Vidas Rachlevičius. Kunigas Doveika įvardijo skaičių, bet diagnozė gerokai rimtesnė

Vilniaus užingridinis burbulas nuosekliai ir visai nesigėdydamas vis atviriau demonstruoja sovietinio mąstymo bei veikimo recidyvus. Stebint reakcijas į kunigo Ričardo Doveikos per šv. Mišių pamokslą pasakytą mintį, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo drąsiai išreikšti savo nuomonę, aiškiai matyti, kad šalį aktyviai bandoma grąžinti ten, kur ji jau buvo – sovietmečio cenzūros ir kovos su „priešiška“ propaganda laikus.

Trumpas įvadas. Pirmiausia priminsiu, kaip sovietmečiu veikė cenzūra. Absoliučiai viskas, kas buvo spausdinama ar bet kokia forma tiražuojama, net autobuso bilietėliai ar atvirukai, turėjo gauti cenzūros leidimą. Tuo rūpinosi valstybės paslapčių apsaugos organizacija visai nekaltu pavadinimu – „Glavlit“ (Vyriausioji literatūros valdyba).

Dirbdami spaudoje, tuos žmones gerai pažinojom, teko daugybę kartų su jais ginčytis, įtikinėti. Ant jų stalų gulėjo storų žinynų stirta, regis, daugiau kaip dešimt tomų, kuriuose buvo surašyta visa, ko negalima. Kita vertus, buvo ir pilkųjų zonų, kai jie patys nuspręsdavo, kad vieną ar kitą straipsnį būtina suderinti su centro komitetu.

Logiškas klausimas: jei tuose tomuose buvo surašyta visa, ko negalima, vadinasi, visa kita galima? Ne. Ten jokia forma nebuvo parašyta, kad negalima kritikuoti komunistų partijos ir jos vadovų, įvairiausių santvarkos niuansų, istorijos klausimų ir t. t. Tais laikais ore tvyrojo ilgiausias nerašytų draudimų sąrašas, kuris buvo savaime suprantamas. Ne veltui didžiųjų laikraščių redaktorius skirdavo partijos centro komitetas, o žurnalistų savicenzūros procesas neformaliai buvo vadinamas „politiniu redagavimu“.