Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Matas Maldeikis ragina nebendradarbiauti su nedemokratiškomis valstybėmis. Bet tuo pat metu konservatorių vyriausybė mezga ryšius su autoritariniais Jungtiniais Arabų Emyratais, kuriuos 2020 m. nevyriausybinė organizacija „Freedom House“, vertinanti, kiek demokratiškos ir atviros yra pasaulio šalys, įvardijo „ne laisva“ šalimi.
Kalbėdami apie „taivaniečių“ atstovybės pavadinimą, konservatoriai naudoja Lietuvos ir Islandijos analogiją, nepaisant to, kad šis palyginimas, švelniai tariant, nelabai adekvatus. Kaip žinia, tiek Kinijos Liaudies Respublika, tiek Taivanas (Kinijos Respublika) laikosi vadinamosios „vienos Kinijos“ politikos, kitaip sakant, pretenduoja į tą pačią teritoriją. Taigi, Taivanas neskelbia nepriklausomybės nuo Kinijos, o tiesiog laiko save „tikrąja“ valdžia visoje Kinijos teritorijoje, įskaitant ir žemyninę jos dalį. Tad, jei jau vadovaujamės „Islandijos“ analogija Taivano atveju, pripažįstame, kad ir Lietuva, 1990 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, kartu sau priskyrė ir visą likusią SSRS teritoriją, o tai – absurdas.
Ekonominis konfliktas su Kinija kainuoja brangiai. Be neišvengiamo Lietuvos bendrojo vidaus produkto nuosmukio, reikia atkreipti dėmesį ir į kokybinę reikalo pusę – Lietuva gali netekti nemažos dalies aukštųjų technologijų gamybos ir pramonės.
Vien mūsų šalį garsinanti lazerių pramonė paskelbė apie dvigubą susitraukimą ir įspėjo dėl galimo pasitraukimo iš Lietuvos. Apie tai jau kuris laikas šneka ir brolių Vizbarų valdoma puslaidininkinių lazerių kompanija.
Veiklą stabdo arba planuoja iškelti gamybą į kitas valstybes ir kitos Lietuvos įmonės, nes dėl konflikto su Kinija stoja reikiamų detalių tiekimas. Pavyzdžiui, tekstilininkai ir autopramonė jau sulaukė įspėjimų iš Europos partnerių, kad, nepagerėjus situacijai, gali nutrūkti kontraktai. Nors tam tikri verslai bandė apeiti Kinijos ribojimus, importuodami dalį kiniškų prekių per trečiąsias valstybes, šį manevrą kinai greitai perprato.
Grėsmė taip pat kyla ir užsienio valstybių investicijoms Lietuvoje. Viešojoje erdvėje neseniai pasklido žinia, kad Kinija spaudžia Vokietijos automobilių dalių milžinę „Continental“ nebenaudoti jos gamykloje Lietuvoje pagamintų komponentų. „Continental“ gamykla Kauno rajone yra didžiausia investicija per du dešimtmečius į gamybos sektorių Lietuvoje. Ir šios investicijos gali nelikti, jei padėtis nesikeis.
Valdančiųjų kalbos, esą Taivanas kompensuos nuostolius, neturi pagrindo. Nors žadamos didžiulės Taivano „investicijos“, kartu ir į jau minėtą puslaidininkių pramonę, tai kol kas tėra tik kalbos. Panašu, kad tai tik kalbomis gali likti ir ateityje, nes, tarkime, taivaniečių lustų gamybos gigantas TSMC paskelbė, jog planuoja statyti puslaidininkių gamyklą Vokietijoje, ne Lietuvoje. Tikėtina, kad toks sprendimas susijęs su tuo, kad didelė dalis TSMC parduodamų lustų keliauja į tą pačią Kiniją, todėl dėl susiklosčiusių Kinijos ir Lietuvos santykių negalės būti gaminami Lietuvoje.
Beje, galime prisiminti, kad tai ne pirmas kartas, kai konservatoriai kalba apie aukštųjų technologijų atėjimą į Lietuvą.
Prieš dešimtmetį konservatoriaus Andriaus Kubiliaus valdoma Vyriausybė buvo viešai paskelbusi apie IBM mokslinio centro steigimą Lietuvoje. Sutartis su IBM padaliniu „Research GmbH“ buvo sudaryta 2010 m. rugsėjį, pagal ją buvo įsteigtas ir Lietuvos tyrimų centras (LTC). Penkerių metų LTC veiklos sąnaudas, kurios turėjo siekti 216 mln. litų, planuota padengti naudojantis ES struktūrinių fondų lėšomis, valstybės ir privačių investicijų finansais. Nors valstybė į šios įmonės veiklą investavo apie 6 mln. litų, ES struktūrinių fondų paramos gauti taip ir nepavyko. Skambūs pažadai baigėsi fiasko: nuostoliu biudžetui be jokio mokslinio centro įsteigimo.
Baigiant tiesiog negalima nepaminėti, kad savo vienašališkais sprendimais grupė asmenų Užsienio reikalų ministerijoje griauna ilgalaikį konsensusą dėl užsienio politikos. Nuo šiol panašu, jog priimant užsienio politikos sprendimus konsensusas nebereikalingas – nesitariama nei su Prezidentu, nei su verslo bendruomene, nei su kitomis politinėmis partijomis.
Praeityje kiekviena reikšminga užsienio politikos iniciatyva, tarp kurių – narystė NATO ir ES, buvo grindžiama kompromisu tarp politinių jėgų ir kitų interesų grupių bei visuomenės. Nieko stebėtino, kad vienašališką valdančiųjų veikimo būdą kritikuoja netgi tokie Lietuvos užsienio politikos sunkiasvoriai, kaip kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
Padėtis pamažu taisoma Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva, sukvietus platų politikų ir verslo atstovų susitikimą dėl Lietuvos ekonomikos atsparumo gerinimo, ieškant išeičių iš susidariusios sudėtingos padėties. Vis dėlto, vienintelė išeitis dabar yra „taivaniečių“ atstovybės pavadinimo pakeitimas. Tai – ne nuolaidžiavimas ar keliaklupsčiavimas ir ne silpnumo parodymas, o normalus, nuoseklus bei logiškas diplomatinis žingsnis. Reikia pripažinti klaidas, o ne dogmatiškai jų laikytis. Kaip yra sakęs žymus kinų mąstytojas Konfucijus „tik neištaisyta klaida yra klaida“.