V. Zelenskio žingsnis iš karto po prezidento priesaikos paleisti parlamentą ir paskelbti pirmalaikius parlamento rinkimus yra taktiškai labai protingas. Jei rinkimai būtų įvykę rudenį, vargu ar „Liaudies tarnas“ būtų pasiekęs tokių rezultatų. Iš kitos pusės, senasis parlamentas būtų trukdęs V. Zelenskiui vykdyti savo pažadus, kurių svarbiausi užbaigti karą Rytų Ukrainoje, pasikeisti belaisviais ir prispausti oligarchus – svarbiausią korupcijos šaltinį.
Neįveikus korupcijos ir oligarchų įtakos politikai kokios nors rimtos reformos neįmanomos. ES taip pat ne kartą pirštu rodė į korupciją šalyje, o ES politikai net leisdavo paklausti, kokia nauda iš finansinės paramos Ukrainai, jei didesnė dalis tos paramos atsiduria oligarchų sąskaitose.
„Liaudies tarnas“ į savo rinkimų sąrašą pažadėjo neįtraukti nė vieno asmens, anksčiau buvusio politikoje. Tai reiškia viso Ukrainos politinio elito pakeitimą. Tačiau iš kitos pusės, tikrai ne visas politinis elitas buvo korumpuotas. Dar blogiau tai, kad į valdžią ateina žmonės, neturintys politinės patirties. Ji Ukrainai yra ir bus labai reikalinga.
Labai tikėtina, kad ši marga publika parlamente gan greitai pradės skaidytis į atskiras grupeles.
V. Zelenskio komandoje esantis lietuvis Aivaras Abromavičius yra laikomas vienu iš realiausių kandidatų tapti ministru pirmininku. A. Abromavičius, įgijęs Ukrainos pilietybę, dirbo ministru ir Porošenkos laikais, bet atsistatydino protestuodamas prieš korupciją. Jis labai geros nuomonės apie Zelenskį ir laiko jį „žodžio žmogumi“.
Pažadėti vienas dalykas, įvykdyti pažadus – visai kitas. Sunku įsivaizduoti, kaip elgsis derybose su Rusija nepatyrusi V. Zelenskio komanda ar nepatyrusi Ukrainos parlamento dauguma. Juk su Rusija galima susitarti tik pripažįstant jai Krymą bei suteikiant autonomiją separatistų kontroliuojamiems Luhansko ir Donecko teritoriniams dariniams. Kitkas – tik politikos naujokų svajonės. Reikia tikėtis, jog bent jau Ukrainos URM nebus pakeista diplomatijoje nieko nesuvokiančiais žmonėmis.
Pažadėta kova su oligarchais bei korupcija yra taip pat nepaprasto sunkumo uždavinys, kurio neįgyvendinsi per metus. Juk pagal korupcijos lygį Ukraina yra kažkur greta Afrikos valstybių. Be to, pinigai turi ypač didelę jėgą, ypač Ukrainoje, kur iki šiol oligarchų niekas nedrįso judinti. Sunku pasakyti, kas bus juos rimtai užkabinus. Pačiam V. Zelenskiui prikišami artimi ryšiai su oligarchu Igoriu Kolomojskiu. A. Abromavičiaus tvirtinimu, tie ryšiai nėra tokie, jog lemtų V. Zelenskio politiką. Ne visi taip galvoja kaip A. Abromavičius.
Tie, kurie balsavo už „Liaudies tarną“, tikisi greitų pasikeitimų realiame gyvenime, sakykim, atlyginimų augimo ar kainų mažėjimo. Tai greitai neįvyks, nes atrodo, jog V. Zelenskio komanda yra liberali. Liberalios reformos duoda rezultatus, bet yra skausmingos. O rinkėjams reikia ne tik „reginių“, bet ir „duonos“. Kas bus, kai praeis euforija ir susižavėjimas naujuoju prezidentu?
Teoriškai V. Zelenskis gali imtis autoritarinio arba pusiau autoritarinio valdymo. „Liaudies tarno“ kontroliuojamas parlamentas tam suteikia galimybes. Bet Ukraina ne Rusija ir vargu ar su tuo sutiks šalies piliečiai.
Vis tik negalima nepastebėti, jog V. Zelenskis labai stipriai laviruoja ant populizmo ribos. Atrodo, jog jis dažnai žada tai, ką rinkėjai nori girdėti, nepateikdamas konkretaus plano, kaip tai įgyvendins.
Ir dar vienas parlamento rinkimų aspektas. Atvirai prokremliška partija „Opozicijos platforma – už gyvybę“ surinko virš 12 procentų balsų. Tačiau dalis tų, kurie balsavo už „Liaudies tarną“, kaip antrą pasirinkimą nurodė būtent šią partiją.