Tokios antraštės nusirito per daugelį Europos portalų ir leidinių, tačiau vien antraštes skaitanti ir taip savo pasaulio vaizdą bei supratimą konstruojanti publika galėjo susidaryti visiškai neteisingą įspūdį.
„Mieguista Europa keliauja užmarštin ir žmonės privalo atsibusti, kol nevėlu“, – rašė G. Sorosas. Jei ne, anot jo, Europos Sąjungai atsitiks tas pats, kas Sovietų Sąjungai atsitiko 1991-aisiais.
Nei lyderiai, nei paprasti žmonės, anot G. Soroso, nesuvokia, kad dabar yra lūžio momentas, kad yra daugybė galimybių, bet rezultatas visiškai neaiškus. Būsimieji EP rinkimai yra itin svarbūs žemyno ateičiai, bet „antieuropietiškos“ partijos įgyja vis daugiau konkurencinių pranašumų.
Mes buvome aktyvūs SSRS – blogio imperijos – griovėjai. Svajojome, idealizavome ir norėjome būti ramios, taikios bei pasiturinčios Europos dalimi.
Daug dirbome, tapome, bet šių dienų realybė yra kitokia. Dabar jau patys matom, kad mūsų išsvajotiesiems namams reikia skubaus ir rimto remonto. Kodėl? Taigi, norint suprasti, ką iš tiesų norėjo pasakyti G. Sorosas, reikia atidžiau pažvelgti į jo asmenybę, vaidmenį šių dienų procesuose bei pačią Europą.
Kas yra G. Sorosas?
Šiuo metu jo turtas vertinamas 8 mlrd. dolerių, o savo tarptautiniam „Open Society Foundations“ tinklui, įkurtam 1984 m., jis jau yra skyręs 18 mlrd. dolerių.
Jis yra vienas iš didžiųjų JAV Demokratų partijos rėmėjų, buvo vienas iš pagrindinių Hillary Clinton 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanijos rėmėjų ir yra didžiausias privatus globalios neoliberaliosios ideologijos bei jos praktinės politikos finansuotojas.
Jis taip pat skyrė nemažas sumas ir fondams, kurie darė įtaką britų parlamento nariams, kad šie sustabdytų „Brexit“.
Kitas šiuo metu svarbiausias 88-erių G. Soroso veiklos vektorius – solidi finansinė parama organizacijoms ir visuomeninėms grupėms, kurios skatina masinę migraciją bei tiesiogiai gabena nelegalius migrantus į Europą.
Taigi tradicinių ir klasikinių dešiniųjų pažiūrų žmonėms, kurie pasisako prieš nekontroliuojamą migraciją, krikščioniškųjų vertybių atsisakymą, žemyno islamizaciją, jėga brukamą genderizmo idelogiją ir neoliberalizmo diktatūrą, jis yra priešas Nr.1.
Netenka abejoti, kad toks prityręs finansininkas ir politinio lauko lošėjas visuomet galvoje turi viziją bei vadinamąją apatinę eilutę, tačiau abejones sėja aplinkybė, kad G. Sorosas, leidžiantis milijardus, niekada neįvardija savo veiklos galutinio tikslo.
Pastaruoju metu jis ypač aktyvus Lenkijos, kuri, kaip žinia, kai kuriais klausimais atvirai oponuoja Briuseliui, žiniasklaidos rinkoje.
Jam priklauso vis daugiau problemų patiriantis spaudos flagmanas „Gazeta Wyborcza“, trečias pagal tiražą ir vienintelis nemokamas nacionalinis laikraštis „Metro“ ir dešimtys kitų leidinių, o visai neseniai jis perėmė kontrolę radijo stočių grupės, kurioje – ir antra didžiausia šalies stotis „Radio ZET“.
Praskleiskime įprastas dekoracijas, pažvelkime į ES įvairiais kampais – nuo makro iki mikro – ir pabandykime susidaryti nepagražintą vaizdą. Maždaug 17 trln. eurų ES ekonomika yra antra didžiausia pasaulyje, tačiau akivaizdu, kad ji buksuoja.
Nepriklausomi ekspertai ES ekonomiką lygina su futbolo komanda, kuri turi ir didelį potencialą, ir žaidimo planą, bet pralaimi vienas rungtynes po kitų, nes jos žaidėjai, paskendę savo vidaus problemose, nežaidžia kaip vieninga komanda, o bando kapstytis individualiai.
Įvairių šalių saugumo tarnybos skambina pavojaus varpais, kad jos neturi nei žmonių, nei techninių, nei finansinių išteklių stebėti ir kontroliuoti visus buvusius ISIS kovotojus, todėl radikalių islamistų kontrolė bus tik atsitiktinė.
Tačiau Briuselis problemą imasi spręsti iš kito galo. Reaguodama į tokius perspėjimus, EK tik pasiūlė sugriežtinti prekybą cheminėmis medžiagomis iš kurių galima pasigaminti bombas.
Tokias medžiagas islamistai naudojo bomboms, kurios buvo susprogdintos Madride, Londone, Paryžiuje, Briuselyje, Mančesteryje. Taigi, „saviems“ dabar neva sunkiau bus sprogdinti „savus“.
Vieną iš naujausių ir didžiųjų ES vidaus politikos pokyčių žiniasklaida nutylėjo arba nepastebėjo. Iki šiol buvo viešai deklaruojama, kad Europos Komisija, kurios nariai yra ne renkami, o skiriami, ir kuri yra pagrindinė ES lygmens įstatymų leidimo iniciatorė, yra politiškai neutralių technokratų sambūris. Tačiau Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude‘as Junckeris pakeitė taisykles ir nuo šiol eurokratams leidžiama užimti aiškias politines pozicijas savo šalyse.
Tačiau EP rinkimų išvakarėse tai buvo nedviprasmiškas signalas ir leidimas veikti visos ES mastu. Vienas pirmųjų tuo pasinaudojo EK pirmasis viceprezidentas Fransas Timmermansas, atvirai stojęs prieš Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną ir pavadinęs jo rinkėjus „silpnais“ bei „turinčiais fobijų“. Tai yra beprecedentis nerinkto Europos pareigūno kišimasis į kitos šalies vidaus reikalus.
Nauji vėjai pučia ir iš genderizmo ideologijos bokštų. Vienos Jungtinės Karalystės aukščiausiame teisme svarstomos transseksualo bylos kontekste vyriausybei atstovaujantis teisininkas citavo dokumentą, kad „motina“ jau nebėra specifinę lytį apibūdinantis žodis, todėl galima formuluotė „vyriškos lyties motina“ (angl. male mother).
Tuo tarpu Prancūzijos nacionalinė asamblėja šį mėnesį nuėjo dar toliau ir balsavo už tai, kad mokyklų pratybų sąsiuviniuose terminai „motina“ ir „tėvas“ būtų pakeisti – net sunku rasti lietuvišką atitikmenį – „parent 1“ ir „parent 2“. Tai yra laikoma „progresyvių“ reformų dalimi.
Taigi, tėvystės ir motinystės sąvokos keičiamos kažkokiais techniniais žmonių reprodukcinio ūkio terminais.
Įtakinga prezidento E. Macrono bendrapartietė Marlene Schiappa tradicinių šeimų sąjūdžio dalyvius, protestavusius prieš tos pačios lyties santuokas, prilygino radikaliems islamo teroristams, o Švedijos socialinių reikalų ministrė Annika Strandhall viešai teigė, kad paramą šeimoms didinantys Vengrijos įstatymo projektai „dvokia XX amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu“.
Pastaruoju metu Briuselis dažnai užsipuola Lenkiją ir Vengriją dėl žodžio laisvės suvaržymų, bet visos lazdos turi du galus.
Dėstytojai apskundė jį universiteto vadovybei ir jaunuolio mokslai buvo suspenduoti. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė svarstąs idėją, kad už vadinamąsias neapykantos kalbas turėtų būti visam laikui uždrausta naudotis socialiniais tinklais, o 70-metis Švedijos pensininkas socialiniame tinkle somaliečius pavadinęs „nedirbančiais tinginiais“ Udevalos teismo sprendimu buvo nubaustas 7200 kronų (700 EUR) bauda.
Tačiau didžiausia ES vidaus nesantaikos kurstytoja ir egzistencinė grėsmė yra masinė migracija ir šalių požiūriai pradeda skirtis iš esmės.
ES sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (FRONTEX) paskelbti nauji statistiniai duomenys rodo, kad Italijos vidaus reikalų ministro Matteo Salvini priemonės drastiškai sumažino nelegalią migraciją.
Agentūra skelbia, kad migrantų srautai Viduržemio jūros maršrutu 2017–2018 metais sumažėjo 80 proc. – nuo 118 962 žmonių iki 23 278.
Tai yra mažiausias skaičius nuo 2012 metų, o socialistų valdoma Ispanija plačiai atvėrė vartus ir tuo pat metu joje buvo fiksuojamas 157 proc. nelegalių migrantų srauto padidėjimas.
Briuselis nerodo jokių ženklų, kad bus bandoma tartis, ieškoti kažkokio bendro kompromiso, kuris sumažintų ES vidaus įtampas. Atvirkščiai, jo planuose – dar didesni migrantų srautai į Europą. EK jau pradėjo eksperimentinius migracijos projektus su Afrikos šalimis.
Jų tikslas – supaprastinti nelegalią imigraciją ir suteikti jai legalumo statusą.
EK ragina šalis nares paremti ir įsitraukti į šiuos procesus. Vadinamosios „Humanitarinės vizos“ bus išduodamos ES narių ambasadose ir konsulatuose.
EP duomenimis, 90 proc. vadinamųjų pabėgėlių į ES atvyksta nelegaliai, tačiau akivaizdu, kad naujosios iniciatyvos trina ribas tarp pabėgėlių ir migrantų.
Visą tai turės apmokėti ES mokesčių mokėtojai, o šalims, kurios atsisakys priimti naujus migrantus iš trečiųjų šalių, bus taikomos finansinės sankcijos.
Bet grįžkime į pradžią. Taigi, G. Sorosas atvirai pasisako už status quo, jis atvirai stojo į Briuselio elito pusę ir ragina visuomenę per ateinančius EP rinkimus susivienyti prieš tuos, kurie nepatenkinti dabartine ES politika.
Beribio politinio korektiškumo, priverstinės tolerancijos, veidmainystės ir prisitaikėliškumo laikmetyje natūraliai atsiranda poreikis kalbėti aiškiai ir klausti tiesiai. Regis, dar turim tokia teisę?
Aš, pavyzdžiui, nežinau, kas ir kokiu demokratiniu būdu – europiniu, nacionaliniais referendumais ar kaip kitaip – nusprendė, kad europinės civilizacijos pamatas – krikščioniškosios vertybės, šeima, motinystė ir tėvystė yra atgyvenos ir iš to galima šaipytis bei tyčiotis iš aukščiausių ES tribūnų.
Kada buvo visuotinai susitarta, kad Europa nebūtinai turi būti krikščioniška, kad vienintelis galimas kelias – multikultūriškumas ir tolerancija bet kam, kad nacionalinės valstybės yra naikintina atgyvena?
Kas ir kada nusprendė, kad visoms ES šalims yra privaloma viena vienintelė ideologija ir gyvensena?
Mes net nežinome, kas yra viso to tikrieji architektai, tačiau akivaizdžiai matome, kad ši ideologija ir jos „buldozerininkai“ sumaniai naudojasi politkorektiškumo dvasia apdorotų vakariečių įpročiu būti paklusniais ir įstatymų besilaikančiais piliečiais, kurių reakcija į bet kokį moralinį diktatą yra tylus pritarimas, gūžčiojimas pečiais ir pasitraukimas nudelbus akis.
O tie, kurie kelia nepatogius klausimus arba atvirai pasisako prieš tokią politiką, iškart apklijuojami etiketėmis ir epitetais – „kraštutiniai dešinieji“, „populistai“, „antisisteminiai“, „antieuropiniai“, „euroskeptikai“.
Turint galvoje, kad vadinamųjų neoliberalų sąmonėje kapitalizmo lieka vis mažiau, o kyla vis tirštesnės socializmo miglos, nenustebčiau jei iš praeities bus ištraukta ir mums gerai žinoma formuluotė „buržuazinis nacionalistas“.
Tokia skambių žodžių ekvilibristika gąsdinama ir klaidinama visuomenė, nes tų, kurie norėtų visiškai išmontuoti ES, yra niekinga mažuma, o dauguma pasisako už reformuotą, atsinaujinusią, vieningą ir stiprią Europą, kurios pagrindas – šalys su labai aiškiomis teisėmis ir kompetencijomis.
Kita vertus, neigdamas tikrovę ir slysdamas nucenzūruotos bei padailintos bendros europinės panoramos paviršiumi gali susidaryti įspūdį, kad absoliuti dauguma pritaria neoliberaliai ir masinės migracijos politikai.
Būtent tokiu įsitikimu ir remiasi Briuselio elitas, kuris mano, kad vadinamoji tylioji dauguma yra jo ramstis.
Tačiau tai gali būti saldi saviapgaulė, didelė ir pavojinga klaida. Tai rodo Prancūzijos pavyzdys, kai „geltonųjų liemenių“ judėjimas ir jo keliamas chaosas kilo tarsi iš niekur, jo niekas neprognozavo ir nesitikėjo. Tiesiog vieną dieną dalis visuomenės pratrūko.
ES politinio elito ideologinis teroras ir buldozeriu stumiamos neoliberalios politikos kraštutinumai supriešino ne tik visą ES, bet ir atskirų jos šalių visuomenes. Taip pat – ir Lietuvos. Demokratinės Europos šalys praranda esminę dešimtmečiais gyvavusią tradiciją – rasti konsensusą svarbiausiais klausimais.
Blogiausia yra tai, kad bent kol kas ES elitas atmeta bet kokio plataus kompromiso galimybę. Vadinasi, nuo šiol Europos ateitį lems tik politinių galių proporcijos, balsų pasidalijimai, o ideologinė ir pasaulėžiūrų priešprieša tik gilės.
Dabar analitikai pastebi dvi dideles tendencijas, kurios nieko gero nežada: Europos kairiosios partijos yra linkusios į aljansus su islamistais ir kairiaisiais radikalais, o vadinamieji ultradešinieji yra Rusijos įtakos zonoje.
Naujausios apklausos rodo, kad politinių jėgų, nepritariančių dabartinei Briuselio politikai, atstovai gali gauti trečdalį, o gal ir daugiau vietų EP. Toks atstovavimas gali pakeisti EP darbo stilių ir turinį. EP šiuo metu yra 7 frakcijos, kurios jungia EP narius iš skirtingų valstybių narių pagal jų politines pažiūras.
Nors EP rinkimai visoje ES vyks gegužės 23–26 dienomis, o Lietuvoje – gegužės 26 d., jau dabar vyksta preliminarūs susitikimai ir derybos, bandoma braižyti būsimojo parlamento frakcijų kontūrus. Būtų neprošal paklausti ir mūsų kandidatų, kokiose frakcijose jie mato save.
Nepaisant to, kad Europa, o kartu – ir mes stovime ant galimų milžiniškų pokyčių slenksčio, EP rinkimai vis dar neatrodo svarbūs nei rinkėjams, nei partijų lyderiams.
Antai, Ramūno Karbauskio pasakymas, kad LVŽS kandidatai „ne į pensiją važiuoja ir ne geresnio gyvenimo ieškoti, o dirbti Lietuvai“ politine prasme yra visiškai niekinis. Tai plauksime pasroviui ir rinksime ropes, stumbrienes, šustauskus, haroldus ir marčiulionius, o po to vėl dejuosim?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.