Jau įvyko keli svarbūs dalykai. Visų pirma, žlugo esminis karo pretekstas ir koncepcija – „rusų pasaulio“ idėja, rusofašistinės ekspansijos ideologinis pamatas. Dabar liko tik visiškai primityvūs ir gyvuliški tikslai bei motyvai. V. Putinas nelaiko Ukrainos valstybe, o ukrainiečių – tauta, vadinasi, remdamasis tokia logika, jis siunčia rusus žudyti rusus. Charkivas yra miestas, kuriame absoliuti dauguma gyventojų yra rusai, bet jo gynėjai kaunasi kaip liūtai.
Viską pakeitė Buča. Visi rusų liberalų išvedžiojimai, kad „mes nekalti, režimas kaltas“ nebegalioja: tai padarė jų sūnūs, draugai ir kaimynai. 83 procentai rusų pritaria V. Putino karui. Nors Vakarai nepripažįsta kolektyvinės atsakomybės, bet tai nesvarbu, tai yra kolektyvinė rusų tautos atsakomybė.
Kita labai svarbus dalykas – subliuško „antros galingiausios“ pasaulio kariuomenės mitas. Dabar įvairioms Vakarų žvalgyboms pateikiami labai nepatogūs klausimai dėl pervertintos Rusijos konvencinės karinės galios ir neįvertinto ukrainiečių ryžto bei galimybių. Nežinia, ar rusų ginklo galia tebetiki V. Putinas, bet mūšiuose išaiškėjo, kad S. Šoigu kariauna gerai atrodo tik puošniuose paraduose, o iš tiesų tai yra išvogta, nemotyvuota, prastai ginkluota ir kariauti nemokanti laukinių barbarų orda.
Ką bepridursi, jei Maskva paprašė net Šiaurės Korėjos pagalbos ir Pchenjanas išsiuntė rusams nedidelį kiekį šaudmenų, nes pačių arsenaluose vėjai švilpauja.
Maskva į Ukrainą jau permetė divizijas iš atokiausių kampelių: pavyzdžiui, pasitraukus rusų „taikdariams“ iš Karabacho, kai kurias teritorijas jau atsiėmė Azerbaidžanas. Iš Tolimųjų rytų jau permesta 5-oji armija ir tas regionas liko visiškai plikas. Užsienio stebėtojai mano, kad išvedus iš Tadžikistano 102-ąją diviziją, šia galimybe pasinaudos talibai, kurie, pradžiūvus tarpekliams ir keliams, patrauks į šią šalį, o rusai bus bejėgiai ką nors padaryti.
Ir trečias labai svarbus veiksnys. Rusai jau patyrė strateginį pralaimėjimą, nes nepasiekė nei vieno karo pradžioje iškelto tikslo. Vyksta derybos dėl „taikos sutarties“. Aš jas pavadinčiau „privalomąja programa“, kuri nieko nereiškia. Pagalvokite patys: rusai, kurie atvirai skelbė sunaikinsią Ukrainą, dabar teigia lyg ir neprieštaraują jos narystei ES, tačiau nori jos demilitarizacijos ir tarsi svarsto kažkokias grupės šalių saugumo garantijas jai, kurios būtų pagrįstos NATO 5-ojo straipsnio principu. Juk tai visiškas nonsensas!
Tai vadinamoji „saliamio taktika“, kai Maskva, nesugebėjusi apžioti visos, dabar nori praryti Ukrainą mažais gabaliukais. Niekas Kijeve tokios sutarties nepasirašys.
1994 m. Ukraina, turėjusi trečią didžiausią branduolinių ginklų arsenalą pasaulyje, atsisakė jo mainais į tarptautines saugumo garantijas. Kijevas neoficialiai kalba, kad antrą kartą ant to paties grėblio nelips ir primena, kad Budapešto memorandumas buvo tik bevertis popiergalis. Taigi, visiškai aišku, kad derybines pozicijas ir taikos sutarties turinį lems tik du svarbiausi veiksniai – padėtis frontuose ir Kremliuje. Kita vertus, nelabai įsivaizduoju, kokios ir apie ką gali būti derybos po Bučos...
Ir dar. Rusofašizmo ideologams, didelei daliai visuomenės ir propagandos apdorotiems karo entuziastams jau pats derybų faktas kelia didelį pyktį: „Taikos sutartis su nacistais, tai dėl ko kovojom!?“ Rusijoje pusbalsiu kalbama apie išdavystę, vadas susimovė ir pasirodė ne toks stiprus, kaip buvo tikimasi. Įvairūs šaltiniai praneša, kad tvyro įtampa tarp V. Putino, kuris yra totalinio karo šalininkas, ir S. Šoigu, kuris perėjo į generolų, manančių, kad vado iškelti tikslai – nepasiekiami, stovyklą.
Tokiomis aplinkybėmis, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą, įvairiose Vakarų idėjų kalvėse, įtakos grupėse ir tyliuose kabinetuose vyksta diskusija apie galimą pokario pasaulio architektūrą. Vakarams atsivėrė istorinė galimybė likviduoti egzistencinę grėsmę – V. Putino režimą, bet tam reikia, kad Rusija patirtų triuškinantį pralaimėjimą.
Sąnaudos, palyginti su rezultatu, visiškai minimalios - tereikia duoti ukrainiečiams reikiamų ginklų ir, kaip jie sako, „mes nuvysim rusus iki Maskvos“. Bet yra viena sąlyga: reikia nustoti krūpčioti dėl rusų propagandos sukurto mito apie vadinamąjį raudoną mygtuką ir taktinį branduolinį ginklą. Daugelio rimtų rusų ir užsienio ekspertų nuomone, to niekada nebus, nes dabartinėmis aplinkybėmis jo panaudoti neleis padaryti patys rusų kariškiai.
Drąsiausias pokario Rusijos scenarijus – laisvi rinkimai, visuotinė deputinizacija, liustracija, turto nacionalizacija. Tokie planai, kaip teigiama, jau parengti pačių rusų, nors kokios jėgos realiai už viso to stovi, sunku pasakyti. Gali būti, kad tai tik galių persiskirstymas, bet dabar tai būrimas iš kavos tirščių. Toks scenarijus reikštų ir šalies subyrėjimą, bet svarbiausia – Rusija privalėtų atsisakyti branduolinės valstybės statuso.
Toks scenarijus ar bent didesnė jo dalis gal ir būtų įmanoma, jei Vakarai būtų nepaprastai ryžtingi ir vieningi, bet, deja, realybė yra kitokia. Į viską reikia žiūrėti per interesų prizmę, o šio karo kontekste JAV, ES ir Didžiosios Britanijos interesai dažnai nesutampa, todėl ir matome daug prieštaravimų bei nekoordinuotų veiksmų. Pasižiūrėkime į Vakarų reakciją. Kovo pabaigoje Briuselyje įvyko beprecedentis dalykas: iškart trys aukščiausio lygio NATO, G7 ir ES lyderių susitikimai.
Pagrindinė istoriniais vadintų susitikimų tema – kolektyvinių Vakarų atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje. Buvo tikimasi, kad jie priims kažkokį didelį sprendimą ir tai bus lūžio taškas. Tas didelis sprendimas buvo kolektyvinių Vakarų politinės valios ir sąžinės klausimas. Jokio sprendimo nebuvo. Nusivylę komentatoriai tuomet ironizavo: „O kodėl neįvedus sankcijų Kremliaus valytojoms?“
Visiškai apgailėtinai per spaudos konferenciją atrodė ir NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas. Jis aiškiai leido suprasti, kad aljansas neturi tikslo sustabdyti agresiją, nutraukti civilių žudymą ir karo nusikaltimus bei šalies naikinimą.
Galingiausios pasaulio karinės – politinės organizacijos vadovas tarsi užstrigusi plokštelė nuolat kartojo, jog svarbiausia - neleisti konflikto eskalacijos. Paprastais žodžiais tariant, jūs ten aiškinkitės tarpusavyje, bet mes nesikišim. „Stipriausias ir sėkmingiausias Aljansas istorijoje“ buvo sukurtas kaip atsvara Sovietų sąjungos grėsmei. Rusija oficialiai yra jos teisių perėmėja ir pradėjo plataus masto karą, vykdo karo nusikaltimus, todėl NATO primena drūtų vyrukų kompaniją, kurie pasyviai stebi, kaip spuoguotas paauglys muša silpnesnį už save vaiką ir nieko nedaro.
Visi puikiai supranta, kad NATO laikysena labiausiai priklauso nuo Vašingtono. JAV sostinės politinių kuluarų žinovai pastebi, kad per pastaruosius 20 metų Baltieji rūmai niekada nebuvo labiau netvarkingi, nekompetentingi ir netinkamai valdomi. R. Reaganas ir M. Thatcher turėjo aiškią pergalės prieš sovietus viziją ir strategiją. J. Bidenas jos neturi. Britų „The Telegraph“ nuomone, J. Bidenas tiesiog nevadovauja ir nestiprina Aljanso tuomet, kai to labiausiai reikia ir nepadarė pakankamai, kad padėtų Ukrainai kuo greičiau laimėti karą.
Tokią situaciją lemia vadinamasis kolektyvinis Bidenas, kurio daugumą sudaro B. Obamos aplinkos žmonės. Jie jau ne vieną kartą pasaulio žiniasklaidai savaip interpretavo ir paneigė prezidento žodžius. Štai J. Bidenas tikina, kad gins kiekvieną NATO teritorijos pėdą, čia turimos galvoje Lenkija ir Baltijos šalys. Ar galime būti 100 procentų tikri, kad tam tikromis aplinkybėmis tai nebus interpretuota kitaip? Baltuosiuose rūmuose, panašiai kaip ir mūsų Prezidentūroje, akivaizdžiai trūksta tvarkos ir disciplinos, tačiau skirtumas tas, kad signalai, sklindantys iš Baltųjų rūmų, yra ne smulkmenos, jie turi didelių pasaulinių pasekmių ir daro tiesioginę įtaką karui Ukrainoje.
Štai ryškiausias ir rimtai susimąstyti verčiantis pavyzdys. J. Bidenas apdalino V. Putiną įvairiais epitetais, o turbūt svarbiausias buvo jo pareiškimas Varšuvoje: „Dėl Dievo meilės, toks žmogus negali likti valdžioje“. Viskas lyg ir aišku – karo nusikaltimais kaltinamas žmogus negali likti valdžioje. Tačiau nespėjo jis baigti kalbos, kai Vašingtono biurokratai pradėjo nertis iš kailio ir ėmė aiškinti, kad „J. Bideno administracija nesiekia pakeisti režimo“. Į šį atgailaujančiųjų choro atliekamą kantatą „Vova, tu tik nepyk ir neįsižeisk“ įsijungė ir NATO, ir E. Macronas, ir O. Scholzas.
Tuo tarpu kovo 28 dieną J. Bidenas viešai pareiškė, kad nemato reikalo atsiprašyti dėl to, jog paragino nušalinti V. Putiną. Taigi, kyla natūralus klausimas: kas tuomet kalba JAV vardu, kas jas valdo ir kas realiai lemia NATO sprendimus?
Ar Europa pagaliau pabudo? Prasidėjus karui, būta skambių ir pompastiškų pareiškimų, bet ar gali per vieną naktį pasikeisti mentalitetas? „Politico“, kurį taip mėgsta cituoti mūsų politikai ir vadinamieji politikos mokslininkai, paskelbė didelį straipsnį apie naudingus idiotus vokiečius. Ten labai aiškiai parodoma, kaip V. Putinui dirbo visas vokiečių politikos elitas, visas jų politikos spektras, vedinas A. Merkel, kuri net ir dabar pareiškė, kad atsisakymas integruoti Ukrainą į euroatlantines struktūras nebuvo klaida. Ir vėl matome, kad istorija vokiečių nieko neišmoko ir ką jie pastaraisiais amžiais bedarytų politikoje, viskas anksčiau ar vėliau baigiasi katastrofa. Hipotetiškai svarstant, Hagos tribunole sėdint V. Putinui, poniai A. Merkel mažų mažiausiai turėtų būti suteiktas specialiojo liudytojo statusas.
Ir prezidentas E. Macronas neatsikrato priklausomybės V. Putinui, nes kitaip negalima paaiškinti jų politinio sekso telefonu seansų – vienas nuolat prašo, o kitas neduoda... Beje, E. Macronas raginamas prisiimti atsakomybę už neteisėtus ginklų pardavimus Rusijai. Toks draudimas įsigaliojo po Krymo aneksijos. Duomenys, esantys EK priklausančioje „Europos išorės veiksmų tarnybos“ (EEAS) duomenų bazėje rodo, kad nepaisydamos galiojančio draudimo, 2014 – 2020 m. ES šalys pardavė Rusijai ginklų ir karinės įrangos už 352,4 mln. eurų, o didžiausią tos sumos dalį gavo Prancūzija: Paryžius pardavė ginklų Maskvai už 233,7 mln. eurų. Tuo tarpu Britanija, laikydamasi draudimo, per tą patį laikotarpį rusams nepardavė nieko.
Maža to, nepaisydama vykdomų karo nusikaltimų, Prancūzija ir dabar siekia dialogo bei derybų su V. Putinu. Londono nuomone, tokie Paryžiaus veiksmai skaldo NATO. „Pone prezidente Macronai, kiek kartų derėjotės su Putinu ir ką pasiekėte? Ar sustabdėte kokius nors jų veiksmus?" - klausė Lenkijos ministras pirmininkas M. Morawieckis ir priminė, kad su Hitleriu niekas nesiderėjo.
Labai aiškiai matomas ukrainiečių nusivylimas ir NATO, ir ES.
Tai skamba ir iš prezidento V. Zelenskio lūpų, kuris vienoje iš savo kalbų pasakė, kad „jūs galite nepriimti mūsų į NATO, bet, dėl Dievo meilės, tik neaiškinkit, kad Ukrainos kariuomenė neatitinka standartų“. Čia būtina akcentuoti: negalima painioti dviejų dalykų - NATO karinės galios ir šios organizacijos politinės bejėgystės, nes visus sprendimus priima ne kariškiai, o politikai.
Ir dar. Reikia sąžiningai pripažinti, kad be tūkstančių „Javelin“, „Stinger“, NLAW ir kitų ginklų bei amunicijos padėtis frontuose būtų visai kitokia, tačiau tai daugiausia yra individualių šalių iniciatyvos, o pagalbos masteliai puikiai atspindi, koks nevieningas yra Aljansas. Pavyzdžiui, Čekijos karinė pagalba Ukrainai nuo agresijos pradžios jau viršijo 1 milijardą dolerių, tuo tarpu centralizuotas ES paketas – 500 milijonų eurų.
Estijos ekonomika yra 65 kartus mažesnė už Vokietijos, bet jos pagalba Ukrainai 6 kartus didesnė. Kaip bebūtų, sunkiosios ginkluotės, kuri yra būtina sėkmingo puolimo sąlyga, tiekimo reikalai pamažu pajudėjo teigiama linkme: britai siunčia ukrainiečiams savaeiges toliašaudės artilerijos sistemas, šarvuočius, priešlaivinių raketų sistemas, iš Slovakijos ir kitų šalių jau pajudėjo ešelonai su rusų gamybos tankais ir kita sunkiąja ginkluote. Kitaip tariant, rusų laukia daug siurprizų.
Tuo tarpu Vašingtone įvyko, sakyčiau, istorinis įvykis, kuris gali pakeisti visą karo eigą. Šią savaitę JAV Senatas vienbalsiai priėmė itin svarbų įstatymą, kuriuo siekiama atgaivinti Antrojo pasaulinio karo laikų programą, leidžiančią prezidentui J. Bidenui efektyviau siųsti ginklus ir kitas atsargas į Ukrainą. Lendlizas (angl. lend-lease) buvo JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu. Tai karinės technikos nuoma ir karinių žaliavų, degalų, šaudmenų ir kitų išteklių nuoma, perdavimas ir pardavimas antinacistinės koalicijos narėms.
Politinis sprendimas priimtas, žiūrėsime, kaip J. Bideno administracija juo pasinaudos. Čia verta prisiminti sero W.Churchillio pasakymą apie amerikiečius, kad jie priims teisingą sprendimą po to, kai išbandys visus kitus.
Optimizmo teikia faktas, kad Vašingtone kalbama ne tik apie tai, kaip Ukrainai atsilaikyti, bet vis dažniau pasigirsta žodis „pergalė“, liudijantis, kad tikslai yra rimtesni. Jei Ukrainai bus tiekiama reikiama sunkioji puolamoji ginkluotė, jie, manau, neapsiribos vien rusų išvijimu iki sienų, kurios buvo iki invazijos pradžios. Kijevas neslepia ambicijų išvaduoti visą Donbaso regioną ir atsiimti Krymą. Jei ukrainiečiai įsibėgės, aš bijau vieno – macronai, scholzai, sullivanai ir stoltenbergai, motyvuodami tuo, kad nereikia toliau eskaluoti konflikto, pradės juos stabdyti.
Dėl to visiškai nestebina, kad premjerė I. Šimonytė tarptautinės prekybos ir transporto reikalus aptarinėja su O. Šurajevu.
Karo fone išryškėjo Europos saugumo spragos ir nauji iššūkiai, o galbūt ir naujos saugumo architektūros kontūrai. Pasigirsta vis daugiau balsų, kad esamas saugumo formatas neatitinka nūdienos reikalavimų, nerimas ypač jaučiamas šalyse, esančiose arčiau Rusijos. Štai ukrainiečiams nepavyksta rasti bendros kalbos su daugiabalsiu NATO choru, tačiau akivaizdu, kad jiems daug geriau sekasi kalbėtis su Londonu. Tai liudija ir sensacingas premjero B. Johnsono šeštadienio vizitas į Kijevą.
Dialogas su Vašingtonu taip pat turi specifinių niuansų. Valstybės sekretorius A. Blinkenas ir Pentagonas kalba viena kalba, o Baltųjų rūmų patarėją nacionalinio saugumo klausimais J. Sullivaną ir J. Kerry, buvusį B. Obamos bendražygį, specialųjį prezidento pasiuntinį klimato klausimais, neoficialiai atliekantį ir slaptojo ryšininko su Maskva funkciją, vieni apžvalgininkai vadina naudingais V. Putino idiotais, kiti – rusų agentais.
Visiškai neabejoju, kad po karo Europoje prasidės nepaprastai įdomūs užkulisinės politikos manevrai ir mes galime tapti didelių transformacijų liudininkais. Ukrainos ateitis – narystė NATO ir ES. Tuo neabejoja tie, kurie Lietuvoje užsiima europlepalais ir mąsto štampais bei šablonais. Mano nuomone, tai neteisingai suformuluotas klausimas, o jis turėtų skambėti kitaip – ar ukrainiečiai norės? Kai karas baigsis, rinksis ir spręs šalis nugalėtoja. Kijevas taps didžiosios politikos ir regioninės įtakos centru. Jau dabar iš įvairių užuominų bei nutylėjimų labai aiškiai galima matyti, kad ukrainiečiai yra labai dėkingi konkrečioms šalims, bet nusivylę tiek NATO, tiek ir ES, tačiau aidint kanonadai, kai gyvybiškai reikalinga parama, ne laikas rėžti tiesą į akis.
Kalbant apie pokario saugumo architektūrą būtina įvertinti ir tai, kad žlugus V. Putino režimui, nebeliks ir A. Lukašenkos. Nors iš Baltarusijos teritorijos ir vykdoma agresija, bet jos generolai atsisako tiesiogiai dalyvauti kare, o A. Lukašenka bijo juos spausti. Taigi, baltarusiai, net ir Maskvos labai spaudžiami, nenori tapti ukrainiečių priešais.
Tai – žvilgsnis į ateitį. Be didelės pompos ryškėja naujos saugumo ašies Londonas – Varšuva – Kijevas kontūrai. Į tą pusę dairosi ir čekai. O su kuo dėsis polukašenkinė Baltarusija, kas jos mentalitetui artimiau – Kijevas ar Briuselis, kieno įtakos sferoje ji atsidurs? Ir svarbiausia: kaip tame naujame kontekste atrodys Lietuva?
Vienas iš svarbiausių pokario klausimų Ukrainai bus šalies atstatymas. Agresoriaus padaryta žala – šimtai milijardų, todėl ES parama bus labai svarbi. Ir vis dėlto, ar ukrainiečiai norės, kad jiems vadovautų ir nurodinėtų vokiečiai su prancūzais? Kita vertus, žiauriame kare jie įgijo su niekuo nepalyginamos patirties, stiprybės, nacionalinio pasididžiavimo ir orumo.
Tai didelė šalis ir maždaug 44 milijonai žmonių, kurie neturi baudžiauninko mentaliteto ir jų taip lengvai nepastumdysi. Ar Briuselis, Paryžius ir Berlynas tikrai nori Ukrainos ir Baltarusijos, kai jau yra galvos skausmas Lenkija, o juk ta trijulė gali būti sunkiai valdoma?