Liepos pradžioje pasirodė Ritos Miliūtės „Laisvės TV“ laida „Lituanistikos programų sąmatose – pinigai kyšiams?“ ir Mindaugo Aušros rašytinė tos laidos versija „R.I.T.A. Verkia dėl lietuvių kalbos mirties, o paskui dalijasi milijonus“ naujienų portale DELFI.
Negana to, minėtoje laidoje dalyvavusi Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja bei Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro docentė Loreta Vaicekauskienė ir Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius, tęsdami šių šaltinių mintis, rugpjūčio pabaigoje naujienų portale 15min.lt paskelbė rašinėlį „VLKK „priemonių plano projektas“ – abejotina kalbos politikos paslauga visuomenei“.
Pasiėmę dar niekur nesvarstytą Valstybinės kalbos politikos gairių priemonių plano juodraštį, kuriame buvo tik surašyti įvairių institucijų siūlymai, jie pažėrė nemažai kaltinimų informacinių technologijų projektams, susijusiems su lietuvių kalba:
„Ypač brangiai iki šiol kainavo ir vadinamoji lietuvių kalbos plėtra informacinėse technologijose, įskaitant tai, kas tokiuose projektuose vadinama „skaitmeninių išteklių integravimu į bendras sistemas“.
Nepaisant paviešintos korupcijos, lėšų iššvaistymo atvejų, akivaizdžiai nekvalifikuotų ar nesąžiningų vis tų pačių lėšas įsisavinančių veikėjų, nesant jokios aiškios ataskaitos (kam buvo kuriamas koks produktas ar „išteklius“, ar jis prieinamas visuomenei, kaip dera rezultatų ir finansavimo rodikliai), priemonių plane ir toliau prašoma, taip pat ir ES fondų, paramos.“
Kiekvieną šios citatos frazę galima užginčyti. Stebina ne tai, kad kolegos lituanistai jau kuris laikas yra užsimoję nušviesti lituanistiką neoliberalizmo dvasia, o tai, kad akiplėšiškai skleidžiama netiesa, nė nemėginant pasigilinti į esmę.
Nesiremiama konkrečiais patikrintais faktais ar bent informacija, kurios galima apsčiai gauti interneto žiniasklaidoje ar apsilankius kokiame nors iš daugelio viešų renginių, skirtų lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose projektams ir jų rezultatams bei tolesniems darbams aptarti. Pavyzdžiui, 2017 m. rudenį Lietuvių kalbos institute surengta 24-oji Jono Jablonskio konferencija „Skaitmeniniai kalbos ištekliai, jų plėtros kryptys ir panaudos galimybės“.
Kad skaitytojai nebūtų toliau vyniojami apie pirštą, pateikiame atsakymus į svarbiausius su šia tema susijusius klausimus.
Kas skleidžia mitą dėl lietuvių kalbos mirties?
Sakoma – „pats muša, pats rėkia“. Kalbos mitų kūrėjai, kad turėtų su kuo kovoti ir gautų progą viešai pasirodyti, vis gieda ir gieda apie grėsmes lietuvių kalbai, kurias neva kelia didžiausi jos priešai – kalbininkai.
Lipdydami verkiančių dėl lietuvių kalbos mirties, grasinančių baudomis, negana to, godžių kalbininkų paveikslą, jie patys tampa nuolatiniais verkšlentojais.
Jau ne vieną dešimtmetį bendradarbiaujantys ir lietuvių kalbos technologijas plėtojantys informatikai ir kalbininkai apie jokią apokaliptinę lietuvių kalbos ateitį nekalba.
Priešingai: daroma viskas, kas įmanoma mūsų sąlygomis, kad lietuvių kalba lygiavertiškai funkcionuotų elektroninėje erdvėje greta kitų pasaulio kalbų ir nesijaustų ten pastumdėle.
Pasaulyje kalbos technologijos ir lokalizavimo priemonės yra sparčiai plėtojamos. Skaitytojai, be abejo, žino, kad daugelis iš mūsų su kalbos technologijomis nejučia susiduriame kasdien: pirmiausia tai Google paieška, rašybos tikrinimas ir mašininis vertimas.
Be to, ne vienas jau gali savo prietaisams duoti komandas balsu arba išbandė bendravimą su virtualiaisiais asistentais. Pavyzdžiui, GALA asociacija skiria šias pagrindines kalbos technologijų kryptis: mašininį vertimą naudojant neuroninį tinklą; dirbtinį intelektą; vertimo atminčių atsiradimą debesijos technologijose; paieškos variklių tobulinimą ir kt. Tikriausiai visi norėtume, kad kalbos technologijos būtų pritaikytos ir lietuvių kalbai.
Be abejo, kalbos technologijos – tai ir stambus verslas. Į didžiųjų kalbų technologijas daug investuoja privačios kompanijos, tačiau investicijos į mažąsias kalbas verslui neatsiperka.
Dėl šios priežasties kalbos technologijoms plėtoti labai svarbios yra valstybės ir ES struktūrinių fondų programos.
Taip pat reikia pabrėžti, kad investicijos į kalbos technologijas negali būti vienkartinės. Natūrali žmogaus kalba yra labai sudėtinga bendravimo priemonė ir išmokyti jos kompiuterį nėra paprasta. Todėl kalbos technologijos nuolat tobulinamos.
Pavyzdžiui, prieš 70 metų mašininis vertimas rėmėsi žodynais, prieš 10 metų – taisyklėmis, prieš 5 metus – statistika, o šiuo metu geriausių rezultatų pasiekiama pasitelkiant neuroninius tinklus.
Kaip lietuvių kalba gyvuoja informacinėje visuomenėje?
Lietuvoje kalbos technologijos jau, galima sakyti, yra įžengusios į trečią raidos tarpsnį. Tie žingsniai nėra spartūs, nes lietuvių kalbai negalima tiesiogiai pritaikyti technologinių sprendinių, kurie jau sukurti anglų kalbai: iš esmės skiriasi šių kalbų struktūros.
Mūsų kalba yra fleksinė, kitaip tariant, galūninė (žodžių ryšiai sakinyje paremti kaitomomis žodžių formomis, todėl gana laisva žodžių tvarka), o anglų kalba yra analitinė (gramatiniai santykiai sakinyje daugiausia reiškiami tarnybiniais žodžiais ir pastovia žodžių tvarka).
Pirmuoju tarpsniu dar XX a. pabaigoje buvo pradėti skaitmeninti pavieniai lietuvių kalbos ištekliai, Vytauto Didžiojo universitete imtas kurti pirmas lietuviškas tekstynas, vyko pirmieji šnekos atpažinimo ir sintezės mėginimai.
Antruoju tarpsniu, jau turint skaitmeninių išteklių, imta giliau skverbtis į kalbos sandarą, buvo sukurta kompiuterinio kalbos tyrimo įrankių bei kalbos technologijomis paremtų elektroninių paslaugų, o patys ištekliai pradėti integruoti vieni su kitais į didesnes jų sankaupas.
Šiuo metu pradėti trečiojo tarpsnio darbai, o apie jų rezultatus galėsime kalbėti po poros metų.
Todėl būtume neteisūs, jeigu paliktume nuošalyje Ritos Miliūtės ir Mindaugo Aušros nagrinėjamą temą – programą „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“.
Tai kalbos technologijų projektai, kuriuose antruoju tarpsniu buvo kuriami lietuvių šnekos sintezatorius (pavyzdžio dėlei pasiklausykite DELFI mobiliojoje versijoje arba naujienų portale lzinios.lt), lietuvių šnekos atpažintuvas, mašininio vertimo programa, lituanizuojamos paklausios kompiuterinės programos, skaitmeninami įvairūs žodynai, kalbos duomenų bazės ir kartotekos, kuriais be jokių apribojimų galite naudotis http://lkiis.lki.lt ir http://raštija.lt, baigtas kurti didžiausias pasaulyje lotynų kalbos pagrindo šriftas „Palemonas“ ir t. t.
Gali būti, kad žiniasklaidos garsenybės kur nors susipainiojo, sumetė vienon krūvon ir Lietuvos mokslo tarybos, ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto finansuotus projektus ir gavo stulbinamus lietuvių kalbos technologijų plėtrai skirtų lėšų skaičius. L. Vaicekauskienė ir G. Subačius taip pat skaičiuoja milijonus ir, be kita ko, į šį reikalą įpainioja Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), kurią ir šiaip puldinėja kiekviena pasitaikiusia proga.
Ar VLKK švaisto milijonus?
Rašydami apie Valstybinės kalbos politikos gairių priemonių plano juodraštį, L. Vaicekauskienė ir G. Subačius nori įteigti skaitytojams, kad būtent VLKK atsakinga už dešimtis milijonų eurų, skirtų informacinių technologijų projektams.
Tiesa, deja, yra šiek tiek skurdesnė. VLKK bendras metinis biudžetas nesiekia ir vieno milijono eurų, pavyzdžiui, 2018 m. yra 867 tūkst. eurų. Iš jų 428 tūkst. tenka VLKK sekretoriatui (22-iem etatams), o kitos lėšos – dviem vykdomoms programoms. Beje, VLKK nariai yra ne etatiniai darbuotojai, o iš dalies tų programų lėšų samdomi ekspertai. Tad iš kur tie minimi milijonai?
ES struktūrinių fondų priemonių „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“ (2009–2013) ir „Lietuvių kalba informacinėse technologijose“ (2014–2020) finansavimą palaimino Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, remdamasi Skaitmeninės darbotvarkės tarybos nutarimu. Projektus administravo, stebėjo ir kokybę vertino Centrinė projektų valdymo agentūra.
O koks tada buvo VLKK vaidmuo? VLKK Kalbos technologijų pakomisė (į kurią beje, įeina ir būrys informatikų) buvo tik patariamasis balsas, kuris pasakė, kokių informacinių technologijų lietuvių kalbai reikėtų. Paliksime skaitytojams patiems spręsti, kas tokiu atveju atsakingas už išleistas lėšas.
Аr gilios lituanistų kišenės?
Naujienų portalo Delfi.lt straipsnyje „R.I.T.A. Verkia dėl lietuvių kalbos mirties, o paskui dalijasi milijonus“ Rita Miliūtė ir Mindaugas Aušra teigia, kad lituanistikai 2008–2015 metais buvo skirta 92 milijonai litų, arba 84 proc. visų lėšų, atitekusių humanitariniams ir socialiniams mokslams.
Būtų įdomu rasti, kur guli tiek lėšų, nes Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos baigiamojoje ataskaitoje juodu ant balto parašyta: „2009–2015 m. Programai buvo skirta 33 447 500 Lt (9 687 065,6 Eur)“. Kurgi slėpėsi tie kraupūs milijonai?
Atsiverčiame keturioliktą minėtos ataskaitos puslapį ir randame, kad 2009–2015 metais filologai vykdė 176 projektus, kurie sudaro 36,3 proc. visų projektų greta istorijos, filosofijos, menotyros, etnologijos, politikos mokslų ir kitų projektų.
Jau girdime, kaip patys budriausi skaitytojai sako: „Tai gal lituanistų projektai labai dideli, o, tarkime, istorikų ir filosofų – mažučiai, nes kam tiems filosofams pinigai, juk ir taip protingi“.
Iššūkis priimtas – imkime ir pasižiūrėkime 2015 m. projektų biudžetus dvidešimt aštuntame ataskaitos puslapyje. Skaičiai sukrečia: lituanistikai skirta 1.001.133,13 eurų, arba 35,5 proc. visų tais metais skirtų lėšų (2.820.902,52 Eur). Kitos lėšos skirtos kryždirbystę, LDK bajorų teisinę sąmonę, sakralinę dailę, Vilniaus koklius ir panašias Lietuvai svarbias temas tiriantiems darbams.
Atsiprašome, gerbiamieji skaitytojai, bet ir čia dar ne muzikos pabaiga. Prisiminkime svarbiausią R. Miliūtės ir M. Aušros leitmotyvą: blogis yra „oficialieji kalbininkai“, kurie „verkia dėl lietuvių kalbos mirties, o paskui dalijasi milijonus“. Todėl iš tų 35,5 proc. atmeskime literatų ir panašius darbus („Altorių šešėly“ percepcija, baltų mitologija ir pan.).
Įsitverkite stalo krašto, gerbiamieji: kalbininkams, įskaitant žurnalų leidybą, lieka 545.734,6 Eur, arba 19,3 proc. visų Lituanistikos programoje 2015 m. skirtų lėšų.
Ar jau pradedate užuosti, kur faktai, o kur dezinformacija?
Raudona žuvelė, kuri plaukioja atbula
Beje, vertingos informacijos minėtos TV laidos žiūrovams apie „Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje“ programą pateikia anonimas užtamsintu veidu ir pakeistu balsu. Puiki idėja! Vieną akimirką mums irgi kilo mintis pasikviesti iš Senamiesčio tarpuvartės kokį mėlynanosį, įduoti stipraus alaus bambalį, pakeisti balsą, uždengti veidą ir pakišti iš anksto parengtą tekstą. Bet laiku susigriebėme: mes juk ne Lietuvos žurnalistai, mums taip elgtis neleistina.
Gal kas kitas pamanytų, kad tai ne koks valkata, o asmuo, kuris kadaise pats repečkom puolė prie lituanistinio gausybės rago ir dabar keršija už tai, kad nelaimėjo konkurso. Bet žinome, kad dora žurnalistė Rita Miliūtė nesirinktų taip žemai puolusio informatoriaus, todėl ir mes taip nemanome...
Ir ką gi papasakoja vyras tamsiu veidu ir tamsiu balsu? Kiek galima pasikliauti tuo, ką pasakoja „prie šių europinių projektų dirbęs asmuo“ ir laidos autorė? Trumpai referuosime apie tai, ką tikrai žinome ir ką galime įrodyti dokumentais.
a) Rita Miliūtė piešia vaizdą, kad UAB „Tilde“ vadovas Vaclovas Pranskūnas dalyvavo projektų vertinime, padėjo apsispręsti Vilniaus universiteto naudai, o tada „Vaclovo Pranskūno Tilde“ laimėjo projekto konkursą ir susišlavė daugiau kaip milijoną eurų.
b) Tiesa yra tokia: ekspertavimo sutarties su CPVA sudarymo metu V. Pranskūnas jau nebebuvo UAB „Tilde“ vadovas; šnekos atpažinimo ir sintezavimo projektai, kuriuos vertino V. Pranskūnas, neturėjo nieko bendro nei su UAB „Tilde“ veikla, nei su jos interesais; UAB „Tilde“ laimėjo tiekimo konkursą visai kitame – mašininio vertimo – projekte; šnekos atpažinimo ir sintezavimo projekto paslaugų konkursą laimėjo su UAB „Tilde“ jokių sąsajų neturinti UAB „Algoritmų sistemos“.
Skamba kaip garsioji istorija apie Prancūzijos mokslų akademijos mokslininkų pasiūlytą vėžio apibrėžimą: „Vėžys yra nedidelė raudona žuvelė, kuri plaukioja atbula“. Garsus to meto gamtininkas Žoržas Biufonas (Georges-Louis Leclerc de Buffon) pakomentavo: „Puikus apibrėžimas, išskyrus tai, kad vėžys yra ne raudona, ne žuvelė ir neplaukioja atbula“. Todėl nestebina ir R. Miliūtės laidoje paskelbtas atradimas, kad Lietuvių kalbos institutas priklauso Vilniaus universitetui. Jei taip sako, gal iš tiesų taip ir yra, tiesiog Vilniaus universitetas to iki šiol nežinojo. Kaip nežinojo ir Lietuvių kalbos institutas.
Vieno dalyko nesuprantame: iki šiol Ritą Miliūtę matėme kaip atsakingą pilietę, nesitaikstančią su vis dar pasitaikančiu blogiu. O dabar še tau, kad nori – portfelį svilina sukrečiantys duomenys apie korupciją, o ką daro Rita? Rita, jeigu esate pilietiška žurnalistė, kreipkitės į prokuratūrą! Nesirinkite tamsių veidų ir tamsių kelių!
Nauja „liūto dalies“ samprata
Kita jautri ir visuomenę jaudinanti tema yra projektų vadovų atlyginimas: „Tie vadovai, kurie yra lyderiaujantys asmenys, jie iš esmės gauna liūto dalį ar pasisavina liūto dalį, o žmonės, kurie realiai dirba, tiek darbuotojai, tiek studentai, kurie renka duomenis, garsus ir juodą darbą dirba, jie gauna neįtikėtinai mažai“.
„Liūto dalis“, kaip teigia frazeologizmų žodynai, yra „didžiausia ir geriausia ko nors dalis“, vartojama reikšme „beveik viską gauti“. Iš tiesų, kiek užsidirbo godieji, plėšrieji vadovai tuose dideliuose projektuose?
Gal jie iš tiesų kišenes papildė didžiąja biudžeto dalimi, milijonais? Neturime teisės pateikti asmeninių duomenų, bet tikrai žinome, kokią „liūto dalį“ sudarė vadovų atlygis dviejuose didesniuose Vilniaus universiteto projektų biudžetuose: viename projekte 1,5 proc., kitame – 1,62 proc. Argi ne liūto dalis! Gal kas nors neskiria liūto nuo mažesnių gyvūnų – katės arba manulo?
O dėl ko visa tai?
Tikriausiai gerbiamieji skaitytojai jau suprato, kad minėtieji straipsniai ir „Laisvės TV“ laida neturi nieko bendro su atsakinga žurnalistika: nepatikrinti faktai, manipuliuojama lėšomis ir institucijomis, pateikiama tik vienos pusės tiesa, o kita pusė neišklausoma. Žiniasklaidoje piešiamas siaubingas siurrealistinis korumpuotos VLKK ir kalbininkų paveikslas – neva jie pelnosi iš gyvybingos ir klestinčios lietuvių kalbos.
Mes manome, kad skaidrumas ir atskaitomybė yra labai svarbūs – būtina stebėti ir kelti viešumon pasitaikančius korupcijos atvejus. O dėl kokių priežasčių saujelė tų pačių žmonių, padarę žiniasklaidą įkaite, nuolat kursto visuomenę prieš kalbininkus ir kalbos institucijas, temąsto patys skaitytojai.