi, prezidentas Gitanas Nausėda nesusitvarko su savo pareigomis – suprask, jo ranka nėra „tvirta“. Arba kažkur giliai galbūt numanoma, kad štai tokia ydinga „čekių“ sistema netgi ėmė ir „suklestėjo“ prie Nausėdos. Faktai rodo, kad nieko panašaus nėra. Ši sistema susiformavo ir egzistavo dar gerokai iki Nausėdai tampant šalies vadovu.

O tai, kad tokios „čekių“ schemos ilgą laiką egzistavo, leidžia teigti apie gilią krizę, į kurią yra patekusi Lietuvos valstybė. Teisėsauga, įskaitant Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), nei matė, nei įžvelgė kokias nors rizikas. Tai – labiau institucinė, o ne tik politinė krizė, apie kurią šneka TS-LKD lyderis Landsbergis, siūlydamas politinės sistemos „perkrovimą“.

Savo atskirą nuomonę, kaip didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas, Landsbergis tikrai gali ir netgi turi reikšti. Tačiau premjerė – trečioji aukščiausia šalies pareigūnė – tikriausiai neturėtų užsiimti padėties aštrinimu, ypač laikotarpiu, kai visuomenės nuotaikos dėl ekonominės padėties ir ateities nėra pačios geriausios.

Iš pradžių Šimonytė padėties ir nedramatizavo – ji teigė, kad savo ministrais pasitiki ir Vyriausybės sudėties nekeis. Ir staiga nutiko kardinalus pozicijos pasikeitimas.

Apie pirmalaikius rinkimus prabilus Landsbergiui, Šimonytė, užuot ieškojusi vidurio kelio, kaip kiek įmanoma sklandžiau išeiti iš susidariusios padėties, pradėjo besąlygiškai kartoti TS-LKD pirmininko naratyvą, kuris, teisybės dėlei, prieštarauja TS-LKD, kaip partijos, interesams. Nereikia būti politologu, kad suvoktumei, jog konservatoriai priešlaikinius rinkimus greičiausiai pralaimės.

Iš tiesų, Šimonytė lengvai galėjo atleisti visus į skandalą patekusius ministrus ir tęsti darbą iki kadencijos pabaigos. „Čekių“ istorija – tikrai ne pats didžiausias skandalas, purtęs jos vadovaujamą ministrų kabinetą.

Tai kodėl TS-LKD vadovai šitaip elgiasi? Atsakymas į šį klausimą mus veda prie „čekių“ skandalo ištakų.

Politinės komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistai vartoja sąvoką „pagauti visus“ (angl. catch all). Tai yra strategija, kai siekiama po viena vėliava sutelkti įvairių pažiūrų ir preferencijų rinkėjus. Žvelgiant per lietuviškos politinės virtuvės prizmę, catch all‘as – itin reikšmingas prezidento rinkimuose. Praktiškai neįmanoma tapti šalies vadovu, turint tik regionų, arba tik didžiųjų miestų (ypač sostinės) rinkėjų simpatijas arba akivaizdžiai atstovaujant vieną politinę partiją.

Tai puikiai parodė praėję prezidento rinkimai, kai catch all‘as lėmė daugiau nei įtikinamą rinkėjus sugebėjusio sutelkti Nausėdos pergalę prieš konservatorių kandidatę Šimonytę. Kuo čia dėta „čekių“ istorija? Visų pirma, „čekių“ istorijos smaigalyje – ne kas kitas, o Lietuvos regionai, tiksliau sakant, jų vadovai: merai, vicemerai, savivaldybių tarybų nariai. (Vilnius čia nevaidina reikšmingo vaidmens). Antra, keliamas jautrus visuomenėje klausimas – niekas kitas geriau nesutelks visuomenės dėmesio, nei piniginiai reikalai.

Politikos technologai puikiai žino, kad kiekviena visuomenė ir kiekvienas žmogus turi „mygtukus“, kuriuos paspaudus bus iššaukta tam tikra reakcija – pyktis, nepasitenkinimas arba, priešingai, euforija, džiaugsmas ir taip toliau, ir panašiai. Trečia, galimu neteisėtu biudžeto pinigų švaistymu kaltinamos visos be išimties politinės partijos, judėjimai ir jų atstovai, vengiant bet kokio įtarimo, kad kuri nors jų gali išvengti dėmesio. Tokiu būdu visuomenei parodoma, kad kovojama su visais be išimties, o tokia kova, kaip rodo ankstesnės patirtys ne tik Lietuvoje, beveik visada yra susijusi su naujų „gelbėtojų“ paieškomis.

„Gelbėtojų“, kurie vis atsiranda Lietuvos politinėje sistemoje – pradedant pramogų pasaulio žvaigždžių politine partija ir baigiant „drąsos keliais“. „Gelbėtojų“, kurie pajėgė išjudinti dabartinę Vyriausybę.

Laikas ir artimiausi politiniai įvykiai parodys, kas taps, o gal net jau ir tapo šiuo naujuoju „gelbėtoju“. Lieka tik spėlioti, kam ir kodėl staiga vėl prireikė „gelbėtojo“, galimai vietą atrasiančio Daukanto aikštėje? Galbūt kai kuriems tarptautiniams žaidėjams norėtųsi dar aktyvesnio Lietuvos dalyvavimo globaliame „autokratijų“ ir demokratijų“ kovos fronte?