Valentinas Mitė. Venesuela: nafta ir diktatūra neatneša klestėjimo

Panašu, jog Venesuela pasiekė tašką, iš kurio kelio atgal nebėra.

Šalį faktiškai dar valdo Nicolas Maduro, atėjęs į valdžią klastojant rinkimų rezultatus. Tačiau šalis turi ir kitą laikiną prezidentą Juaną Guaido, kurį pripažįsta JAV ir daugelis Lotynų Amerikos valstybių.

Priešstata yra tokia stipri, kad joks šių dviejų politikų susitaikymas ar kompromisas yra neįmanomas. Tai skamba labai nemaloniai, ypač žinant, jog vienas statistinis šalies gyventojas turi porą šaunamųjų ginklų. Kol kas jie, nepaleisti į darbą, bet nėra jokių garantijų, kad taip neatsitiks.

Kas vyksta Venesueloje, jau keliasdešimt metų „statančioje socializmą”?

Šį šalis yra geras pavyzdys, jog „socializmo statyba” bei naftos ištekliai neatneša laimės. Venesuela turi didžiausius naftos išteklius pasaulyje. 95 procentus šalies biudžeto sudaro pajamos, gaunamos už naftą. Beje, ir žemės ūkio potencialas yra didelis – klimatas Venesueloje leidžia kai kur gauti net tris derlius per metus.

Tačiau faktiškai didelė Venesuelos gyventojų dalis yra ant bado ribos, o apie tris milijonus pabėgo į kaimynines šalis. Tam yra priežastys - infliacija siekia beveik keturis milijonus procentų, o didelė dalis žmonių yra ant bado ribos – nėra nei duonos, nei miltų, nei cukraus ar muilo. Minimalus atlyginimas siekia apie porą dolerių, šis skaičius vis labiau mažėja. Venesuela, kaip nevairuojamas traukinys visu greičiu ritasi į bedugnę.

Tačiau sakyti, jog Maduras neturi dalies visuomenės paramos būtų neteisinga. Jį remia patys neturtingiausi miesto ir kaimo gyventojai bei tie, kuriems dėl įsitikinimų ar praktinių sumetimų pavyko būti arti valdžios.

Be to, Venesueloje jau užaugo dalis žmonių, šventai tikinčių buvusio prezidento Hugo Chaveso skelbtomis socializmo idėjomis, manančių, jog užsienio valstybės rengia perversmus, o šalyje veikia imperialistų agentai, kalti dėl dabartinės suirutės.

Šie žmones dažnai eina tarnauti į Nacionalinę gvardiją, žandarmeriją arba į verslus, susijusius su naftos eksportu. Jie buitiniame gyvenime gauna daug daugiau nei talonus maistui. Todėl, remdami Nicolas Mardurą, jie stengiasi išlaikyti ir savo priveligijuotą padėtį. Be abejonės, tarp jų yra fanatikų, rimtai tikinčių Vensuelos pasirinktu “socializmo”keliu.

Tačiau nėra teisūs tie, kurie mano, jog opozicijos atstovo Juano Guaido pasiskelbimas prezidentu yra absoliučiai neteisėtas aktas. Maduras net pareiškė – “kas būtų, jei kiekvienas žmogus iš gatvės pasiskelbtų prezidentu”.

35-ių metų gerai išsilavinęs ir puikus oratorius Guaido nėra „žmogus iš gatvės”. Jis buvo Nacionalinės asamblėjos vadovu ir save paskelbė laikinu Venesuelos prezidentu sausio 23-ią, kai valdžia numalšino kariškių maištą. Jis pareiškė, kad Maduro valdymas yra nelegalus, nes jis buvo išrinktas neteisėtai.

Tam pritaria ir katalikų Bažnyčia. Ji viešai pareiškė, jog remia Guaido ir Nacionalinę asamblėją bei pasmerkė „socialistinį-komunistinį Nicolas Maduro rėžimą”. Laikinuoju Venesuelos prezidentu Guaido pripažįsta JAV, Argentina, Paragvajus, Kolumbija, Brazilija, Kanada, Peru, Čilė, Ekvadoras bei kitos valstybės. ES paskelbė, jog pripažins Guaido prezidentu, jei per ateinančią savaitę Maduras nepaskelbs naujų rinkimų.

Maduras, siekdamas didesnės valdžios koncentracijos savo rankose, nusprendė, jog jam nepalanki Nacionalinė asamblėja paleidžiama. Vietoj jos įkuriamas Konstitucinis susirinkimas, kur daugumą turi Maduro šalininkai. Politine prasme tai buvo žingsnis, perpildęs kantrybės taurę. Taigi, egzistuoja ne tik du prezidentai, bet ir du parlamentai.

Ko laukti toliau?

Venesueloje didelį, beveik lemiamą vaidmenį, turi kariuomenė. Kol kas ji, bent jau oficialiai, remia Madurą, bet yra nemažai informacijos, jog dalis vidurinės grandies karininkų bei tie kariškiai, kurie emigravo iš šalies, yra pasiryžę kovoti prieš dabartinį režimą. Tačiau vien pasiruošimo neužtenka, reikia realių veiksmų, o jų kol kas nematyti.

Madurio rėžimas turi ne tik priešininkų, bet ir sąjungininkų.

Vienas jų yra Rusija, kuri atrodo kiekvienu atveju būtinai turi savo nuomonę, nesutampančia su daugumos pasaulio valstybių nuostatomis ir principais. Jungtinėse tautose Rusija apkaltino JAV bandymu Venesueloje “pakeisti rėžimą” arba, kitais žodžiais tariant, dar vienos “spalvotos revoliucijos” organizavimu. Žinoma, kad JAV nėra tas pats, kas valdo Venesuelą, esančia Amerikos žemyne, tačiau ne JAV nustūmė Venesuelą ant bado ribos.

Tačiau, kodėl Venesuela taip svarbi kitame pasaulio gale esančiai Rusijai, jog Kremlius net apkaltintas samdinių siuntimu į šalį?

Atsakymas paprastas – Kremliui, iš vienos pusės, labai svarbu Lotynų Amerikoje turėti prieš JAV nusiteikusią valstybę. Iš kitos pusės, Rusija sukišo daug pinigų į Venesuelą, skolindama juos labai neveiksmingam rėžimui.

Rusijos naftos bendrovės labai nemažai investavo į Venesuelą.

Paskutinį kartą Maduras susitiko su Putinu, Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu ir Rosneft vadovu Igoriu Sečinu gruodžio penktą dieną. Ir ne veltui – Rosneft kartu su Venesuelos bendrove Petroleus de Venezuela SA dalyvauja ieškant ir išgaunant naftą penkiuose projektuose Venesueloje.

Nuo 2006 –ų metų Rusijos vyriausybė ir Rosneft suteikė Venesuelai apie 17 milijardų dolerių paskolų. Venesuelai Kremlius teikė ir kitokią paramą, tame tarpe maisto produktais bei karine technika.

Tokie tariamai nesavanaudiški Rusijos žingsniai turėtų kelti nuostabą. Juk Rusijos BVP prilygsta “trečiojo pasaulio” šalims. Tačiau geopolitika ir noras būti rimtu žaidėju pasaulyje Kremlių stumia link daugelio panašių veiksmų.

Rusija ir Vensuela yra panašios vienu aspektu - didžiuliai naftos ištekliai savaime neatneša klestėjimo. Nieko gero neatneša ir anti-vakarietiškos nuostatos. Abi valstybes vienija ir autoritarizmas bei savo “ypatingo kelio” ieškojimas. Tas kelias jau atvedė Venesuelą į aklavietę, o Rusija vis dar juo eina.