Kelis šimtus dienų su didžiuliu nerimu stebime padėtį Rusijos–Ukrainos karo frontuose ir pagaliau lengviau atsikvėpėme – ukrainiečiai perima iniciatyvą ir geros naujienos pasiekia mus kiekvieną dieną. Tikime, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis, Ukraina ir mes visi švęsime pergalę, o vienas dalykas, kuris būtinai nutiks jau artimiausioje ateityje, – tai Vladimiro Putino režimo griūtis. Kas po to – nebursime iš kavos tirščių.
Dabar nuotraukose ir vaizdo klipuose matome Ukrainos karius, vaduojančius vieną gyvenvietę po kitos, su šypsena ir džiaugsmu keliančius Ukrainos vėliavas, bet nereikėtų apsigauti – visiems jiems ir šimtams tūkstančių kitų teko nelengvas likimas, nes sugrįžimas į normalų gyvenimą bei adaptacija daugeliui nebus lengva ir netenka abejoti, kad psichiatrijos terminija pasipildys dar vienu terminu.
Šioje vietoje reikia prisiminti dar vieną žmogaus elgsenos ypatumą, kai ribinėse situacijose prarandamas žmogiškumas. Apie tai yra rašęs ne vienas pasaulinės literatūros klasikas, taip pat ir Balys Sruoga. Tai neatsitinka iškart, bet kai žmones nuolat ir ilgai veikia tam tikri veiksniai, vis dažniau kamuoja mintis, kad nebėra jėgų kovoti, atsitiesti, kažką pakeisti. Tam tikru momentu ateina lūžio taškas, žmogus praranda orumą, susitaiko su likimu ir tampa visiškai abejingas tiek sau, tiek ir aplinkiniams.
O dabar persikelkime į Lietuvą. Būdamas visiškai nepriklausomas stebėtojas, praėjusiame komentare sudėliojau fragmentišką dėlionę ir parodžiau, kaip Lietuva atrodo iš šalies, kokie yra žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumai. Visai neseniai praleidau atostogas Lietuvoje. Žiūrėjau televizijų žinias, daug važinėjau automobiliu ir klausiausi radijo. Belieka tik pritarti taip pat užsienyje gyvenančio „Delfi“ komentatoriaus žodžiams: „Įdomiai jūs čia gyvenate...“ Būsiu visiškai atviras: daugelis net nesupranta, bet Lietuva jau gyvena kitoje dimensijoje, nei daugelis demokratiškų ir civilizuotų šalių, o jei visuomenė panorės sugrįžti į normalesnę būseną, pagirios bus sunkios.
Išsikraustymas iš civilizuotos politikos ir normalių visuomeninių santykių lauko į absoliučiai toksišką aplinką neįvyko per vieną dieną ar naktį, tai buvo nuoseklus ir laipsniškas procesas. Pavyzdžiui, jei didelė visuomenės dalis nebeskiria, kuo skiriasi dažnai ekrane mirgantis ir gerai žinomas asmuo nuo įtakingo, tai kaip ji gali suvokti, kas realiai vyksta aplink. Kitaip tariant, daug rinkėjų nesuvokia, kaip ir kas realiai formuoja politiką, jei tai, kas vyksta Lietuvoje, apskritai galima pavadinti šiuo žodžiu. Tą nesuvokimą ne vieną dešimtmetį atkakliai formavo galingiausia jėga – televizorius. Jis ir yra įtakingiausias. Jau ne kartą esu sakęs ir rašęs, kad mūsų televizijos yra visuomenės debilizavimo instrumentai, visos be išimties, tik vienos tai daro tiesmukai, atvirai ir dėl to visai nesigėdija, o kitos veikia subtiliau. Dar kartą atidžiau pasižiūrėkite, pavyzdžiui, TV3 naujojo sezono pristatymo klipą. Manau, kad save gerbiantys kaimo kultūros namai tokios agitbrigados į savo sceną neįsileistų, tačiau jie uoliai dirbs visą sezoną, o kitąmet bus dar blogiau.
O dabar grįžkime prie ribinėse situacijose prarandamo žmogiškumo. Visiškai akivaizdu, kad daug žmonių Lietuvoje tiek „užbelsti“, kad jie tapo visiškai abejingi savo likimui, nebereaguoja į aplinką ir yra pasidavę inercijai. Kai kas dar paburba socialiniuose tinkluose ar namuose, bet tai ir viskas. Tai nestebina, nes kai dešimtmečiais baladoja vien skandalais, blogomis naujienomis ir žemiausios kokybės pramogomis, žmogus paprasčiausiai atbunka. Štai švietimo sistema išgyvena nacionalinio saugumo lygmens krizę, o ministrė Jurgita Šiugždinienė informuoja, jog bus kuriamos taisyklės, kad mokytojai neturėtų atiminėti iš mokinių mobiliųjų telefonų ar prašyti netriukšmauti. Tuo tarpu iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma visiškai ideologizuota įstaiga – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – skelbia ypač „aktualų“ raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Ir tai publikai nepadaro jokio įspūdžio.
Ši Vyriausybė pasižymi stulbinama nekompetencija ir visišku nesugebėjimu spręsti fundamentalias problemas. Viena iš jų – rekordinė infliacija, kita – energetika. Esame Europos rekordininkai arba ant prizininkų pakylos. Kai 2014 m. pabaigoje Klaipėdoje inkarą išmetė „Independence“, buvo tikinama, kad jis išsprendė visas mūsų problemas. Praėjo visai nedaug, o ekonomistai atvirai sako, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikoms teks atlaikyti nemažai sunkumų, bet energetikos krizė skaudžiausiai smogs Lietuvai. Kodėl? Suprantama, kad šią padėtį lemia ir stiprūs išorės veiksniai, tačiau tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis nėra net atviros ir sąžiningos diskusijos, kaip tą smūgį galima būtų amortizuoti.
Lietuva investavo šimtus milijonų į energijos generavimo pajėgumus, o jie nenaudojami. Kodėl? O kaip reikėtų iš esmės pertvarkyti energetikos sektorių, kad tokie dalykai nepasikartotų? Pertvarkos nebus, nes tuomet reikės grįžti prie ištakų ir viešai paaiškinti daug dalykų, kuriuos iki šiol gaubia tiršti rūkai, atsakyti į daug labai nepatogių klausimų, o sąžiningi atsakymai sudrebintų valstybės pamatus. Kita vertus, plačioji visuomenė tų atsakymų neieško ir nereikalauja.
Puikiai žinoma, kad nekompetencija dažniausiai dangstoma ideologija. Kai pasižiūri į tikrovę propagandistų neužmuilintomis akimis, pamatai, kad neomarksizmas veši Lietuvoje visu gražumu. Verslo organizacijos jau atvirai ragina šią Vyriausybę prisiimti atsakomybę, bet ji yra kurčia. Didžiojo verslo atstovai „ne spaudai“ kalba, kad tokios prastos Vyriausybės dar nėra buvę, be to, net neįmanoma su kuo nors tête-à-tête pasikalbėti, nes joje tvyro konservatoriams būdinga skundimo kultūra. Privataus sektoriaus Lietuvoje beliko 30 proc., apie sveikos ir pasiturinčios visuomenės stuburą bei pamatą – smulkųjį, vidutinį bei šeimos verslą – seniai niekas nebekalba, niekam jie neįdomūs. Tačiau jiems ant sprando sėdi beveik 200 kontroliuojančių institucijų. Mirkstant utopinėse gerovės valstybės iliuzijose, nuosekliai ir sparčiai naikinamas kapitalizmas ir laisvoji rinka, apie investicinį klimatą šalyje, kurios Vyriausybė žongliruoja nepaprastąja padėtimi kaip cirke klounas obuoliais, ir kalbėti netenka. Stoja ir užsidaro verslai, į Lietuvą atslenka masinių bankrotų banga.
Tai – ekonominė lietuviškojo neomarksizmo dalis, bet yra ir politinė. Viena iš svarbių ir aiškiai matomų neomarksizmo praktikų ir palydovių yra cancel culture arba lietuviškai – atšaukimo kultūra. Ji atsiranda tada, kai pradedama meluoti ir nenorima, kad visuomenė sužinotų tiesą. Kita svarbi neomarksizmo praktika yra istorijos perrašymas, kai ji užtempiama ant dabartinio ideologinio arba politinių interesų kurpalio. Ryškiausias pavyzdys – kai Seimas priimtu įstatymu suteikė Aukščiausiosios Tarybos, pervadintos „Atkuriamuoju Seimu“, pirmininkui Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Aš nekalbėsiu apie simpatijas ar antipatijas, nuopelnus ir kaip juos galima ar reikėtų įamžinti, gerokai svarbesnis yra principas ir precedentas. Dauguma Seimo narių – beraščių sambūris, bet profesorius, pro kurio akis nepraslysdavo joks reikšmingesnis dokumentas, puikiai žinojo ir dabar žino, kad tai yra antikonstitucinis įstatymas, tai aiškiai įvardijo ir iškiliausi teisininkai. To negalėjo nežinoti ir Gitanas Nausėda, pasirašęs šį įstatymą. Vien už tai civilizuotoje valstybėje jam grėstų apkalta. Jeigu Lietuva pretenduoja būti teisine valstybe, anksčiau ar vėliau šis įstatymas turės būti ir bus atšauktas. Ar taip įsiamžinti svajojo profesorius?
Šalis keliauja pirmyn į praeitį, nes ekonomika ir ideologija glaudžiai susijusios. Kam reikalingi nuomonę turintys laisvi, pasiturintys ir save bei savo šeimas aprūpinantys žmonės? Juk net maža Šiaulių picerija buvo įrašyta į „tautos priešų“ sąrašus. Geriau „sąžiningai“ padalyti europinį milijardą, maitinti iš delno armiją „nepriklausomų“ menininkų ir visuomenininkų, analitikų bei politologų, sėdmaišininkų ir biurokratų, kurie tylės, bus dėkingi ir ištikimai tarnaus, nes puikiai supranta, kad be valdžios malonės konkurencingoje aplinkoje jie yra niekas.
Jau aiškiai matomi ir demokratijos saulėlydžio simptomai. Ši valdžia tikina esanti liberali, koalicijoje yra net vadinamoji Laisvės partija. Štai paprastas klausimas: kada paskutinį kartą iš Vyriausybės narių ar biurokratų lūpų girdėjote ar matėte antraštę, kad panaikinamas koks nors draudimas, reikalavimas ar apribojimas, galima bus laisviau daryti verslą, uždaryta kokia nors kontroliuojanti įstaiga, piliečiai turės daugiau laisvės daryti tą ar aną? Antraštės nuolat skelbia visiškai priešingus dalykus: nuolat daugėja biurokratijos, draudimų, didėja baudos.
Žmonės jau išdresuoti, kad bet kokie protestai valdant šiai koalicijai yra antivalstybinė veikla. Ko norėti iš visuomenės, jei net žinomi žurnalistai jau daro esminę klaidą, skelbdami antraštes „Ar valstybė pasitiki savo piliečiais?“ Kada pagaliau žmonės supras, kad nėra piliečių ir kažkur atskirai – valstybės, jie ir yra valstybė. Klausimas yra kitas: ar piliečiai pasitiki valdžia, kuri yra tik jų samdinys? Vyriausybės vadovei labiau patinka principas, taikomas į Rytus nuo Lietuvos: jei nepatinka, per kitus rinkimus galėsite išsirinkti kitus. Taip ji demonstratyviai ir arogantiškai atsisako esminio demokratijos principo būti atskaitinga rinkėjams bei visuomenei ir vadovaujasi putinišku principu „patinka, nepatinka – kentėk, gražuole“. Ir tai niekam nedaro įspūdžio. Žmogiškai dar galima būtų suprasti arogantišką čempionę, bet kai esi lūzerių komandos kapitonė...
Brandos nepasiekusią lietuvišką demokratiją jau nusėjo metastazės, pavyzdžiui, noras atiminėti pilietybę nelojaliems piliečiams, kai rokeriu – teoriškai maištininku – prisistatantis atlikėjas prisiekinėja ištikimybę politinei valdžiai, dainininkai ir atlikėjai viešai kamantinėjami ir privalo pasiaiškinti, kodėl dalyvauja kokiame nors koncerte ar festivalyje. Konservatorių šariato sargybiniai jau nurodinėja, kokiose koncertų salėse ir arenose galima lankytis, o kokiose – ne, jie dabar už visus sprendžia, kokią fejeriją galima rengti. Tai vyksta visų akyse! Ir niekas garsiai nepaklausia: „O kas, tamsta, būsi, kad nurodinėji, kaip man gyventi?“ Ir niekas nepasiunčia jų rusų laivo kryptimi. Vieni tyli, kiti nuolankiai teisinasi. Tokiomis aplinkybėmis labai tinka žinomas sero W. Churchillio posakis: „Jei visa šalis neprieštaravo, kad ją valdytų tironas, dėl to negalima kaltinti tik tirono“.
Ir štai priėjome prie esmės. Visi, kas turi bent kruopelytę kritinio mąstymo, mato ir suvokia, kad valstybė ritasi į ekonominę ir socialinę katastrofą. Ši Vyriausybė neturi nei suvokimo, nei plano, nei gebėjimų ką nors pakeisti. Nebėra jokios politikos ir atsakomybės. Manęs nestebina, kad nėra elementarios pagarbos visuomenei, tuo TS-LKD niekada nepasižymėjo, o kaip dėl savigarbos? Manau, kad jie tai iš dalies suvokia. Ką daryti? Schema paprasta, buvo sėkmingai taikyta ne kartą – reikia nukreipti dėmesį. Bingo, juk vyksta karas! Valdantieji monopolizavo Tėvynės meilę ir patriotizmą, o karą Ukrainoje pateikia kaip svarbiausią savo darbą, juo teisindama ir katastrofišką padėtį praktiškai visuose sektoriuose.
Atvykęs iš kitur visu savo kūnui pajunti, kad šalyje tvyro isterija. Bet kuriam Vyriausybės kritikui iškart priklijuojama vatniko etiketė. Analitikais prisistatantys valdžios trubadūrai iškart „demaskuoja“ kritikus, kurie sulaukia didelio visuomenės dėmesio: „Ar tai reiškia, kad turime naują Kremliaus politinį projektą Lietuvoje?“ Nors ir prisistato ultraptriotais, bet savo neklystamumu įsitikinę veikėjai nustato viešos diskusijos standartą, kuris nusižiūrėtas Rytuose. Iš jų neišgirsi „aš nesutikčiau su tuo teiginiu“ arba „mano nuomonė šiuo klausimu kitokia“, jie tiesiog bando užmušti oponentą savo provincialiu primityvizmu: „Jis – lietuviškasis Solovjovas.“ Taškas. Tačiau reikia pripažinti, kad išminčių pakanka abiejose pusėse ir nacionalinės rietynės pasiekė absurdo viršūnę: tuo pačiu metu tą patį asmenį vieni vadina vatinku, o kiti – konservatorių projektu.
Tačiau nacionalinė vatnikų medžioklė turi labai svarbų ypatumą. Paprasta koreliacija: vadinamųjų vatnikų skaičius yra tiesiogiai susijęs su Vyriausybės darbu. Taigi, jeigu nori išgaudyti vatnikus, nereikia kelti isterijos ir garsiai šūkaloti, tiesiog reikia gerai dirbti savo darbą. Kuo geriau dirbsi, tuo mažiau bus tų tariamų vatnikų. Būrelis tikrųjų yra ir turbūt dar ilgai bus, nereikia jų paleisti iš akiračio, bet jokio realaus pavojaus valstybei jie nekelia, o suplakti visus į vieną krūvą ir vadinti Kremliaus agentais – pati nesąžiningiausia manipuliacija.
Jau susiformavo savotiška sekta su nebyliu šūkiu: „Svarbiausia – karas Ukrainoje, o Lietuvoje – nors ir tvanas!“. Ji savo sudėtimi labai marga: nuo TSPMI bakalaurų, pseudomenininkų ir liumpeninteligentų iki pensininkų. Visus juos vienija esminis bruožas: tai yra sunkiai dirbančios ir sąžiningai mokesčius mokančios visuomenės dalies išlaikytiniai, nes tarp sektantų nematau nė vieno, kuris, rizikuodamas savo pinigais, būtų sukūręs verslą ir darbo vietų, kiekvieną dieną kovotų dėl vietos po saule ir su biurokratų armija, mokėtų vis didėjančius mokesčius ir su siaubu stebėtų šios Vyriausybės bejėgystę.
Valdantieji eina va bank, todėl jų politika nebeturi jokio žmogiškumo, o savo manipuliacijomis jie peržengė visas įmanomas raudonas padorios politikos linijas. Mano požiūriu, pats nesąžiningiausias yra šis premjerės pareiškimas: „Kas blogiausio šią žiemą beįvyktų, greičiausiai nebus net arti taip blogai, kaip žiema Ukrainoje.“ Tai yra politinė kapituliacija ir pripažinimas, kad Vyriausybė plauks pasroviui, nes neturi jokio plano.
Bet karas baigsis, nusileis taip intensyviai eskaluojamos dramos uždanga ir iš šios toksiškos aplinkos teks išeiti. Daugelis, kurie dabar įsijautę „kariauja“ dieną ir naktį, patirs potrauminį streso sutrikimą. Kai emocijų kartelė taip aukštai iškelta ir kasdien reikia vis daugiau „savų priešų kraujo“, nuleisti ją ir grįžti į normalų gyvenimą nebus lengva. Su kuo kariauti, kur vatnikai ir Kremliaus agentai? Išsisklaidžius Lietuvoje nevykstančio karo dūmams, nemažai jo dalyvių pamatys, kad už lango – baisus ekonomikos nuosmukis, masiniai bankrotai ir nedarbas, infliacija, praryjanti didelę dalį žmonių pinigų. Tai kaip tą lietuvišką PTSS pavadinsime? Gal „vatnikų medžiotojo sindromas?“