Valentinas Beržiūnas. Vidurio, o ne Šiaurės Europa – svarbiausias Lietuvos užsienio politikos orientyras

Pastaruoju metu pasigirsta raginimų diversifikuoti Lietuvos užsienio politiką. Esą ši pernelyg sutelkta į Lenkiją. Viena siūlomų alternatyvų – Šiaurės šalys.

Ši idėja – ne nauja: tarpukariu apie vadinamąją „Baltoskandiją“ rašė žymus lietuvių intelektualas Kazys Pakštas. Anot jo, sudarydamos sąjungas, mažosios šalys gali įveikti didžiųjų spaudimą. Sąjungas gali sudaryti kultūriškai, politiškai, ekonomiškai panašios valstybės. 1993–1994 m., vertinant potencialius partnerius Lietuvai siekiant narystės NATO, vėl prisiminta ir paminėta Skandinavija.

Tiesa, pasirinktas Lenkijos „tramplynas“, mat bent dvi Šiaurės šalys – Suomija ir Švedija – neutralios, tad nedaug kuo galėjo pagelbėti stojant į Šiaurės Atlanto aljansą. Paskutinį kartą į Skandinaviją atsigręžta, regis, 2009 m., pasibaigus vadinamosios „Lyderystės regione“ laikotarpiui. Bet pastangos ir tąkart rezultatų nedavė.

Žinoma, Lietuva galėtų daug ko pasimokyti iš Šiaurės šalių, o kai ką netgi perimti. Vis dėlto raginimai perorientuoti šalies užsienio politiką iš Vidurio Europos į Šiaurės primena beldimą į duris, kurių arba niekas nenori atverti, arba jų apskritai nėra. Ką turiu galvoje?

Pirma, Šiaurės šalys – gana savarankiškos, jos brangina savo suverenitetą. Nors priklauso Šiaurės Tarybai, tik trys jų – Švedija, Suomija ir Danija – priklauso Europos Sąjungai (ES). Beje, Švedija ilgą laiką atidėliojo stojimą į Europos Ekonominę Bendriją, nuogąstaudama dėl galimai sumažėsiančio savarankiškumo. Tuo tarpu bendrąją ES valiutą eurą yra įsivedusi vienintelė Suomija. Danija, Norvegija ir Islandija priklauso NATO, o Suomija ir Švedija yra neutralios.

Beje, skiriasi Šiaurės šalių užsienio politikos kryptys: Suomija palaiko gana pragmatiškus santykius su Rusija, o, pavyzdžiui, Danija labiau orientuojasi į Jungtines Valstijas. Praeityje solidarumu Šiaurės šalių santykiai taip pat nepasižymėjo. Tarkime, Sovietų Sąjungai 1939 m. užpuolus Suomiją, nė viena iš Šiaurės valstybių neatskubėjo suomiams į pagalbą. Žiemos kare daugiausiai kovėsi tik šių šalių savanoriai. Švedija į Antrąjį pasaulinį karą nesikišo net tuomet, kai hitlerinė Vokietija užpuolė ir okupavo dvi jos kaimynes – Daniją ir Norvegiją. Priešingai, Stokholmas netgi pažeidė savo skelbtą neutralumą, suteikdamas paramą Vokietijai – atvėrė sienas vokiečių karių tranzitui per savo teritoriją į Suomiją ir Norvegiją bei tiekė geležies rūdą Trečiajam Reichui.

Šiaurės šalių kova su COVID–19 irgi iliustruoja jų savarankiškumą. Danijoje aptikus naują viruso atmainą, Švedija nieko nelaukdama užvėrė sieną. Kiek anksčiau Norvegija, Danija ir Suomija buvo apribojusios susisiekimą su Švedija, kur pandemija pareikalavo daugiau aukų nei kitose Šiaurės šalyse.

Taigi Šiaurės šalys netgi tarpusavyje nėra vieningos, jos neskuba burtis į sąjungą. Ką jau kalbėti apie sąjungą su Baltijos šalimis.

Antra, didžiosios dalies Šiaurės šalių kolektyvinė tapatybė grindžiama germaniškąja kultūra ir protestantiškąja religija. Šis tapatumas, be abejo, vienija skandinavus, tačiau pastarasis skiriasi nuo katalikiško Lietuvos identiteto. Galbūt Estija, vienintelė iš Baltijos valstybių, turi šį tą kultūriškai bendro su Šiaurės šalimis, konkrečiau, su Suomija. Bet tikrai ne Lietuva.

Trečia, ir svarbiausia, kokie saugumo ir ekonominiai interesai sieja Lietuvą su Danija, Švedija, Suomija, Norvegija ar Islandija? Kitaip tariant, kokiu pagrindu mes turėtume bendradarbiauti?

Aptariant saugumą, kitaip nei Vidurio Europos, Šiaurės šalys neturi bendro priešo, kuris jas telktų ir vienytų. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, kodėl tik dalis Šiaurės šalių priklauso NATO aljansui. O kokie bendri saugumo interesai galėtų būti Baltijos–Šiaurės šalių sąjungos pagrindu? Ar, pavyzdžiui, Lietuva ir Suomija sutartų dėl santykių su Rusija?

Skiriasi ir mūsų ekonominiai interesai. Nors Baltijos šalių rinkose dominuoja skandinavų finansinių institucijų padaliniai, o skandinavų verslininkai daug investuoja Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, jie, pripažinkime, pirmiausia domisi mūsų rinka ir ištekliais, o ne ekonominiu klestėjimu ir gerove. Verta paminėti ir tai, kad Suomija ir Švedija Briuselyje pravardžiuojamos „taupiosiomis“ ES narėmis. Jos skeptiškai vertina būtinybę subsidijuoti ekonomiškai silpnesnius Europos regionus, tarp jų Vidurio–Rytų Europą.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Lenkija mums gali patikti, gali ir nepatikti. Tačiau alternatyvos Varšuvai paprasčiausiai nėra.

Aptariant saugumo padėtį, Lietuvą ir Lenkiją vienija bendras saugumo iššūkis – Rusija. Ne Islandija, Norvegija ar Danija pirmosios atskubės mums į pagalbą potencialios karinės agresijos atveju. Ne jos gins Suvalkų koridorių, skiriantį mus nuo Europos. Tai, tikėtina, bus Lenkija.

Aptariant ekonominę politiką, bendrų tikslų – dar daugiau: galima paminėti Vidurio Europos šalių ekonominę diskriminaciją, kurią charakteringai iliustruoja „Mobilumo paketas“, Europoje pamažu ryškėjančias „dviejų greičių“ vystymosi tendencijas, kai turtingosios Vakarų ir Šiaurės Europos šalys siekia sumažinti finansinę paramą Vidurio ir Pietų Europai, pagaliau, bendrus Rusijos–Vakarų Europos šalių geoenergetinius projektus, tarp jų „Nord Stream“, vykdomus ciniškai ignoruojant Vidurio–Rytų Europos šalių ekonominius ir saugumo interesus.

Šiaurės šalių bendradarbiavimo forumas – Šiaurės taryba – vadinama sėkmės pavyzdžiu. Kita vertus, ne mažiau sėkmingas yra Vidurio Europos valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos – bendradarbiavimas. Vadinamasis Višegrado ketvertas ne sykį įrodė savo efektyvumą. Lietuvai ir Latvijai būtų išmintinga dalyvauti būtent šiame forume.

Baigiant, Vidurio Europos valstybes sieja glaudūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai. Jogailaičių valdymo metais Lietuvos didžioji kunigaikštystė ir Vidurio Europos karalystės išgyveno aukso amžių – precedento neturintį ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Jogailaičiams išmirus, sumenko ir Vidurio–Rytų Europos reikšmė Senajame žemyne. Suvienijusios jėgas, 1772, 1793 ir 1795 m. Rytų ir Vakarų galybės – Rusija, Prūsija ir Austrija – pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką.

Ne mažiau tragiškas likimas Vidurio Europą ištiko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Susidūrusios su hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos grėsme, regiono šalys nesugebėjo veikti išvien, o tai leido Hitleriui ir Stalinui pakankamai lengvai įvairiais klausimais pavieniui „spausti“ regiono šalis. Nepadėjo net Lenkijos ir Čekoslovakijos turėti kolektyvinio saugumo susitarimai su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Vidurio Europos regiono saugumas ir gerovė – mūsų rūpestis.

Neišmintinga kartoti praeities klaidų, verčiau iš jų pasimokyti. Ieškodami sąjungininkų ten, kur jų nėra, rizikuojame į šoną nustumti bendražygius, kurie čia pat. Vidurio, o ne Šiaurės Europa yra svarbiausias Lietuvos užsienio politikos orientyras.