Britanijos žvejybos laivyną sudaro 6 tūkst. laivų ir 12 tūkst. žvejų, taigi tai yra mažų privačių laivelių flotilė. Iš viso žvejybos ir žuvies perdirbimo pramonėje dirba maždaug 24 tūkst. žmonių, kurie sudaro mažiau kaip 0,1 proc. visos šalies darbo jėgos.
Šio sektoriaus dalis bendroje šalies ekonomikoje 2018 m. buvo vos 0,04 proc.
Regis, visiška smulkmena, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Būtent Britų salyno pakrančių žūklės rajonai – tarsi žuvies ašaka gerklėje, tai yra viena iš dviejų pagrindinių priežasčių, kodėl aklavietėje yra įstrigusios Britanijos ir ES derybos dėl prekybos sutarties.
Norėdamas pakvėpuoti tikru „Brexit“ oru ir pajusti jo dvasią, apsilankiau Brikseme, didžiausiame Anglijos ir Velso žvejybos uoste. Ten nepamatysi didelių, kaip mes įsivaizduojame, laivų. Pirmyn atgal zuja nedidukai privatūs laivai, kurie čia pat iškrauna žuvį.
Uoste stovi laivai su dideliais plakatais, raginančiais atsiimti iš Briuselio nacionalinio turto – žuvies išteklių kontrolę. Nedideliame mieste tvyro visiškai kitokia dvasia nei milžiniškame Londone: ne kosmopolitiškas ir politkorektiškas tautų katilas, o sena gera Anglija, kur kavinėje gali pamatyti iškabą: „Blogai besielgiantys vaikai bus parduoti keliaujančiam cirkui“.
Praėjusį rudenį Britanijos spaudoje nuskambėjo siaubo istorija: netoli Sasekso krantų buvo pastebėtas jūrų monstras – Lietuvoje registruotas, bet olandams priklausantis antras pagal dydį pasaulyje žvejybinis traleris „Margiris“.
Šis laivas yra 14 kartų didesnis už visą britų žvejybos laivyną ir per dieną gali perdirbti 250 tonų žuvies. Be to, kurį laiką laivas sukiojosi saugomoje jūros teritorijoje. Nors laivas daugiau kaip savaitę žvejojo pagal ES nustatytas taisykles, britams tai buvo labai stiprus signalas, kad reikia perimti savo vandenų kontrolę, nes toks ir į jį panašūs laivai ne tik brutaliai siaubia žuvies išteklius, bet jo milžiniški tinklai daro didelę žalą jūrų faunai ir visai ekosistemai.
Būtent dėl to 2013 metais „Margiris“ buvo išguitas ir jam buvo uždrausta žvejoti Australijos pakrantėse.
Pasipiktinimą Britanijoje sukėlė ir visai nauji pranešimai, kad tuo metu, kai mažasis britų žvejybos laivynas dėl karantino buvo įkalintas uostuose, jų pakrantėse uoliai darbavosi olandų, belgų ir prancūzų supertraleriai.
Pažymėtina, kad britų žvejus remia ir žalieji bei aplinkosaugos organizacijos, kurios teigia, kad esama tvarka palanki pramoninei žvejybai, o dėl to nukenčia daug tvaresni mažieji vietos žvejų laivynai.
Daugiausiai žuvies ES šalių laivynas sugauna šiaurės rytų Atlante, o didžioji dalis laimikio – iš britų vandenų.
Oficialiais duomenimis, ES laivai britų vandenyse per metus sužvejoja daugiau kaip 700 tūkst. tonų žuvies.
Finansine išraiška, daugiausiai – prancūzai, olandai, danai, airiai ir vokiečiai. Taip pat jokia paslaptis, kad prancūzų, belgų ir olandų traleriai dažnai įplaukia į 6 jūrmylių pakrantės zoną, kuri yra rezervuota mažiesiems britų laivams.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra pasakęs, kad žvejybos klausimas yra „esminis ekonominis mūsų šalies interesas ir jis bus ginamas derybose“.
Anot jo, bus siekiama išlaikyti abipusį priėjimą prie žvejybos rajonų ir žuvies išteklių.
Taigi, kodėl britai dėl tokios menkos savo ekonomikos šakos yra pasirengę aukoti gerokai didesnius dalykus?
Pavyzdžiui, Briuselis derybose nori susieti žvejybą su finansinių paslaugų ir draudimo sektoriumi, kuris 2018 m. sudarė 7,1 proc. britų ekonomikos. 0,04 proc. vertingesni nei 7,1 proc.? Tam, kad suprastume esmę, išsklaidykime propagandines dūmų uždangas ir nepaisykime diplomatinio triukšmo – įvairiausių kaltinimų, gąsdinimų ir perspėjimų, nuolat sklindančių ir iš Londono, ir iš Briuselio. Šiose derybose yra dvi labai ryškios dedamosios – ekonominė ir politinė.
Britanija pabrėžtinai ir nuosekliai elgiasi kaip nepriklausoma valstybė. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos 2020 m. sausio 31 d.
Tai yra įvykęs faktas ir tokios pozicijos laikomasi derybose dėl prekybos sutarties, tai labai aiškiai komunikuojama ir šalies viduje. Tuo tarpu Briuselis ir ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier dažnai pamiršta tai, o tiksliau – sąmoningai kelia reikalavimus kaip kokiai nors eilinei ES narei. Tai siutina britus, kurie tokius demaršus laiko žeminančiais ir nesuderinamais su nepriklausomos valstybės statusu, o kai kas tai vadina „neokolonializmu“.
Premjeras Borisas Johnsonas jau ne kartą kietai atmetė „beprecedenčius“ Briuselio reikalavimus ir kelis kartus yra viešai priminęs ES: „Mes išstojom!”
Britanijoje pripažįstama, kad žvejybos sektorius buvo paaukotas, kai 1973 m. šalis siekė narystės Europos ekonominėje bendrijoje.
Tuo tarpu svarbiausias „Brexit“ kampanijos šūkis buvo „Susigrąžinkime kontrolę“, todėl tokiame kontekste britams visiškai absurdiškai atrodo E. Macrono pretenzijos kaip ir anksčiau nevaržomai žvejoti britų vandenyse.
„Mes garantuosime, kad Britanijos žvejybos teisės nebus vėl parduotos, kaip tai buvo padaryta aštuntajame dešimtmetyje“, – sausio pabaigoje pareiškė premjeras B. Johnsonas.
Naujausi iš Londono valdžios koridorių sklindantys signalai rodo, kad nepanašu, jog britai nusileis dėl žvejybos.
Britanijai tinkamiausias atrodo Norvegijos – ES santykių modelis, kuomet Oslas kasmet persidera su Briuseliu dėl žvejybos taisyklių. Tai jau tapo savotiška diplomatine rutina, bet teoriškai įmanoma, kad žlugus deryboms, ES laivynui Norvegijos vandenys būtų uždaryti.
Tačiau kai dėl Britanijos, tai Briuselio tokia tvarka netenkina. Vis dėlto, pamatęs, kad britų pozicija yra nepajudinama, gegužės pabaigoje vyriausiasis ES derybininkas M. Barnier, regis, buvo pasirengęs kompromisui, tačiau iškart susilaukė griežtų prancūzų, olandų ir airių perspėjimų laikytis ankstesnės pozicijos.
Taigi, pirmoji didžioji problema iš mirties taško nepajudėjo ir kol kas nėra jokių požymių, kad abi šalys būtų likusios nusileisti.
Kitos didžiosios problemos arba nesutarimų puokštės priežastis – gerokai kompleksiškesnė ir gilesnė.
Briuselis reikalauja, kad būsimoje prekybos sutartyje britai įsipareigotų laikytis praktiškai visų ES standartų – aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, saugumo, valstybės paramos verslui ir t.t.
Anot Briuselio, taip būtų sukurta vienoda konkurencinė aplinka, vadinamoji – „lygi žaidimo aikštelė“. Dar vienas fundamentalus ES reikalavimas – Londonas privalo pripažinti Europos Teisingumo Teismo (ETT) ir Europos žmogaus teisių konvencijos jurisdikcijas.
Nors britai trauko pečiais, kad jų standartai ne ką prastesni už europietiškus, kai kurie jų komentatoriai buvo pradėję svarstyti: o kaip tai reikėtų padaryti techniškai?
Ar Britanija, būdama nepriklausoma valstybe, turėtų sukurti savus, ES kriterijus atitinkančius standartus, ar tiesiog copy-paste būdu galėtų perkelti juos į savo šalies teisę? O jeigu tie standartai keisis, o tai vyksta nuolat, kaip ir kokiu dažniu jie būtų atnaujinami?
Tačiau techniniai šio reikalo aspektai – visiškai nesvarbūs. Svarbiausi yra garsiai neįvardijami ir jokiuose derybų mandatuose neįrašyti ES politiniai motyvai.
Esmė ta, kad tokiu būdu Briuselis nori prisirišti ir išlaikyti Britaniją savo politinės ir ekonominės įtakos sferoje, priversti ją gyventi ir veikti pagal ES diktuojamas taisykles. Londonas tai kategoriškai atmeta ir visiškai neracionaliais vadina reikalavimus taikyti jam skirtingas taisykles nei, pavyzdžiui, Kanadai ar Japonijai.
Tačiau tokią derybinę Briuselio poziciją neoficialiai paaiškina aukšti diplomatai: ekonominiu požiūriu, naujas Singapūras stipriai perreguliuotos ES ekonomikos pašonėje būtų didžiausias košmaras. Be to, Britanijos pasitraukimas prilygsta 18-os mažesnių ES narių pasitraukimui.
Tarp Briuselio argumentų – ir „sunkioji artilerija“: jei britai nepaklus reikalavimams, jie bus išbraukti iš pasikeitimo žvalgybos informacija sistemos. Tokį spaudimą britai vadina visiškai neatsakingu, kuris kelia realų pavojų bendroms Vakarų pasaulio kovos su terorizmu pastangoms.
Kas toliau? Iki gruodžio 31 d. galioja pereinamasis laikotarpis. Birželis yra riba, kuomet turėtų būti susitarta dėl būsimosios prekybos sutarties, nes jei tai nebus padaryta, šalims reikia laiko pasirengti kitiems scenarijams.
Netrukus įvyks lemiami derybų raundai, kurie, beje, nors ir nebuvo sėkmingi, nuotoliniu būdu vyko ir per karantiną. Premjeras B. Johnsonas dar kartą patikino, kad nepriklausomos šalies statusas nėra derybų objektas.
Vyriausiasis britų derybininkas Davidas Frostas, pristatęs dabartinę derybinę poziciją, patikslino: svarbiausias dalykas yra politinė nepriklausomybė, iš ES bus perimta žvejybos rajonų kontrolė ir negali būti jokios kalbos apie „Šiaurės Airijos ekonominę aneksiją“.
Akivaizdu, kad derybos dėl prekybos sutarties yra aklavietėje ir kol kas jokių erdvių kompromisams nematyti. Susidaro įspūdis, kad Britanijos valdantysis politinis elitas jau susitaikė, kad šalis iš ES ekonominės erdvės pasitrauks be susitarimo.
Bandydamas gelbėti situaciją ir padidinti spaudimą Londono derybininkams, gegužę M. Barnier ėmėsi sukto manevro ir kreipėsi į britų parlamento opoziciją pareikšdamas, kad ES sutinka dviem metams pratęsti pereinamąjį laikotarpį.
Toks sprendimas turi būti priimtas iki birželio 30 d. Tačiau sprogusios bombos įspūdžio šis manevras nepadarė, o britų spaudoje pasirodė skaičiavimų, kad toks pratęsimas šaliai kainuotų mažiausiai 400 milijardų svarų. Premjero atstovas į tai atsakė labai trumpai: „Vyriausybės pozicija nesikeičia. Pereinamasis laikotarpis baigiasi gruodžio 31 d.“
Birželį yra numatyti lemiami Briuselio ir Londono derybų raundai. Nors britų vyriausybės atstovai tikina, kad laisvos prekybos sutartis su ES yra paprasta procedūra, kurią jie lygina su drabužiais, siuvamais pagal standartinius dydžius, ir ji galėtų būti pasirašyta greitai, akivaizdu ir tai, kad Londonas didelių vilčių neturi ir jau liepos pradžioje prasidės intensyvus pasiruošimas prekiauti su ES pagal Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) taisykles.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad abiejų pusių laukia didelis ir sunkus darbas, nes per trumpą laiką reikės sukurti visiškai naują sistemą.
Paprastai kalbant, 2021 m. sausio 1 d. atsiras pasienio kontrolė, o įvairioms importo prekėms gali būti ir bus taikomi tarifai. Pasaulinėje prekybos praktikoje kai kurioms prekėms, pavyzdžiui, žemės ūkio ar specifiniams gyvulinės kilmės produktams taikomi net ir 189 proc. importo tarifai.
Dabar maždaug pusei į ES, o automatiškai – ir į JK, importuojamų prekių taikomas nulinis tarifas. Nuo sausio 1 d. JK nebebus ES laisvos prekybos sutarčių su įvairiomis šalimis subjektas, todėl jai pačiai teks persiderėti ir dėl tarifų, ir dėl kvotų, jei tos šalys šio statuso nepratęs automatiškai. ES turi laisvos prekybos sutartis su Singapūru, Kanada, Pietų Korėja – iš viso 35 šalimis, iš dalies – dar su 48. PPO susitarimai reguliuoja ir paslaugų sektorių – nuo finansų iki teisės ir turizmo, o jis sudaro daugiau kaip 80 proc. Britanijos ekonomikos.
Įdomu tai, kad Britanija pagal PPO taisykles šiuo metu neprekiauja praktiškai nei su viena šalimi. Pavyzdžiui, su didžiausia ne ES prekybos partnere JAV ją sieja daugiau kaip 100 sektorinių susitarimų, kurie nėra PPO taisyklių reguliavimo sferoje. Dar metų pradžioje premjeras B. Johnsonas patvirtino 70-ies žmonių komandą, kuri yra „pasirengusi pragarui“, kad kuo greičiau būtų pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su JAV.
Tai planuojama padaryti iki metų pabaigos, o prezidentas Donaldas Trumpas yra ne kartą pareiškęs, kad tokia sutartis yra „absoliutus prioritetas“. 20 – 40 žmonių komandos rengia analogiškas sutartis su Australija, Japonija ir Naująja Zelandija.