Konferencija prasidėjo ESBO atstovo Spaudos laisvei Harlemo Desiro kalba, kurią buvo gėda klausyti. Jis stengėsi kalbėti taip, jog neįžeistų aukštų Rusijos valstybės pareigūnų – paminėjo vieną įkalintą Rusijos žurnalistą, nors jų Rusijoje yra daug daugiau. Vien okupuotame Kryme už grotų sėdi mažiausiai penki žurnalistai.
H. Desiras bandė išlaikyti „bešališkumą“. Jis daug kalbėjo apie neseniai iš Ukrainos į Rusiją grįžusį Kirilą Višinskį. Neužmiršo ir kitų ukrainiečių Romano Suščenkos ir Olego Sentsovo. Tačiau Višinskio, RIA Novosti Ukraina vadovo, net iš tolo negalima lyginti su Sentsovu.
Atvykęs į Rusiją, jis toliau stumia Rusijos poziciją dėl karo Donbase bei dėl Malaizijos lainerio MH17 numušimo. Jeigu Sentsovas, praleido kelis metus Rusijos kalėjime, tai Vyšinskis buvo paleistas dar teismui nesibaigus.
Pačioje konferencijoje, skirtoje „iššūkiams ir galimybėms skaitmeninės žiniasklaidos laikotarpiu“ nebuvo paminėtas pats didžiausias iššūkis nepriklausomiems Rusijos žurnalistams – „Roskomnadzor“, kuris uždarinėja internetinius portalus net neperspėjęs, kodėl tai daro. Dažnai užtenka kritiškai atsiliepti apie federacinę ar vietos valdžią bei aprašyti protestus.
Įžanginę kalbą H. Desiras baigė vildamasis, jog bus „vykdomas konstruktyvus dialogas ir judama pirmyn“. Pirmyn, kur?
Kad niekur nebus judama paaiškėjo po Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo kalbos. Apie žiniasklaidos Rusijoje problemas jis net nekalbėjo, bet didžiausią dėmesį skyrė „karui, kurį Vakarai kovoja prieš Rusijos informavimo priemones, nesuteikdami joms vienodų sąlygų“. Suprask, Vakarai vykdo informacinį karą prieš Rusiją.
Konkrečiai buvo kalbama apie diskriminuojamą Rusijos RT kanalą bei Sputniką. Tiesa, kai vėliau diskusijų metų buvo paklausta, už ką jie blokuojami, valdžios atstovai sugebėjo atsakyti, kad už „kitą nuomonę“.
Ypač diskusijose aktyvi buvo Rusijos URM atstovė spaudai Maria Zakharova. Tenka pripažinti, jog ji yra labai guvaus proto ir aukščiausio lygio demagogė. Tačiau visi jos pareiškimai turėjo vieną potekstę – „mūsiškius muša“. Tą patį kalbėjo ir RT atstovė, bei Sputnik ir Interfaks pareigūnai – „mes tikriname žinias net kelis kartus, esame normalios žiniasklaidos priemonės, bet Vakarai kažkodėl skriaudžia“. Kai kada buvo net sunku pasakyti, ar jie žino, jog meluoja, ar gyvena kažkur paraleliniame pasaulyje.
Diskusiją bandė paversti tikra diskusija iš daugelio regionų atvykę nepriklausomi žurnalistai, tačiau Rusijos pareigūnai buvo visiškai kurti išsakomiems priekaištams dėl spaudos laisvės pažeidimų ir tariamai nustebę, jog vienas ar kitas žurnalistas už straipsnį internete gavo kelis metus kalėjimo.
Kaip man pasakė vienas žurnalistas iš Novosibirsko, „įdomu, kada jie mus galutinai užspaus?“ Įstrigo ir tai, jog pranešimą turėjusiam skaityti nepriklausomos televizijos „Dožd“ atstovui buvo leista pasakyti vos porą sakinių.
Susidarė įspūdis, kad salėje yra dvi Rusijos – savo pasaulyje gyvenanti valdžia ir nepriklausomi žurnalistai. Jokios bendros kalbos rasti jie iš principo negali rasti ir neras.
Labai seniai buvau Maskvoje, susidarė įspūdis, jog ant kiekvieno kampo policininkai arba kažkokių firmų apsauginiai. Net viešbutyje, geriant kavą, du kartus užėjo apsauginis su racija. Kažkaip nejauku, nors maskviečiai žurnalistai sakė, jog policininkų gausa niekaip nestabdo nusikalstamumo. Kaip ir Stalino laikais, kriminalinis nusikaltėlis ne toks pavojingas, kaip kitaip mąstantis.
Vis tik – koks kontrastas Vilniui. Oro uoste mačiau dvi neginkluotas merginas policininkes, kurios kažką tarpusavyje kalbėjo ir kvatojo.