Panašiai pro pirštus buvo sutikta ir Putino kalba Saugumo konferencijoje Miunchene 2007-ais metais, kurioje Rusijos vadovas pareikalavo didesnės vietos po saule Rusijai ir labai stipriai kritikavo JAV. Vakarai buvo priblokšti Putino retorikos, bet mažai kas tikėjo, jog po kalbos seks veiksmai . O jie sekė – Gruzija, Ukraina. Rusija veiksmais bandė įrodyti, jog yra kažkas daugiau negu, kaip Obama pavadino, „regioninė galybė“.
Todėl ir Putino straipsnis The National Interest, nori-nenori turėtų būti suprastas kaip būsimų veiksmų gairės. Mūsų valdžios reakcija buvo minimali. O mažiausiai reikėjo bent jau atšaukti Lietuvos ambasadorių Rusijoje „konsultacijoms“. Labai gerai būtų buvę, jei Lietuvos Prezidentas Nausėda būtų savo vardu paskelbęs straipsnį žinomame Vakarų dienraštyje. Taip būtų buvusi įvardinta ir problema, ir atkreiptas dėmesys į revanšistinį Rusijos elgesį. Iki šiol tyla.
Putinas ir toliau „užsiima“ istorija. Pareiškia, jog Baltijos valstybėms pasitraukiant iš TSRS, jos neteisėtai pasiėmė Rusijos teritorijas. Suprask, Klaipėdą ir Vilniaus kraštą. Vėliau iš viso užsiima V. Lenino kritika – teigia, jog TSRS konstitucijoje įtvirtinta sąjunginių respublikų teisė išstoti iš TSRS, kurią rėmė Leninas, buvo klaida, o teisus buvo J. Stalinas, nenorėjęs tokios teisės suteikti.
Žinoma, juokingas teiginys, nes TSRS byrėjo dėl savo neefektyvumo ir jokie įstatymai to byrėjimo nebūtų sulaikę. Tačiau revanšistinis – propagandiškai legalistinis Putino mąstymas tą teisę naudoja kaip argumentą. Ir vėl Lietuvoje tyla. Tiesa, iki šiol Putino Rusija neokupavo nei vienos valstybės, tik atsiplėšdavo po gabaliuką – Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos. Tačiau tai nereiškia, jog niekas nepasikeis po to, kai įstatymais bus įtvirtintos naujos Putino galios, kurias jam suteikė taip vadinama „visuotinė apklausa“, o tai tikriausiai jau bus rugsėjo mėnesį.
Mes ginčijamės dėl Lukiškių aikštės, giedame Lietuvos himną, jaučiamės saugūs ir labiausiai bijome COVID-19 arba imigrantų bei homoseksualistų.
Ar mes jau tokie nepažeidžiami, laisvi ir galime nieko nebijoti? Pateiksiu tik kelis pavyzdžius, jog taip nėra.
Dauguma neabejoja, jog NATO narystė suteikia nepajudinamas saugumo garantijas. Bet JAV Prezidentas Trumpas yra nenuspėjamas – tai rodo kad ir karių išvedimas iš Vokietijos bei pasitraukimas iš ne vienos tarptautinės organizacijos ar tarptautinės sutarties. Kol toliau grius ar bus griaunama „senoji“ pasaulio tvarka, saugumo jausmas bus apgaulingas. Todėl mums rinkimai JAV svarbesni nei spalio rinkimai į Seimą. Stabilumas – vienintelis mūsų išlikimo garantas.
Na, o pati Lietuva iki šiol yra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos. Visų pirma, energetiškai – mes esame bendrame BRELL elektros tinkle kartu su Rusija ir Baltarusija.
Todėl energetinė nepriklausomybė svarbiau nei pavėluoti protestai dėl Astravo elektrinės. Beje, Astravo nebūtų buvę, jei patys būtume pastatę savo elektrinę, bet nusprendėme nestatyti. Dabar gi Rusija panašioje vietoje tik kitoje sienos pusėje pastatė elektrinę Baltarusijoje. Galime protestuoti, kiek patinka, o elektrinė Astrave jau yra.
Savo pačių klaidų neištaisysime protestais.
Kitas svarbus aspektas – didžioji Lietuvos geležinkelių bėgių dalis atitinka rusiškąją, o ne europietišką vėžę. O be to dar per Lietuvos teritoriją keliauja Rusijos karinis tranzitas į Kaliningradą. Tai taip pat nesuteikia saugumo.
Žinoma, galima prieštarauti, sakant, jog visko per naktį nepadarysi. Tačiau praėjo ne naktis, o 30 metų.
Sudėjus viską į vieną krūvą – Putino revanšizmą, mūsų priklausomybę nuo Rusijos bei įprastų tarpvalstybinių santykių sistemos byrėjimą, dideliam optimizmui nebelieka vietos.