Valentinas Beržiūnas. Valstybės erozija mokytojų streiko fone

Lietuvos mokytojus vienijančios profsąjungos planuoja streiku reikalauti valdžios pagaliau atkreipti dėmesį į apverktiną pedagogų bendruomenės ir bendrai švietimo sistemos padėtį Lietuvoje.

Metai bėga, o mokytojo profesija Lietuvoje tebėra podukros vietoje. Nedaug kam Lietuvoje rūpi ir padėtis švietimo sektoriuje – valstybinių mokyklų tinklas nyksta, jų vietą užima privatus verslas. Mokyklose drastiškai mažėja mokytojų skaičius, nes dalis jų išeina į užtarnautą poilsį, o likusieji mieliau renkasi darbą privačiose ugdymo įstaigose arba tiesiog pakeičia profesiją į tokią, kurioje ir darbo sąlygos geresnės, ir atlyginimai – didesni.

Vienu žodžiu tariant, vyksta sparti valstybinio sektoriaus erozija, apie kurią liudija ne tik griūnanti šalies infrastuktūra (pvz., pagrindiniai keliai, tiltai, dalis geležinkelio ir autobusų stočių, viešasis transportas ir t. t.), bet ir neįgali sveikatos apsaugos sistema, iš kurios į privatų sektorių masiškai bėga jau ne tik darbuotojai, bet ir pacientai, mėnesiais nesulaukdami, kada galės patekti pas gydytoją.

Vis dėlto, jei duobėtais ir provėžuotais keliais dar galima važiuoti, tai padėtis švietime reikalauja skubių veiksmų. Nes švietimo sistema jau liepsnoja atvira liepsna. O tos liepsnos niekas neskuba gesinti. Priešingai. Visi apsimeta, kad dramblio kambaryje nėra arba kad namas nedega.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas pedagogų reikalavimus vadina „neadekvačiais“. Pirmiausia ministras kalbėjo, kad ne piniguose esmė. Esą krūviai verčia mokytojus streikuoti. Tai sutvarkius, problemos neliks. Įdomu, ar ministras žino, kiek vidutiniškai uždirba šalyje dirbantis mokytojas ir ar šis atlyginimas – konkurencingas?

Dabar jau kalbama ir apie finansinę paskatą mokytojams, tačiau ir vėl aiškinama, kad valstybėje tokių pinigų, kokių reikalauja mokytojai, nėra. Nors, pavyzdžiui, pinigų yra susikurti ir veikti įvairioms „agentūroms“, kurių paskirtis ir atsakomybės iki galo neaiškios, tačiau kuriose vėliau gali padirbėti, tarkime, atsistatydinę ministrai.

Dar viena ministerijos iniciatyva – pamokų lankomumo griežtinimas. Esą būtent dėl to, kad mokiniai nevaikšto į pamokas, jie neišlaiko egzaminų. Apie iniciatyvas, kurioms, skirtingai nei mokytojų algoms pakelti ir krūviams sumažinti, finansų nereikia, galima tęsti ir tęsti. Laimė, kad ministerija dar nerekomendavo mokytojams dalies laiko pamokų metu tiesiog šypsotis, nes galbūt tai irgi pagerintų mokinių pasiekimus...

Lyg to maža, ministerija ėmėsi spaudimo – dėl mokytojų planuojamo streiko pagrasino kreiptis į teisininkus. Esą, būtina nustatyti, ar streikas yra teisėtas. G. Jakšto teigimu, taip jis ginąs pačius mokytojus.

Vyriausybės reakcija į mokytojų reikalavimus ir planuojamą streiką tik dar sykį patvirtina, koks iškreiptas yra valdžios ir visuomenės santykis Lietuvoje. Ir kaip ministerijų klerkai yra įvaldę biurokratinio atsimušinėjimo praktikas.

Skandinavijoje, į kurią esą lygiuojasi Lietuva, niekas net nepagalvotų, kad visuomenės pilietiškumas ar juolab profsąjungų balsas galėtų būti marginalizuojamas arba slopinamas. Anaiptol. Ten net ne valstybė, o profsąjungos reguliuoja darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio. Lygiai taip pat skandinavai ne kalba apie gerovės valstybę, o ją kuria – įgyvendina jos projektą. Ir ten, kitoje Baltijos jūros pusėje, niekas net nepagalvotų, kad gerovės valstybė – tai valstybė be valstybinio švietimo, kokybiško ir prieinamo kiekvienam šalies gyventojui: pasiturinčiam ir ne, gyvenančiam regione ar mieste, sėkmingam ir tam, kuriam gyvenimas nenusišypsojo.

Ir visai nesvarbu, ar Lietuvos mokytojų reikalavimai yra adekvatūs, ar ne (o jie yra absoliučiai adekvatūs), ministras kaip politikas privalo spręsti problemas savo kuruojamoje srityje ir tą daryti dialogo būdu, o ne atsimušinėti į skambančią jo adresu kritiką biurokratinėmis klišėmis ar juolab grasinti pedagogams teismais.

Ima panašėti, kad ministerijų ir įvairiausių ministerijoms tarnaujančių „agentūrų“ darbuotojai, o ypač vadovai, gerokai atitrūkę nuo savo kuruojamų sektorių realybės. Niekada nedirbę kaip paprasti tų sektorių darbuotojai, nesikalbėję su eiliniu mokytoju, ugniagesiu, gydytoju, slaugytoja, nelabai žinantys, kokie atlyginimai ne vidutiniškai, ne „ant popieriaus“, bet realiai pasiekia eilinio darbuotojo kišenę ir kokios atsakomybės bei darbo krūvis darbuotojui už tai tenka.

Ar reikia tuomet stebėtis, kad ilgą laiką aukščiausi Lietuvos politikai ir biurokratinio aparato atstovai visiškai abejingai stebi, kaip vyksta valstybinio švietimo erozija. Aiškindami, esą Lietuva išgyvena savo „aukso amžių“, kita ranka jie uždarinėja mokyklas, sveikatos priežiūros įstaigas ir naikina kitas visuomenei būtinas paslaugas. Juk viskam trūksta pinigų. „Aukso amžius“. Ne kitaip.

Iš pažiūros, panašu, kad švietimo sistema palikta savieigai – jei sužlugs valstybinė sistema, ją pakeis privati. Ir problemos kaip nebūta. Kam apskritai reikalinga ta valstybinė mokykla, jeigu net kai kurių aukščiausių šalies politikų, kurių politinė pareiga yra rūpintis valstybine švietimo sistema, vaikai mokosi privačiose mokyklose. Privačių mokyklų reikalais, panašu, tie politikai ir rūpinasi.

Matant tokį milžinišką abejingumą bet kam, kas susiję su valstybiniu švietimo sektoriumi, kyla pagrįstas įtarimas, kad tai gal net gali būti daroma sąmoningai. Privačių mokyklų verslas yra pelningas užsiėmimas.

Kalbėdami apie problemas ir reformų būtinybę švietimo sektoriuje, politikai ir valstybės pareigūnai vardija įvairius sumanymus ir planus. Kuria idėjas skambiais pavadinimais kaip, tarkime, „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, nė nepagalvodami, kad mokytojams reikia ne prestižo, o oraus užmokesčio už jų darbą. Darbą, kuris susideda ne tik iš pamokų vedimo, ruošimosi joms, moksleivių darbų taisymo, bet ir iš biurokratinių naštų, planų ir ataskaitų pildymo, ugdymo įstaigų vadovų keliamų reikalavimų ir bendravimo su moksleivių tėvais. Taigi apie esmę politiniame lygmenyje toli gražu nekalbama.

O esmė yra paprasta. Vienas iš būdų problemai spręsti – valstybė gelbėja jai priklausančią švietimo sistemą, vadinasi, ne tik patenkina visus mokytojų reikalavimus, bet ir padaro dar daugiau, kad mokytojai daugiau net negalvotų apie streikus, o rūpintųsi mokiniais ir jų išsilavinimu. Kartu valstybė inicijuoja priemones, kurios suvaldytų privačių mokyklų veiklą valstybinių mokyklų sąskaita. Niekas nesako, kad privačias mokyklas reikia uždaryti ar drausti jose mokytis. Tačiau valstybė tikrai gali nuspręsti, kad iš tėvų privačios ugdymo įstaigos, pavyzdžiui, negalės rinkti pinigų – tai yra, visų vaikų mokymą finansuos valstybė, kaip yra Suomijoje. Tokiu būdu kiekvienas Lietuvos vaikas įgys vienodą išsilavinimą.

Neteko girdėti, kad švietimo sektoriaus problemos sulauktų bent kiek adekvatesnio valdžios ar visuomenės dėmesio. Net pedagogams pagrasinus streiku, nė viena opozicinė partija nesiėmė ryžtingai paremti šios inciatyvos. Iki Seimo rinkimų dar toli, tačiau galvoti tik apie rinkimus – neišmintinga. Kad ir kaip būtų, mokytojų bendruomenė – gausi ir politiškai aktyvi, o tai rinkimuose nemažai ką gali pakeisti.

Tiesa, Prezidentas atkreipė dėmesį į mokytojų problemas – pasiūlė būti „tarpininku“ tarp pedagogų ir Vyriausybės.

Bėda ta, kad Prezidentas nėra tarpininkas. Prezidentas yra valdžia ir jis priima sprendimus. Valstybės vadovas turi visas priemones siūlyti sprendimo būdus, kurių svarbiausias yra finansavimas. Jei tie siūlymai bus atmesti, vadinasi, bus atmesti. Bet sėdėti rankas susidėjus – ne išeitis.

Nes veikti laikas yra dabar. Veikti, o ne konstatuoti problemas ar tarpininkauti. Kitaip pagreitį įgavusios valstybės erozijos nebesustabdysi.