Valentinas Mitė. ES ir NATO per brangu prarasti Turkiją

Tapo įprasta dėl daug ko kaltinti Turkiją. Ji tampa nepatikima NATO sąjungininke; artėja su Rusija iš kurios perka kai kurią ginkluotę; užima dalį Sirijos teritorijos; nesilaiko Vakaruose priimtų demokratijos normų ir galų gale yra valdoma vis labiau diktatorišku tampančiu prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.

Dabar jau stabdo NATO veiksmus, siekiant didesnio saugumo Baltijos valstybėms bei Lenkijai. Galų gale, Turkija nenori pripažinti 1915 metais įvykdyto armenų genocido.

Dėl armėnų genocido atskiras klausimas – kodėl Turkija turi imtis atsakomybės už daugiau nei prieš šimtą metų įvykdytą genocido aktą, kai turbūt beveik nė vienas Turkijoje gyvenantis dar nebuvo gimęs? Taip istorija perkeliama į dabartinę politiką, o tai sutarimo neprideda. Tada būkim logiški.

O kaip su žudynėmis, kurias vykdė britai Indijoje, kaip su Alžyro karu? Nebeaišku, kiek toli į istoriją galima nueiti, nes tai, ką ispanai darė Amerikoje, nėra joks mielaširdingumo aktas. Turbūt atsakymas paprastesnis – armėnų diaspora užsienyje tikrai yra įtakinga, o be to, nors Europa to niekada nepripažins, armėnai yra krikščionys, o turkai – ne.

Europai labai parūpo savo krikščioniško identiteto išlaikymo problema, nors pati Europa, išskyrus tokias šalis kaip Lenkija ir dar porą, yra sekuliari.

Tikėjimo bei Islamo klausimas, ko gero, labai svarbus ir (ne)priimant Turkiją į ES. Iš Osmanų imperijos griuvėsių Kamaliui Atatiurkui pavyko sukurti sekuliarią respubliką, nors Erdoganas bando šį pasiekimą sumažinti, vis daugiau reikšmės skirdamas Islamui, bet Atatiurko kelio šalininkų šalyje yra nemažai ir jie neišnyks, taikant represijas – sodinant priešininkus už grotų ar pasitelkiant cenzūrą.

Kodėl vis tik Vakarai žingsnis po žingsnio praranda Turkiją ir koks šios šalies kelias į taip ir nerealizuojamą ES narystę.

Štai keletas faktų ir datų. Turkija jau 1949 metais tapo Europos tarybos nare. Nuo 1992 iki 2011 metų buvo asocijuota Vakarų Europos Sąjungos nare. Susitarimą dėl muitų Turkija su ES pasirašė 1995 metais, o 1999-aisiais tapo kandidate pilnai ES narystei.

Tačiau derybose su ES, Turkijai pavyko suderinti tik 16 straipsnių iš 35-ių. 2016 metais derybos visiškai sustojo. ES kaltina Turkiją žmogaus teisių pažeidinėjimu bei teisės viršenybės principo nesilaikymu.

Turbūt ta kritika yra tikrai teisinga, nes Erdoganas pažeidinėja viską, ką jam trumpalaikėje perspektyvoje naudinga pažeisti.

Bet juk buvo įvykių seka, atvedusi prie Erdogano valdymo ir ES trumparegiškai tais laikais nepasinaudojo. Visi žino, jog Turkijai būdingi kariniai perversmai, bet dažnai kariuomenė įsikišdavo kaip tik tada, kai Atatiurko sukurtai sekuliariai valstybei kildavo pavojus. Tai yra blogai, bet Erdogano valdymas, vedantis Turkiją tolyn nuo ES ir NATO, vargu, ar yra geriau.

Nesu linkęs politikos aiškinti religija, bet Islamo valstybėse (taip pat ir Turkijoje) tikėjimas reiškia daug. Be to tai, ką ES mėgsta deklaruoti, jog yra „krikščioniškų valstybių klubas“ – maža paguoda Turkijai. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, šios teorijos šalininkas yra ir Prancūzijos Prezidentas E. Macronas, kuris neseniai blokavo tų Balkanų šalių narystės perspektyvas, kur žymią dalį sudaro musulmonai. Ką jau kalbėti apie Turkiją.

Pačioje Turkijoje vietoj anksčiau buvusios euforijos ES narystės klausimu teigiamas nuostatas pakeičia neigiamos. Pew Reserach Center duomenimis, neigiamiausias nuostatas ES atžvilgiu, reiškia Rusija ir Turkija.

34 procentai turkų teigiamai vertina ES, o 56 neigiamai. Rusijoje 37 teigiamai, o 44 neigiamai. Lietuvoje – 83 teigiamai, net ir Lenkijoje, kuris vis ginčijasi su ES, 84 procentai teigiamai.

Kitaip tariant, šiuo metu Turkijos narystė ES turbūt prieštarautų šalies piliečių nuostatoms. Tai ne tik Turkijos, bet ypač ES politikos krachas, nes Turkija užima strateginę vietą regione ir svarbi regiono saugumui, o Turkijos kariuomenė yra viena iš stipresnių pasaulyje.

Geopolitinis žaidimas įgyja bjaurias formas. ES, kuria taip gąsdina euroskeptikai, kariniu požiūriu yra apgailėtinas darinys, nesugebantis saugoti net savo sienų. Prieš kelerius metus vykęs imigrantų antplūdis į ES gali būti tik „uogelės“.

2016 metais ES pažadėjo šešis milijardus dolerių, kad Turkija neįleistų į ES pabėgėlių iš Sirijos. Šiuo metu Turkijoje yra trys su puse milijono pabėgėlių iš Sirijos. Vadinamosios „migrantų krizės“ metu į ES atvyko apie milijonas pabėgėlių.

Na, o Erdoganas gąsdina, jog tam tikroje situacijoje, jis leistų tiems pabėgėliams vykti į ES. Jis šiuo metu jau deportavo kelis įtariamus Islamo kovotojus į jų gimtas šalis, kur jie bus baudžiami.

Tai be abejonės yra Ženevos konvencijų pažeidimas. Tačiau, kai daugelį valstybių valdo tokie „kieti vyrukai“, kaip Trumpas, Putinas ar Erdoganas, Ženevos konvencijos konvencijos lengvai užmirštamos, panašiai kaip Budapešto susitarimai Ukrainos atveju.

Ne mažiau grėsmingos yra Turkijos nuostatos NATO atžvilgiu. Pirkimas ginkluotės iš Rusijos niekuo nepaaiškinamas kaip tik siekiu rodyti savo nepriklausomybę, laužant sąjungininkiškus įsipareigojimus.

Beje, mažai kas pastebėjo, jog Erdoganas yra prabilęs ir apie savo branduolinio ginklo kūrimą. Šioje srityje Rusijos atominė elektrinė labai puikiai tinka, tuo labiau, jog Turkija nėra paaiškinusi, kur dės branduolines atliekas, tinkamas branduolinio ginklo gamybai.

Tačiau Erdogano valdžia nėra tokia nepajudinama kaip gali atrodyti, Tai rodo mero rinkimai Stambule bei kituose stambiuose miestuose. Nepalaikančių Erdoganą yra daug. Ir tik konstitucinėmis manipuliacijomis bei brutalia jėga jam pavyksta išlaikyti valdžią. Kitas klausimas, kiek ilgai ir ar bus peržengta ta linija, nuo kurios bus dar galima grįžti atgal.

Nemažiau priklauso nuo ES ir JAV nuostatų. Ypač nuo Trumpo, kuriam tai, kas ryte buvo balta, vakare gali tapti juoda.

Ar Turkija taps ilgalaike Rusijos drauge ir sąjungininke? Vargu, nes rimtų ekonominių perspektyvu bendradarbiavime su Rusija nesimato. O be to Rusija savo musulmonus, ypač Krymo totorius, spaudžia negailestingai ir pretenduoja į „trečios Romos“ vainiką.