Tačiau pastaruoju metu Vokietijos gynybos politiką, jos vadovų požiūrį į NATO ir transatlantinius ryšius gaubia dar tamsesni debesys nei Vilnių, kai jo gatvėmis draugiškai dundėjo Bundersvero tankai. Todėl kam jau kam, bet mums, turėjusiems tragiškos patirties gyventi tarp kūjo ir priekalo, stebėti aplinką reikia itin atidžiai, o klausimus formuluoti tiksliai ir kelti laiku.
Kovą NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas išplatino 2018 metų aljanso ataskaitą. Ji tik dar kartą patvirtino, kad Belgija ir Vokietija yra beviltiškiausios NATO narės. Ir tai – ne tik šių šalių reikalas, tai atspindi jų įsipareigojimus Europos ir pasaulio saugumui bei laisvei. Šios šalys išsižada 2014 m. NATO viršūnių susitikime savo duotų pažadų gynybos biudžetui skirti bent 2 proc. BVP. Be to, jos buvo įsipareigojusios ne mažiau kaip 20 proc. gynybos biudžeto skirti naujos ginkluotės įsigijimams.
Štai NATO duomenys. 2014–2018 metais JAV gynybai vidutiniškai skyrė 3,34 proc. BVP. O ką nuveikė Vokietija? Nuo 1,18 proc. 2015 m. iki 1,23 proc. 2018 m. Maža to – kitais metais numatomas 1,37 proc. BVP prilygstantis gynybos biudžetas, tačiau po 4–5 metų vėl numatoma grįžti prie 1,25 proc. BVP rodiklio.
Kitas labai svarbus rodiklis – kokią dalį gynybos biudžeto šalys skiria ginkluotės įsigijimams. 2015–2018 m. JAV šiam tikslui vidutiniškai išleido 25,97 proc., o Vokietija – 12,94 proc. Vos keli važiuojantys Bundesvero tankai ir pakilti negalintys lėktuvai jau tapo pašaipaus tarptautinio folkloro klasika, tačiau Vokietija 46,97 proc. savo gynybos biudžeto išleido atlyginimams. Taigi, paprastai kalbant, gynybos biudžetas naudojamas užimtumo problemoms spręsti.
Tačiau už skaičius svarbesnės yra bendros vokiečių politikos elito nuotaikos, reakcijos, ūmėjantis antiamerikanizmas ir konfrontacinė leksika. Kai JAV, kurios indėlis yra 70 proc. visų NATO išlaidų, ambasadorius Vokietijoje Richardas Grenellas tiesiai šviesiai priminė vokiečiams, kad Aljanso narės yra aiškiai įsipareigojusios artėti link 2 proc. 2024 metais, o ne tolti nuo šio rodiklio, Berlyne tai sukėlė nepasitenkinimo bangą. Bundestago viceprezidentas Wolfgangas Kubickis išvadino jį „okupacinės administracijos įgaliotiniu“ ir net pareikalavo išsiųsti R. Grenellą iš šalies.
Tai yra neregėtas aukšto rango vokiečių politiko demaršas, tačiau visi apsimetė, kad nieko rimto neįvyko. Ar tikrai? Ką galima pasakyti apie šalį, kurios aukščiausio rango politikas pareikalauja išsiųsti draugiškos valstybės ambasadorių, kai šis pareikalauja tiesiog vykdyti savo duotus įsipareigojimus NATO ir nutraukti bičiulystę su Rusija tiesiant dujotiekį „Nord Stream 2“?
NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pareiškė, kad jis bandys daryti spaudimą kanclerei Angelai Merkel, bet pridūrė, jog jokių pokyčių nesitikįs. Jis kalbėjo labai korektiškai, bet jokia paslaptis, kad toks vokiečių požiūris leidžiasi iš pat viršaus ir šių nuotaikų pagrindinis generatorius yra pati A. Mekel. Tai atitinkamais momentais labai aiškiai liudija ir jos kūno kalba, ir veido išraiška. Akivaizdžiai per ilgai užsibuvusi savo poste, nekarūnuotoji ES karalienė priprato Europoje tvarkytis lyg savo kieme, todėl amerikiečių viešas baksnojimas pirštu yra laikomas asmeniniu įžeidimu, pažeminimu kaip tame rusų multiplikaciniame filme, kai carui špygą parodė.
Taip pat jokia paslaptis, kad daug reikalų kanclerė sutvarko duodama tiesioginius nurodymus telefonu, taip pat ir valstybių vadovams, bet geriausia iliustracija to, kas ir kaip tvarko reikalus Europoje, yra vasario pabaigoje Šarm el Šeiche vykęs ES ir Arabų šalių lygos aukščiausio lygio susitikimas. Per baigiamąją spaudos konferenciją A. Merkel EK prezidentui Jeanui-Claude‘ui Junckeriui paskambino net tris kartus, o paskutinį kartą – kai šis jau stovėjo tribūnoje.
Kaip įprasta, neblogai nusiteikęs J.-C. Junckeris, pažvelgęs į savo telefoną, visiems per mikrofonus pasakė: „Čia vėl skambina A. Merkel.“ Beje, neseniai žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi statistika, su kurių šalių vadovais telefonu dažniausiai kalbasi Vladimiras Putinas, tai ten labai ryškiai pirmauja Vokietija...
Tačiau grįžkime prie karinių reikalų. A. Merkel antiamerikanizmas pasireiškia labai konkrečiais veiksmais. Dar praėjusią vasarą Vokietija oficialiai paprašė JAV pradėti jai priklausančių „Eurofighter“, galinčių gabenti taktinį branduolinį ginklą, sertifikavimą. Tai yra standartinė saugumo procedūra, nes tam, kad bet kuris NATO orlaivis galėtų gabenti JAV branduolinį ginklą, jis turi būti sertifikuotas. Šis žingsnis reiškia, kad Vokietija jau tuomet oficialiai atsisakė įsigyti moderniausių amerikietiškų „F-35 Joint Strike Fighter“.
Vos pasirodžius F-35, Vokietijos karinės oro pajėgos „Luftwaffe“ iš karto pasisakė už tai, kad būtų įsigyti būtent šie kovos lėktuvai. Apie tai ne kartą kalbėjo ir buvęs „Luftwaffe“ vadas generolas leitenantas Karlas Muellneris, akcentavęs, kad F-35 „iš esmės keičia kovos pobūdį“, tačiau už kalbas, prieštaraujančias A. Merkel nuomonei, gynybos ministrė Ursula von der Leyen atleido generolą iš pareigų. Nepaisydamas tokio karjeros posūkio, generolas ir toliau ragina nedaryti klaidos, bet oficialusis Berlynas nereaguoja.
Amerikiečių karo ekspertai teigia, kad konflikto atveju, NATO lėktuvams su taktiniu branduoliniu ginklu gali tekti atlikti savo misijas dar iki tol, kol bus nukenksminti rusų gynybos pajėgumai, o „Eurofighter“ galimybės įveikti integruotą rusų oro gynybos sistemą vertinamos labai skeptiškai.
Kiti žodžių į vatą nevynioja. Pavyzdžiui, Gary J. Schmittas iš „American Enterprise Institute“ rašė, kad „pasirinkdamas „Eurofighter“ lėktuvą, „Luftwaffe“ pilotui į susišaudymą tu liepi pasiimti peilį, nors ir labai gerą peilį“. Taigi, toks Berlyno žingsnis jau nebėra vien tik asmeninė A. Merkel užgaida ar ambicija, tai yra sąmoningas viso aljanso karinio pajėgumo silpninimas.
Berlyno laikysena, kai viešai demonstruojamos antiamerikietiškos nuotaikos, kai asmeninės kanclerės ambicijos iškeliamos aukščiau bendrų NATO interesų, sukuria tam tikrą politinių iniciatyvų vakuumą, kuriam reikia atsvaros. Ir štai A. Merkel iš rankovės ištraukia, kaip ji turbūt mano, širdžių tūzą – ji viešai paremia savo įpėdinės Annegret Kramp-Karrenbauer (AKK) idée fixe – Europos lėktuvnešio idėją.
Koks tai ginklas? Tai yra didelės strateginės reikšmės laivai, vykdantys misijas toli nuo savo prirašymo uostų. Juose besibazuojantys lėktuvai gali pasiekti taikinius kai pats lėktuvnešis yra tarptautiniuose vandenyse. Taigi, tai yra šalies ar grupės šalių, turinčių globalių interesų, karinių interesų įrankis.
O ką Europa, kokie jos interesai? ES iš esmės neturi koordinuotos ir aktyvios užsienio politikos, o globaliu mastu komisarė Federica Mogherini praktiškai neturi jokio autoriteto ir politinio svorio. Dabartinė Vašingtono administracija nesupranta visiškai atsainaus europiečių požiūrio į saugumą, jie rodo pirštais į silpnąsias vietas ir netesėtus pažadus, o toks tiesus ir atviras kalbėjimas tik erzina Vokietiją.
Problemą garsiai įvardijo net ir tradiciškai mažakalbiai kinai. Vienas kinų atsargos generolas pareiškė, kad „neatsakingas Europos požiūris į saugumo problemas rodo, kad naujojoje geopolitikoje jos vaidmuo bus minimalus“ ir paragino europiečius „nestumti savęs į vilkduobę“.
Tačiau, regis, jokio rimtesnio pritarimo AKK ir A. Merkel kalbos apie europinį lėktuvnešį nesusilaukė. Visų pirma, gana keistai atrodo šalies, kuri teoriškai turi 128 karo lėktuvus, o realiai pakilti gali tik 10, iniciatyva imtis tokio didelio projekto. Kita vertus, Prancūzijos prezidentui, kurio karjera dėl protestų šalies viduje ir taip kabo ant plauko, dabar mažiausiai reikia milijardinių išlaidų projektui, kurio reali nauda yra tokai pati, kaip ir greitkelio į niekur.
Turint tokį laivą, visų pirma, reikia aiškiai žinoti, ką su juo veiksi. Štai JAV viceprezidentas Mike‘as Pence‘as buvo raginęs Vokietijos kanclerę simboliškai pasiųsti bendrą laivų konvojų į Kerčės sąsiaurį, kuriame 2018-ųjų pabaigoje Rusijos pajėgos apšaudė ukrainiečių laivus ir suėmė įgulos narius, tačiau Berlynas nesutiko to padaryti. Gal A. Merkel norėtų, kad tas lėktuvnešis demonstratyviai pasisukiotų Pietų Kinijos jūroje, kur Kinija neteisėtai stato naujas salas, turi agresyvių pretenzijų ginčytinuose vandenyse ir kelia grėsmę tarptautinei laivybai? O štai naujausias konfliktas Libijoje. Tai – ne kažkur už jūrų marių, tai Europos pašonėje, tas konfliktas yra, visų pirma, ES interesas, nes tiesiogiai susijęs su terorizmu ir masine migracija. O ką Vokietija ir visa ES? Kaip įprasta – jokios adekvačios reakcijos.
Įdomu tai, kad A. Merkel kalbos apie lėktuvnešį net paskatino „Brexito“ nuotaikas Britanijoje, nes ši idée fixe maskuoja gerokai didesnius ir pavojingesnius Berlyno planus. Buvęs Britanijos ministro pirmininko pavaduotojas Nickas Cleggas kalbas apie europinį lėktuvnešį pavadino „pavojingomis fantazijomis“. Tuo tarpu grupė britų kariuomenės, laivyno ir aviacijos aukščiausio rango atsargos karininkų viešai perspėjo, kad premjerės Theresos May ir Briuselio sudaryta pasitraukimo sutartis įvels Jungtinę Karalystę į ES karinės integracijos schemas, kurios ateityje sukels rimtų pavojų nacionaliniam saugumui.
Esminis punktas yra tas, kad Berlyne ir Briuselyje kurpiami planai dėl visoms ES šalims teisiškai privalomo glaudesnio karinio bendradarbiavimo, kuris remsis ES užsienio ir saugumo politikos principais. Anot britų kariškių, taip Britanijai bus supančiotos rankos, jos gynybos ir saugumo politika taps bejėgė, o svarbiausia – tuo siekiama sužlugdyti esminį gynybinį bendradarbiavimą NATO kontekste.
Tuo tarpu britai pasistatė du didžiausius ir moderniausius laivus Karališkojo laivyno istorijoje – lėktuvnešius „HMS Queen Elizabeth“ ir „HMS Prince of Wales“, kuriuose bazuosis moderniausi amerikietiški „F-35 Lightning“.
Tačiau didžiausias destabilizuojantis projektas ir transatlantinį bei mūsų saugumą realiai mažinantis veiksnys yra Europos kariuomenės idėja, kuri yra tiesiogiai nukreipta ir prieš NATO, ir JAV lyderystę šiame sėkmingiausiame bei efektyviausiame žmonijos istorijoje gynybiniame aljanse. Jos pradinė idėja priklauso Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, kuris paragino sukurti „tikrą Europos kariuomenę“, kuri apgintų nuo Kinijos, Rusijos, ir net NATO narės JAV. Užuot kažkaip atlaidžiai sureagavusi į šiuos jaunesniojo kolegos svaičiojimus, „Mama Merkel“ pasičiupo šią idėją ir dabar asmeniškai ją stumia, nes tai visiškai sutampa su jos politine dienotvarke.
Apie ES kariuomenę entuziastingai kalba ir A. Merkel koalicijos partneriai socialdemokratai, plepantys apie kažkokį tos kariuomenės pavaldumą Europos Parlamento specialiam komitetui ir pan. Tai rodo, kad antiamerikanizmas ir realūs NATO destabilizuojantys veiksmai yra ne tik pačios A. Merkel, bet ir viso Vokietijos valdančiojo elito politikos vektorius.
„Europos kariuomenė įgauna formas“, – tikina Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen, o EK prezidentas J.-C. Junckeris teigia, kad 2025 metais ES privalo turėti visiškai funkcionuojančią kariuomenę.
Kitas niuansas – gerokai rimtesnis. Kovo pradžioje Vokietijos Bundestago prezidentas Wolfgangas Schauble davė interviu savo šalies spaudai, kuriame paragino Briuselį sparčiau kurti Europos kariuomenę ir jam dėl to esą „jau senka kantrybė“. Regis, E. Macrono įvardijamas Europos išorės priešų sąrašas yra tik dūmų uždanga, kuri slepia tikruosius tikslus.
„Mes privalome įtikinamai paaiškinti, kad mūsų bendra gynyba yra geresnė ir tuomet nebeliks vietos nacionalistams ir demagogams“, – laikraščiui „Westfalische Rundschau“ kalbėjo W. Schauble.
Taigi, vienas iš aukščiausių Vokietijos politikų turbūt pirmą kartą viešai įvardijo, kokia yra tikroji kuriamos Europos kariuomenės paskirtis: ji saugos ne nuo išorės, bet bus nukreipta prieš vidaus priešus. Taigi, šis W. Schauble pareiškimas viską logiškai sustato į savo vietas – jei ES kariuomenė turi būti vidaus „nacionalistus“ ir „demagogus“ sulaikanti jėga, tai tampa visiškai aišku, kodėl čia nėra vietos nei NATO, nei JAV.
Atkreiptinas dėmesys į vieną niuansą, kurio niekas plačiau nekomentavo. Prieš keletą savaičių į kovą su „geltonosiomis liemenėmis“ E. Macronas pirmą kartą pasitelkė kariuomenę ir tai gali būti pirmoji repeticija. Toks žingsnis, anot kai kurių stebėtojų, rodo pabaigos pradžią. Net prezidento sąjungininkai tai pavadino „lemtinga klaida“, nes kariuomenė nėra apmokyta vykdyti policijos funkcijas, jos paskirtis – kautis ir neutralizuoti.
O dabar grįžkime ten, kur pradėjome – apie tragišką patirtį gyventi tarp kūjo ir priekalo bei, kaip mes patys save tikiname, išmoktas istorijos pamokas. Man atrodo, kad jau pats laikas nustoti apsimetinėti, kad niekas nevyksta ir baigti kalbėti abstrakcijomis apie „siūbuojamą NATO valtį“.
Jeigu mūsų valstybės vadovai dar turi sąžinės ir politinį stuburą, jie privalo nustoti veidmainiauti ir garsiai bei labai aiškiai pareikšti, kad bet kokia politika, nukreipta prieš NATO vienybę ar jo kovinį pajėgumą, neatitinka mūsų gyvybiškai svarbių interesų, ir Lietuva nerems bei nedalyvaus jokiose kuriamose alternatyviose struktūrose. Taškas.