Vidas Rachlevičius. Ketveri metai revanšo

Stebiu Lietuvą ir noriu atvirai pasakyti: žmonės, jūs net nesuvokiat, į kokias žemumas yra nusiritusi politika ir bendravimo kultūra. Dar prieš dvejus metus šioje skiltyje rašiau, kad Lietuva atitinka praktiškai visus „bananų respublikos“ kriterijus, tačiau po to dugnas ne kartą buvo pramuštas. Šįkart – ypač didelė skylė ir nėra jokių lyderystės ar politinės valios požymių sugrąžinti šalį į normalaus gyvenimo vėžes. Su pralaimėjimu negalintys susitaikyti „konservatoriai“ pradėjo į susinaikinimą vedantį revanšo karą be taisyklių ir panašu, kad jis tęsis visą Seimo kadenciją. Todėl yra tik du pasirinkimai: spausti stabdį, brėžti raudoną liniją ir valingais sprendimais bandyti sugrąžinti šalį į normalią būseną, arba – laisvu kritimu į degradacijos bedugnę.

Kaip sakoma, viską sudėliokime į lentynėles. Šaltojo pilietinio ir naujo politinio karo giluminė priežastis yra visiškai aiški – „konservatoriai“ negali susitaikyti ir nenori pripažinti pralaimėjimo. Kaip ir jų idėjiniai bendraminčiai leftistai Amerikoje, jie tiesiog negali susitaikyti su nauja realybe, kad dauguma rinkėjų juos atstūmė. Tai buvo matoma plika akimi nuo pat pirmos rinkimų dienos, kai nepaprastai įkyriai buvo daromas didelis spaudimas formuoti vaivorykštinę koaliciją, po to buvo serija kiršinimų ir bandymų apskritai torpeduoti koalicijos formavimą. Paskutinis desperacinis bandymas buvo pasiūlymas nepriimti į koaliciją „Nemuno aušros“, o „mes paremsim mažumos Vyriausybę“. Į tokius spąstus įlįsti ir savanoriškai tapti „konservatorių“ įkaitu gali tik visiškas beprotis, nes net ankstesnės koalicijos partneriai skundėsi, kad „konservatoriai“ juos nuolat mausto ir apgaudinėja, o tai ką bekalbėti apie socialdemokratus.