Valentinas Mitė. Kai politika nebėra kompromisų menas

Du kartus iš eilės Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nepavyko iškrapštyti iš užimamos kėdės. Seimo pirmininkas parodė nepaprastą užsispyrimą ir tai davė rezultatą – iki Seimo kadencijos pabaigos jis turbūt liks šiose pareigose.

Iš karto po savo pergalės Pranckietis pareiškė, jog sieks paankstintų Seimo rinkimų. Gal net ateinantį pavasarį. Tai, ko gero, palanku „valstiečiams“, nes dar koks nors vienas panašus pasistumdymas, o toks gali įvykti, ir „valstiečių“ galimybės Seimo rinkimuose dar labiau sumažės.

Labai abejotina, ar ir pats Pranckietis, buvęs vienu iš „valstiečių“ vadovų, o dabar žmogumi, nepriklausančiu jokiai partijai, vėl pateks į Seimą.

Noriu tikėti, jog Pranckietis supranta, kad opozicija jo nerems, o pirmą kartą balsavo ne kiek už Pranckietį, kiek prieš Karbauskio-Širinskienės daugumą. Rusijos kriminalo posakis „mušk savus, kad svetimi bijotų“ Karbauskiui nepasiteisino.

Bėda, jog Ramūnas Karbauskis atvedė į Seimą daugumą, kurios didelės dalies pavardes žmonės išgirdo iš viso pirmą kartą. Bet kas, tik ne tradicinės arba sisteminės partijos buvo gerai. Politikos išmanyti nereikėjo iš viso. Taip ir katinas Rainis būtų patekęs į Seimą, jei tik būtų buvęs „valstiečių“ sąraše.

Norint vairuoti automobilį, reikia išlaikyti vairavimo teises, o „valstiečiai“ kaip ir Vakarų šalių populistai atėjo neturėdami jokio supratimo, kur yra vairas, kur stabdžiai ir kad važiuoti negalima, degant raudonam šviesoforo signalui.

Vienas iš tokių politikų ir yra Pranckietis, kuris su Karbauskiu elgiasi vadovaudamasis principu myliu-nemyliu. Panašiai ir Karbauskis, partija jam kaip koks nors verslo susivienijimas, kur visi privalo klausyti generalinio direktoriaus. Kitos nuomonės nėra. Bet kas, neklausantis pono direktoriaus, jau yra priešas, kurį arba reikia atleisti iš darbo, arba sumažinti atlyginimą, arba kaip nors pažeminti.

Dažnai politika vadinama kompromisų menu. „Valstiečiai“ kompromisų nedarė net tarpusavyje, o ką jau kalbėti apie opoziciją ar bendrai visus kitaip manančius.

Ši valdžia išliks istorijoje kaip draudimų bei nurodymų iš viršaus šalininkė. Dauguma rinkėjų net ir pasibaigus visai kadencijai nežinos daugumos „valstiečių“ frakcijos narių pavardžių, nes jie tik kilnojo rankas. Pranckiečiui pavyko. Bent jau kurį laiką jį atsimins kaip užsispyrėlį, įsikibusį į Seimo pirmininko kėdę. Kitiems pavyko mažiau.

Vienas „valstiečių“ frakcijos narys privačiai man yra sakęs, jog partija iš tikro nežino, kas yra jų rinkėjas. Labai retai, net ir tuoj po rinkimų, beveik visi dievagojosi už „valstiečius“ nebalsavę. Vėliau, tiesa, sekė keli vieši atsiprašinėjimai, tačiau ta rinkėjų dauguma taip ir liko anonimine dauguma. Nors daug išminties nereikia suprasti, kad už „valstiečius“ balsavo nusivylę socialdemokratų bei „darbiečių“ rinkėjai, kurie tikriausiai grįš prie ankstesnių pasirinkimų arba nebalsuos iš viso.

Pranašauju „valstiečių“ pralaimėjimą rinkimuose. Politikoje vis tik turi dalyvauti profesionalai, o ne asmeninių ambicijų apimti piliečiai. Tai tinka ir Karbauskiui, ir Pranckiečiui, ir tai anoniminei „valstiečių“ parlamento narių daugumai, kuri Lietuvą valdo jau kelerius metus.