Ar pastebėjote, kaip ryškiai pradėjo skirtis nuomonės ir požiūriai, kaip mes jokioje srityje nebegalime rasti bendrų ir protingų sprendimų? Ar prisimenate bent vieną, bet kokios srities projektą, kuriam viešoje erdvėje ar privačiuose pokalbiuose pritartų absoliuti dauguma?
Bet kokia iniciatyva ar veiksmas susilaukia griežto atoveikio, visuomenė skyla į stovyklas.
Užuot užsiėmęs protinga kuriamąja veikla bei sąžiningu pridėtinės vertės kūrimu, visas mūsų mažas kaimelis skęsta nesibaigiančių aferų bei rietenų liūne.
Svarbiausia, kad tai vyksta nuolat, be jokių pertraukų, nes jau daug metų vieną susipriešinimo temą labai sklandžiai pakeičia kita. Jeigu rietenose išliejamas emocijas būtų galima paversti kokios nors rūšies energija, Lietuva, skaičiuojant vienam gyventojui, turbūt būtų pasaulio čempionė atsinaujinančios energetikos srityje.
Prisimenate Žaliojo tilto skulptūras? Net nebuvo apie ką diskutuoti, tik vienas paprastas klausimas – kodėl jos ten taip ilgai riogsojo? Tačiau, anot klasiko, išmintis liejosi siautulingu domkratu: kalbos, diskusijos, konferencijos, seminarai.
Ūžė visuomenė, socialiniai tinklai, žiniasklaida. O kiek sovietinės nostalgijos būta, protingų kalbų ir žodžių išsakyta, pavyzdžiui, apie „paveldo dekontekstualizavimą“, „deformuotą urbanistinės aplinkos suvokimą“. Vau!
Galų gale įvyko tai, kas seniai turėjo būti padaryta, o kiek tuščiai iššvaistėm laiko, išeikvojom energijos, susigadinom nervų, tuo pačiu – susitrumpinom gyvenimą. Ir visa tai dėl visiškai akivaizdžių dalykų!
Mintyse dar susilažinau su savimi, kad to „šedevro“ pristatymuose bus vartojamas labai madingas žodis „santykis“. Tai yra magiškas šablonas, kurį šių dienų meno „konceptualai“ vartoja savo darbams apibūdinti. Ir štai: „Kūrinio idėja – kvietimas susimąstyti apie šeimos ir miesto santykį.“ Toliau – viduriavimas žodžiais.
„Taip kviečiu apmąstyti situaciją, kuomet sąlyginai mažame plote gali egzistuoti visiškai kitokios tos pačios aplinkos patirtys, kurias gali skirti tik geležinkelio linija, laiptinė ar kita infrastruktūros detalė“, – apie savo instaliaciją „Šeima“ pasakojo autorius.
Tai yra garsiosios proletariato vado frazės, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę, modernus atsiraugėjimas – kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.
Nors situacija su „menais“ ant Žaliojo tilto tik dar kartą parodo visišką sostinės mero beviltiškumą, tačiau tai – tik vaikų žaidimai. Ar bandėte skaičiuoti, keliuose frontuose išsyk vyksta mūšiai? Verda aistros dėl P. Cvirkos paminklo, dėl buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos konversijos, dėl griaunamų Profsąjungų rūmų, o ant šios statybvietės tvoros kažkokie lunatikai net susigalvoja pakabinti laidotuvių vainikus.
Principingas, nuožmus ir, regis, greitai nesibaigsiantis mūšis be nugalėtojų vyksta ir dėl atminimo lentų.
Visose šiose diskusijose tarsi lotoso žiedas išsiskleidžia visuomenės mentalitetas, kurį puikiai apibūdina šio teksto pirmasis sakinys. Pasiskaitykite komentarus naujienų portaluose bei „Facebook“ ir pamatysite, kokį kiekį mokytų durnių išleido jokiai rimtai reformai nepasiduodanti mūsų aukštojo mokslo sistema.
Aš jau nekalbu apie konkrečios problemos išmanymą. Tai yra savo jėgomis labai pasitikintys žmonės su lietuviškų universitetų bei akademijų diplomais, kuriems pirmiausiai reikėtų atsiversti pradinukams skirtas teksto suvokimo užduotis.
Prisimenu, kai gūdžiausiu sovietmečiu sau klase važiavom į Perloją pasižiūrėti Vytauto paminklo, o per tris nepriklausomybės dešimtmečius niekaip nesugebėjom įamžinti galingiausio Lietuvos valdovo – nei Vilniuje, nei jo tėviškėje Trakuose, nei kur kitur. O gal tiesiog nenorim ar kažkas tyliai nenori?
Tačiau turbūt ryškiausias esminių nesutarimų ir rietenų epicentras yra sostinės Lukiškių aikštė. Ši situacija akivaizdžiai įrodo, kad esame ne šiaip sau visiškai fantazijos neturintys, bukiausioje biurokratijoje paskendę, netalentingi ir užpakalį tingintys pajudinti slunkiai, o megaslunkiai.
Kokia ta aikštė turėtų būti? Mano nuomone, nieko prasmingesnio ir labiau vienijančio už Vytį neturime. Bet ar tai turi būti statiška ir negyva erdvė, o Vytis būtinai tik iš bronzos ir ant marmuro postamento? Ši aikštė turi būti mūsų laisvės simbolis. Išsitiesti ant žolės buvusioje Lenino aikštėje – tai yra laisvė!
Kokią aš ją matau? Aikštės pakraščiuose šurmuliuoja lauko kavinės, ant išpuoselėtos vejos gulinėja būriai skaitančių ar piknikaujančių vilniečių, spygaujantys vaikai turškiasi fontanėliuose, o aikštės viduryje – ore pakibusi milžiniška erdvinė Vyčio holograma, moderniausia ir didžiausia pasaulyje.
Tai gali būti įvairios besikeičiančios Vyčio projekcijos. Šiuolaikinės technologijos įgalina tai padaryti. Čia pat grupės akis išpūtusių turistų, prisijungusių prie nemokamo Wi-Fi per savo telefonus įvairiomis kalbomis klausosi paaiškinimų ir žiūri filmukus, kas yra Vytis ir ką jis mums reiškia. Tas Vytis – mūsų laisvės simbolis ir garantas, karys ir gynėjas. Tokia būtų praeities, dabarties ir ateities sąsaja.
Suprantama, čia tik mano greita improvizacija, tačiau, būtent tokia turėtų vykti diskusija ir joje neturėtų dalyvauti vamzdžių ar konjunktūrinių sienelių bei kalvelių statytojai. Kai dėl pastarosios, tai man patiko Petro Repšio žodžiai, kad jis nesupranta, kas stovi Lukiškių aikštėje: „Reikia turėti „drąsos ir valios geležinės.“
Nuo šio reikalo apskritai turi būti atriboti ir pirmu smuiku griežiantys paveldosaugos biurokratai, kurie dabar sprendžia, kaip turi būti įprasminta laisvė. Bet, ar mes susikalbame, ar ši užduotis įkandama dabar viešoje erdvėje dominuojantiems mokytiems durniams ir sprendimus priimantiems politikos mužikams?
Pripažinkime: juk nieko nebesugebame padaryti sklandžiai, kokybiškai ir skaidriai – nei gatvės išgrįsti ar šiukšlių tvarkyti, nei stadiono ar estakados pastatyti, nei savo laisvės įprasminti, o išminčių, pliurpiančių apie gerovės valstybę – kiek tik nori.
O dabar – ne apie formą, bet apie patį principą. Ar stovėdami Baltijos kelyje galėjote pagalvoti, kad prieš dvejus metus Seimui pateiktas įstatymo projektas dėl Vyčio memorialo įrengimo Lukiškių įstrigs ir bus dirbtinai marinamas Seime?
Vienintelis atsakingas komitetas – Kultūros komitetas jau beveik dvejus metus laiko tą projektą stalčiuje ir niekas neturi jokių politinių bei procedūrinių svertų situacijai pakeisti.
Tačiau giluminė principinio nesusikalbėjimo dėl Lukiškių aikštės priežastis – politinė ir ji susijusi su kintančiu dalies visuomenės požiūriu į patriotizmą. Kas yra patriotas? Tai žmogus, kuris myli savo tėvynę, yra jai ištikimas, su ja sieja savo likimą, tapatinasi su ja, ypač rūpinasi jos ir tėvynainių gerove.
Toks tradicinis požiūris yra rakštis globalizacijos, Europos federalizacijos, masinės migracijos ir Europos islamizacijos scenaristų bei vykdytojų kelnėse, todėl Vakarų meinstryminė žiniasklaida šiais klausimais aktyviai plauna smegenis.
Šią terminologiją – sąmoningai, vadovaudamiesi savais konjunktūriniais sumetimais ar nesąmoningai, nes jau praplautos smegenys – jau perėmė ir dalis mūsų garsių žurnalistų bei politikos komentatorių.
Tai yra akivaizdus totalitarinio sovietinio mąstymo ir elgsenos atgimimas. Baikit, nemanau? Pavyzdžiui, storuose sovietinės cenzūros talmuduose niekur nebuvo parašyta, kad negalima kritikuoti komunistų partijos ir jos vadų, tačiau to buvo šventai laikomasi. Kodėl? Visi bijojo pasekmių.
O jūs suskaičiuokite, kiek viešajame sektoriuje dirbančių jūsų draugų jau yra įsidiegę vidaus cenzorius ir viešumoje kalba „taip, kaip reikia“ arba apskritai tyli prikandę liežuvį? Nereikia išsamios analizės, viską parodo ir jų elgsena socialiniuose tinkluose.
Ar kada nors matėte, kad jie laikintų, pavyzdžiui, kokį nors įrašą, kuriuo pasisakoma prieš masinę migraciją? Visi taip nuoširdžiai pritaria?
Štai vienoje TV laidoje įtakingiausias Lietuvos žurnalistas, sekdamas europinės meinstryminės žiniasklaidos pavyzdžiu, potencialų Lietuvos krikdemišką politinį darinį pavadina „kraštutiniais dešiniaisiais“. Kitas rašo: „Nėra šiurpesnio teiginio už „ateitis priklauso patriotams“. Ir teigia, kad patriotizmas vis dar yra Kinijos komunistų partijos ir V. Putino režimo Rusijoje skydas.
Trečias skelbia rėksmingą antraštę „Pasaulis priklauso pasipūtėliams su patriotų skiauterėmis?“ ir teigia, kad dėl didžiausių XX a. tragedijų yra kaltas „pasaulinis patriotų paradas“.
Mintimis sugrįžkime į 1992 metų rinkimus. Prisimenate moterėles, stovėjusias su plakatais „Būkit prakeikti, balsavę už komunistus!“ Kiek buvo pašaipios linksmybės: „Naftalininės patriotės, megztosios beretės! O štai mes progresyvūs!“ Ir ką? Dėl įvairių priežasčių esminis apsivalymas neįvyko, atėjo AMB su kompanija ir, kaip dabar matome, nustatė bei įdiegė žaidimo taisykles daugeliui metų į priekį.
Beveik po trijų dešimtmečių vyriausiasis šalies miškų urėdas rengia medžiokles artimiausiems premjero aplinkos žmonėms.
Turime policininką premjerą ir visiškai perpuvusią bei korumpuotą kalėjimų sistemą, kurioje vyrauja rusiško kriminalinio pasaulio terminologija, tradicijos bei taisyklės.
Tuo pat metu, tie patys savo tikrą tariamą progresyvumą demonstruojantys komentatoriai Seimą vadina sovietinio tipo kolchozu ir visi matome, kad „ūsuotieji bebrai“ vėl įsitvirtino strateginėse pozicijose.
Taigi, su tuo savo įsivaizduojamu progresyvumu netoli nuvažiavome, o opozicijos lyderis, užuot mobilizavęs tautą į „ūsuotųjų bebrų“ suręstų užtvankų visuotinę ardymo talką, sugeba su jais flirtuoti ir vertimo iš bebrų kalbos jam nereikia. O dabar dar kartą paskaitykite šio teksto pirmą sakinį.
Pirmoji didžioji pasaulinė sekta – LGBT. Visi privalome labai aiškiai suvokti, kad dabar turime rimtai susirūpinti ne jų, o savo teisėmis, nes ši sekta, Vakaruose gavusi viską, ko jai reikėjo, dabar jau kėsinasi į jai nepriklausančių piliečių teises ir laisves. Ji iš viešosios erdvės jau praktiškai eliminavo viską, ką iki šiol buvo pasiekęs mokslas, tačiau liūdniausia ir paradoksaliausia, kad antimokslinį sektantišką mąstymą ir elgseną stumia ir Jungtinės Tautos.
Naująja sutartimi siekiama panaikinti šiuo metu tarptautinėje teisėje galiojantį lyties kaip „vyro ar moters“ apibrėžimą ir pritarti lyties kaip „socialiai sukonstruotos“ apibrėžimui. Naujasis apibrėžimas atvertų duris daugiau nei šimtui „lyčių“, kurias būtų privaloma pripažinti teisiškai.
Kyla labai paprastas klausimas: ar tai reiškia, kad Jungtinės Tautos oficialiai paneigia, visus žmonijos pasiekimus anatomijos, fiziologijos, psichologijos, visuomenės ir kitų mokslų srityse?
Štai tik keli Britanijos gyvenimo epizodai. Jau visiškai įprasta tapo atsakinėti į klausimą, ar tavo lytis sutampa su ta, kuri nurodyta pase. Autobuso vairuotojas buvo nušalintas nuo darbo, nes atsisakė vairuoti vaivorykštės spalvomis papuoštą autobusą. Tėvams uždrausta protestuoti dėl jų vaikams privalomų LGBT pamokų.
Mokiniai kartu su tėvais surengė protesto akciją, o mokyklos administracija iškvietė policiją. Nepasitenkinimas kilo dėl to, kad mergaitėms buvo uždrausta segėti sijonus ir buvo nurodyta apsimauti kelnes, kurios yra „lyties neutralumą“ pabrėžiantis rūbas.
Tačiau šalyje jau prasidėjo ir tikra inkvizicija. BBC pranešė, kad bus uždarytas vienintelis Britanijoje esantis amerikiečių tinklo „Chick-fil-A“ restoranas. Šis šeimos, žinomos savo krikščioniškomis pažiūromis, verslas valdo 2400 restoranų JAV.
Pirmasis pilotinis restoranas atidarytas Redinge, tačiau patyrę LGBT aktyvistų spaudimą, prekybos centro „The Oracle“ atstovai pranešė, kad nebepratęs nuomos sutarties.
LGBT aktyvistai pasipiktino, kad „Chick-fil-A“ remia krikščioniškas labdaros organizacijas, pavyzdžiui, „Gelbėjimo armiją“, „Paul Anderson Youth Home“, „Fellowship of Christian Athletes“, kurias sektantai įvardija kai „LGBT priešiškas“ organizacijas. Prekybos centro atstovai aiškina, kad „tai yra teisingas žingsnis“.
Šiai sektai Lietuvoje jau ryškiai atstovauja kelios didelės žiniasklaidos priemonės bei vis aktyvėjantys leftistiniai trizniai, patogiai įsitaisę Vilniaus mero R. Šimašiaus aplinkoje.
Kita dabar pasaulinėje viešojoje erdvėje dominuojanti yra Gretos pasekėjų sekta. Niekas nesiginčija dėl fakto, kad klimatas keičiasi. Tai yra objektyvi realybė.
Anot isterijai nepasidavusių mokslininkų, teiginys, kad CO2 išskyrimas lemia atmosferos temperatūros kilimą yra tik mokslinė hipotezė, kurios neįmanoma patikrinti laboratorinėmis sąlygomis, tačiau sektos ideologams ją pavyko paversti ją patraukliu pasakojimu.
Kaip visada, sektos į mūšį siunčia patrankų mėsą – fanatiškus karius, išplautomis smegenimis, bet tie, kurie tampo virveles, turi labai aiškius savo tikslus ir jie visada susiję su pinigais, o šiuo atveju – su labai dideliais. Klimato kaitos verslo kaina – šimtai milijardų dolerių ir jei nesi sektantas, puikiai tai supranti. Tuo tarpu vargšai britų pensininkai su išplautomis smegenimis važiuoja į Londoną dalyvauti ekofašistų „Extinction Rebellion“ (XR) keliamoje anarchijoje ir išdidžiai teigia „pasinaudosią savo privilegija būti suimtiems“.
Tuo metu, kai apmulkinta „patrankų mėsa“ bando dronais ir kitais būdais blokuoti Londono Hitrou oro uosto darbą, didžiausias XR privatus rėmėjas seras Christopheris Hohnas, privataus kapitalo fondo milijardierius, šį oro uostą valdančioje kompanijoje tyliai susiformavo 730 mln. Eur vertės akcijų paketą. Kažkodėl sektantai negavo įsakymo blokuoti jo biurą... Tačiau šioje anarchijos skleidimo schemoje dalyvauja ir samdiniai: samdytiems XR kovotojams prieš klimato kaitą mokamas 400 svarų per savaitę atlygis.
Buvo ir graudu, ir juokinga, kai po įsimintino Gretos šou Jungtinėse Tautose, kurį palaimino pats generalinis sekretorius Antonio Guterresas, viešumoje prabilo ir žinomi Lietuvos žmonės. Man tai priminė sovietmetį, kai po kokios nors „ryškesnės“ partijos genseko kalbos žurnalistai turėjo organizuoti liaupsinančius „darbo žmonių“ atsiliepimus.
Regis, sovietmečio įprotis pataikauti vyraujančiai konjunktūrai vis dar gajus, tačiau šįkart mūsų šviesuoliai prabilo neraginti ir neprašyti.
Ar įmanoma kalbėtis ir diskutuoti su sektantais? Tie, kas turėjo reikalų su sektomis, puikiai žino, kad ne. Tačiau originalų planą pasiūlė žodžio kišenėje neieškantis Jeremy Clarksonas. Kai kitą kartą jie prisiklijuos (paplitusi XR narių taktika prisiklijuoti stipriais klijais prie grindinio, traukinio vagono ir pan. – aut.), tai nekreipkite dėmesio ir palikite juos ten, kur jie yra. Po kelių valandų jie užsimanys į tualetą, bet negalės nusimauti kelnių. Po to, kai jų kelnės prisipildys garuojančio turinio, jie patys maldaus išvaduoti juos, pasižadėdami daugiau nebesugrįžti.