Valentinas Mitė. 20 Putino valdymo metų: kaip pasikeitė Rusijos užsienio politika

Sausio pirmą dieną sukako 20 metų, kai Rusija valdo Vladimiras Putinas. Tai ilgiau nei bet koks kitas Rusijos valdovas XX amžiuje, išskyrus J. Staliną.

Valdžią Putinui perdavė tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, pareiškęs esąs „pavargęs“ ir laikinai einančiu prezidento pareigas skiriantis mažai kam žinomą V. Putiną. Kalbama, jog Putinas pažadėjo išsaugoti „Jelcino šeimos“, praturtėjusios Jelcinui esant valdžioje, neliečiamybę. Savo pažadą Putinas įvykdė, „šeimos“ turtai ir verslai neliečiami.

Tačiau pats įpėdinio skyrimas tikrai nėra demokratiškas veiksmas. Todėl iš dalies galima Jelciną laikyti Putino „krikštatėviu“ – Putino, kaip parodė jo valdymo metai – Rusijos demokratinių reformų duobkasio bei konfrontacijos su Vakarais pradininku.

Pirmieji V. Putino valdymo metai atrodė kaip demokratinių reformų tęsinys, bet garsioji Putino kalba Miunchene 2007 metų vasario pradžioje jau buvo aiškus perspėjimas, kad situacija gali keistis. Tai nebuvo karo Vakarams paskelbimas, bet aiškus ženklas, jog Putinas pasiruošęs tokiam karui.

Kalbėdamas Miuncheno saugumo konferencijoje, Putinas apkaltino Jungtines Valstijas, siekiant pasaulinio viešpatavimo. Jis taip pat pasisakė prieš NATO plėtrą bei Baltijos valstybių priėmimą į šią organizaciją. Jis sakė, jog karinis problemų sprendimas veda nuo vienos bedugnės į kitą ir „politiniai sprendimai tampa neįmanomi“.

Kas Putinui labiausiai nepatiko? Visų pirmą, matyt, tai, jog Vakarai nelaikė jo lygiaverčiu partneriu bei politiniu veikėju ir per mažai atsižvelgė į Kremliaus nuomonę. Turbūt labiausiai įžeidžiantys Putinui buvo jau vėliau JAV Prezidento Barako Obamos pasakyti žodžiai, kad „Rusija yra regioninė galybė.“

Tuo tarpu Putinas norėjo, kad su juo būtų elgiamasi kaip su lygiaverčiu partneriu bei buvusi TSRS būtų pripažinta Rusijos įtakos zona. Ne veltui Putinas pavadino TSRS žlugimą „geopolitine katastrofa“. Vakarai apie jokias įtakos zonas nenorėjo net kalbėti.

Vakarų valstybės gan vangiai reagavo į 2008 metų karą su Gruzija bei šios šalies teritorijos atplėšimą. Tačiau Rusija buvo pasirengusi smogti vėl. Tai įvyko 2014-aisiais okupuojant Krymą bei sukuriant separatistines respublikas Donbase. Tai sukėlė jau rimtą Vakarų reakciją.

Juk Rusija, kaip Budapešto susitarimų dalyvė, garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą. Miunchene Putino pasakyti žodžiai, jog politiniai „sprendimai tampa neįmanomi“, pilnai tinka jo sukurtai situacijai Ukrainoje. Tačiau kas tada įmanoma?

Laikas parodė, jog įmanoma daug kas. Pavyzdžiui, tapti labai svarbiu veikėju Sirijos konflikte. Putino, kuris, kaip daug kas sako, labiau domisi užsienio politika nei vidaus, veiksmai padarė Rusiją ne supervalstybe, bet greičiau chaoso kėlėja visame pasaulyje.

Vien ko vertas informacinis karas bei kišimasis į JAV bei kitų valstybių rinkimus. Vien Britanijoje Rusija kaltinama bandymu nunuodyti buvusį dvigubą rusų agentą Sergejų Skripalį bei bandymais paveikti „Brexit“ rezultatus.

Rusija laikoma atsakinga už Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimą virš Ukrainos. Kaltinimų labai daug, visus juos Rusija neigia. Tai lengva pasaulyje, kur sunku atskirti „fake news“ nuo tiesos bei valdžioje yra ne vienas į JAV prezidentą Trumpą panašus nenuspėjamas veikėjas.

Putinui lengva žvejoti tokioje drumzlinoje pasaulio politikoje. Tačiau ar tai naudinga pačiai Rusijai?

Iš esmės pasaulyje prasidėjo ginklavimosi varžybos. Visiškai aišku, kad sankcijų slegiama Rusija jų nelaimės. Be abejonės, Rusija yra visomis prasmėmis stipresnė nei Putinui atėjus į valdžią. Žinoma, jei nekalbėsime apie demokratiją, nuo kurios buvo visiškai nusisukta ir tolstama dar toliau septynmyliais žingsniais.

Kitas klausimas, kiek Rusija dar pajėgi ekonomiškai išlaikyti ginklavimosi varžybas. Juk Rusijos ūkis yra priklausomas nuo gamtinių išteklių ir sudaro mažiau nei aštuonis procentus JAV ūkio. Nėra jokių prošvaisčių, kad tai pasikeistų.

Tačiau atrodo, jog Putinas dabar labiausiai užsiėmęs schemų kūrimu, siekdamas išlikti valdžioje dar vieną kadenciją. Ir ne vien Putinas. Kaip vienas komentatorius yra pasakęs, valdžioje yra kolektyvinis putinas, siekiantis likti valdžioje. Nežiūrint šios vasaros protestų, Rusija gali dar ilgai likti valdoma šio politinio-oligarchinio klano. O galbūt ir ne. Juk mažai kas pranašavo TSRS žlugimą.

Iš esmės Putino užsienio politika prieštarauja nacionaliniams šalies interesams. Rusija po TSRS subyrėjimo turėjo galimybę kurti normalią demokratinę nacionalinę valstybę. Tas galimybes nusvėrė imperinės ambicijos. Jos neveda niekur, tik į dar didesnę izoliaciją. Izoliacija ypač pražūtinga, turint tokia kaimynę kaip Kinija.

Labai norėtųsi, jog tie 20 Putino valdymo metų žymėtų tik Rusijos vystymosi po TSRS subyrėjimo šunkelį. Galbūt neišvengiamą, pažįstant šios šalies istoriją, bet nebūtinai likimo lemtą amžinybei.