Štai dokumentas, kurį gegužės 13-ąją pasirašė sveikatos apsaugos ministras – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas – Aurelijus Veryga. Būtent taip skamba Verygos titulas.
Dokumente (punktas 1.5) rašoma, jog „prie įėjimo į viešojo maitinimo įstaigą, lankytojams gerai matomoje vietoje, pateikti informaciją, kad viešojo maitinimo įstaigoje nerekomenduojama lankytis rizikos grupės asmenims ir (arba) sergantiems lėtinėmis ligomis“.
Dar neatėjus sprendimo įsigaliojimo laikui (gegužės 18-ajai), kai kurios įstaigos ėmė kabinti prie durų tokio turinio skelbimus: „Draudžiama užeiti nedėvint apsauginės kaukės, garbaus amžiaus... asmenims.“ Arba dar aiškiau – „asmenys, priklausantys rizikos grupei, parduotuvėje nepageidaujami“.
Sveikatos apsaugos ministerija gali susiriesdama aiškinti, jog sprendimas V-1141 yra rekomendacinio pobūdžio, tai esmės nekeičia – diskriminacija pateisinama valstybiniu mastu.
Kodėl visi virš 60-ies metų priklauso „rizikos grupei“, kodėl amžiaus pagrindu išskiriama „raupsuotųjų grupė“? Rusijoje vartojamas tikslesnis pavadinimas – „зона риска“ – „zonoje“ yra kaip „zonoje“.
SAM pareigūnai aiškins, jog nieko panašaus nėra, tik siekiama tą grupę žmonių apsaugoti nuo koronaviruso.
Tačiau apsaugota bus nuo darbo susiradimo, nuo buvimo visaverčiu visuomenės nariu, nuo pasirinkimo laisvės. Jeigu jau į kavines patariama neiti, tai ką kalbėti apie darbą. Kad ir mokykloje. Beje, labai didelė mokytojų dalis priklauso „rizikos grupei“. Kaip ir dalis Seimo narių. Įdomu, kaip po spalio mėnesio parlamento rinkimų seksis „rizikos grupės“ politikams, jei jie nepateks į Seimą. Susirasti darbą bus sunkiau nei patekti į kavinę.
Nors dėl Seimo narių mažiausiai reikėtų rūpintis, jie gali kaltinti tik patys save, nes atidavė vadovavimą krizei Verygos vadovaujamai grupei, užmiršę, jog Lietuva yra parlamentinė respublika. Beje, „rizikos grupei“ priklauso ir kai kurie populiarūs merai.
Visuomenėje įtvirtinamos nuostatos, jog yra tie atsparieji – iki 60-ies metų – ir tie – daugiau nei 60-ies, kurie sukelia daug problemų.
Lietuvoje klesti jaunystės kultas. Viskas jauniems žmonėms, jų skoniams bei jų vartojimo kultūrai. Jaunam, ypač ekonomiškai sėkmingam jaunam žmogui, gali atrodyti, jog visas pasaulis po jo kojomis – poilsis bet kur pasaulyje, naujausi kompiuteriai, madingiausi rūbai, žiniasklaidos dėmesys jaunam kūnui ir taip toliau.
Tačiau jauni po keliasdešimt metų jau bus nebe tokie jauni, dar vėliau pateks į „rizikos grupę“, jei iš viso sulauks tokio amžiaus. Tai banalu, bet tai tiesa. Visuomenės supriešinimas amžiaus pagrindu tampa vienu iš tų „pasiekimų“, kuriuo lietuviškieji kovotojai su koronavirusu neturėtų didžiuotis.
Kaip atrodytų visuomenė, jei „rizikos grupė“ staiga dingtų? Nueitų į nebūtį nepanaudota intelektualinė bei kitokia gyvenimiška patirtis, liktų daug neparašytų knygų, nenutapytų paveikslų, nesukurtos muzikos bei nepadarytų išradimų. Tačiau, aišku, nereikėtų mokėti pensijų, pašalpų, teikti medicininės pagalbos. Visa tai skamba kaip fantastinėje knygoje arba antiutopijoje.
Noriu tikėti, jog realybėje to nebus. Tačiau dar teks įrodyti, jog gyvename krikščioniškomis vertybėmis grindžiamoje civilizacijoje ir kiekvienas žmogus yra vertybė.