Valentinas Mitė. Uždaras Lietuvos „elitas“, arba kai viską valdo „chebros“

Virginijus Sinkevičius – laimės kūdikis. Ne visiems pavyksta neturint net trisdešimties metų užimti vienas aukščiausių pareigų ES, tapti ES ministru.

Politinė jo patirtis, europiniu mastu, beveik lygi nuliui, nebent laikytume patirtimi kelių metų darbą Seime bei vadovavimą ministerijai. Jis tikrai neturi kontaktų Briuselyje, kur, norint patekti dirbti eiliniu biurokratu, reikia išlaikyti daug rimtų testų. Nežinau, ar V. Sinkevičiui tai pavyktų. Tačiau jis jau matuojasi komisaro kėdę. Stebuklas? Visai ne.

Lietuvoje, norint kažką pasiekti, reikia būti kokios nors grupuotės arba „chebros“ nariu. V. Sinkevičius yra valdančiųjų atstovas ir jau vien tai jam suteikia solidumo bei išminties. Tik neaišku, kodėl iš valdančiųjų buvo pasirinktas būtent jis, nebent tai rodo Seimo daugumos visišką intelektualinį skurdą.

Taip pat nesuprantama, kodėl kandidatūrai pritarė Prezidentas. Dėl gerų santykių su Seimu? Bet nejaugi viską galima aukoti dėl tų santykių? Tačiau gal V. Leninas buvo teisus, sakydamas, kad „kiekviena virėja gali vadovauti valstybei“.

„Chebros“ tų, kurie laikosi grupės vidaus taisyklių, savų nepalieka nelaimėje. Štai ne vienas buvusios prezidentės patarėjas „susirado“ šiltas vietas valstybės tarnyboje. Net ir kai kurie pareigų netekę ministrai ten įsidarbina. Šiaip – be jokių konkursų ima ir vėl darbuojasi. Juk jų patirtis „neįkainojama“. Todėl viskas ir sukasi ratu.

Kai kada atrodo, jog Ukrainos Prezidento V. Zelenskio žingsniai išvaikyti visus ir į valdžią atvesti naujus, niekaip nesusijusius su buvusia valdžia yra teisingi. Tačiau kyla abejonių, ar, nugalėję drakoną, patys nevirs drakonu.

Bet nusileiskime nuo Olimpo į žemę. Jau keleri metai valdžia ir politinės partijos verkia, kad Lietuvoje didžiulė emigracija, kad, jeigu taip bus ir toliau, Lietuvoje lietuvių neliks. Krokodilo ašaros. Neįsivaizduoju, ką valdžia darytų, jei visi išvažiavę grįžtų.

Na, išvažiavo ir ką – niekas iš tikro jų nepasigedo. Darbo vietos užpildytos, o darbą Lietuvoje susirasti nėra lengva. Be to, yra tokių darbų ir tokių atlyginimų, už kuriuos lietuviai nedirbtų, o ukrainiečiai ir baltarusiai dirba. Ekonomikos dėsniai lieka dėsniais.

Tačiau sunku susirasti darbą ir kvalifikuotiems darbuotojams. Tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiame sektoriuje. Aišku, dažnai skelbiami konkursai, ne taip kaip su aukščiausio lygio „buvusiais“, kurie tikrai neina dirbti į statybas.

Darbą rasti sunku ir jauniems, ir seniems, jei jie neturi pažinčių „chebrose“. Pažįstu ne vieną baigusį rimtus universitetus užsienyje ir nerandantį darbo. Rašomi ir siunčiami gyvenimo aprašymai į įvairias valstybines įstaigas, dalyvaujama konkursuose ir dažniausiai atsakymai neigiami, nes „nėra patirties“. Kaip ta patirtis gali nukristi iš dangaus, jei nelaimėlis ką tik baigė universitetą? Dalis tokių išvažiuoja atgal į užsienį ir ten gauna darbą. Dalis imasi verslo, nieko bendro neturinčio su specialybe.

Na, o jei praradai darbą ir ieškai naujo, bet neturi pažinčių, situacija beveik beviltiška. Taip skelbiami (arba neskelbiami) konkursai į vieną ar kitą darbo vietą. Tačiau juos laimėti faktiškai beveik neįmanoma, nes reikia savų, patikimų. O koks gali būti pasitikėjimas žmogumi, atėjusiu iš gatvės, nežiūrint visų jo kvalifikacijų – jokio.

Pažįstu žmones, turinčius aukštą kvalifikaciją, bet ieškančių darbo beveik metus. Jų vienintelis trūkumas, kad nepriklauso „chebrai“ arba „chebrytei“. Dažnai baigiasi tuo, jog kvalifikuotas darbuotojas išvažiuoja dirbti žuvų fabrike kokioje nors Norvegijoje. Arba susiranda normalų darbą užsienyje. Tai jau protų nutekėjimas.

Ypač sunku susirasti darbą (jei nėra pažinčių ir nepriklausai „chebrai“) senesnio amžiaus darbuotojams, kuriems iki pensijos likę dešimt ar penkiolika metų. Vienam mano pažįstamui, paskambinus į privačią firmą, kuri ieškojo darbuotojų, telefonu buvo pasakyta, jog „lavonų į darbą nepriima“. „Lavonui“ buvo 54 metai. Gaila, kad žmogus nesusiprato pokalbio įrašyti, bet nejaugi visus pokalbius įrašinėsi?

Tačiau tie senesni žmones turi darbo patirtį, kurios neturi baigę universitetus. Atrodo, juk patirtis taip pat nieko nelemia. Lemia tai, ar priklausai „chebrytei“ arba bent jau esi jos narių rekomenduotas. Taip, net senesni žmones važiuoja į užsienį, nes ką daryti? Iki pensijos dar daug metų, o darbo Tėvynėje, kuri žada kovoti su emigracija, nėra.

Atsakymas gal būt toks – tapti sinkevičiais, bet ne visi tai gali ir nori.