Vidas Rachlevičius. Dvi Lietuvos ir abi viena kitos nuoširdžiai nekenčia

Kiek yra Lietuvų? Tai – ne geografijos žinių tarpinis patikrinimas. Jau senokai buvo kalbama, kad yra dvi Lietuvos – Vilnius ir visa likusi. Yra, kaip aš juokauju, pasipriešinimo židinių Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, bet esmės tai nekeičia. Valstybiškai mąstant ir žvelgiant į šalies ateitį, tai yra viena iš fundamentalių daugiabriaunių problemų, kurios neišspręs nei vieni, nei dveji rinkimai. Tai yra trijų dešimtmečių nuoseklių centrinės valdžios veiksmų pasekmė, nes Vilniui regionai realiai niekada nerūpėjo ir buvo dedamos visos pastangos kuo daugiau galių sukoncentruoti sostinės politikų ir valdininkų rankose. Ypač uoliai padirbėjo dabartinė valdančioji koalicija bei jos išlaikomi propagandistai ir visuomenės segregacija pasiekė neregėtą lygį.

Įsisavinti europiniai milijonai, trinkelėmis išklotos ir gėlėmis apsodintos miestelių aikštės, apšiltinti, dailiai padažyti namų fasadai ir kitokios materialios gėrybės negali užmaskuoti sostinės ir provincijos mentalitetų skirtumų, o jie skiriasi kaip diena ir naktis. Tokiai mažai šaliai tai jau tapo tikra nelaime.

Kokio dydžio tos Lietuvos? Pažvelkime į naujausius prezidentinius reitingus ir jie duoda aiškų atsakymą. Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė ir Dainius Žalimas. Mandrai kalbant, grynakraujai valdžios ekosistemos atstovai: jokių lyderystės genų, strateginės vizijos ir politinės valios ką nors keisti, tiesiog pasroviui plaukiantys politiniai funkcionieriai. Sudėję simpatizuojančius šiai trijulei, gauname maždaug pusę rinkėjų balsų. Tai yra viena Lietuva.

Ignas Vėgėlė, Remigijus Žemaitaitis, Andrius Mazuronis, Giedrimas Jeglinskas ir Eduardas Vaitkus – maždaug 34 procentai. Šios grupės kaip nors apibendrinti neįmanoma, nes pažiūrų spektras čia nepaprastai platus – nuo pavienių gerų ir drąsių idėjų iki visiško svaičiojimo ir politinės silpnaprotystės.