Vidas Rachlevičius. Politinė ir žmogiškoji išmintis apleido šią šalį

Lietuva yra unikalus kraštas, nes vienu metu jame vyksta įvairūs tarpusavyje visiškai nesuderinami ir sveiku bei racionaliu protu nepaaiškinami dalykai. Būdamas visiškai nepriklausomas stebėtojas, sudėliosiu bent fragmentišką dėlionę ir parodysiu, kaip Lietuva atrodo iš šalies, kokie yra žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumai.

Dauguma žmonių man labai primena prieškario ar karo metų emigracijos bangos Amerikos lietuvius. Kai buvau jaunas žurnalistas, 1986-ais ar 1987-ais metais vykau į Palangą kartu su pirmąja Amerikos lietuvių grupe, kuriai buvo leista išvažiuoti už Vilniaus ribų. Tai buvo romantiškuose jausmuose paskendę žmonės, kurie dėl objektyvių priežasčių mylėjo Lietuvą nuotoliniu būdu. Iki šiol primenu, kokį įspūdį jiems darė kiekvienas atsiveriantis peizažas, kai autobusas važiavo iš Vilniaus į Palangą, kai kažkas sušuko „Dubysa!” Vienų akyse pasirodė ašaros, kiti uždainavo.

Gintarinė Baltija, Birutės kalnas ir daug kitų jausmų protrūkių. Po to jie sugrįžo į namus ir užsiėmė savais reikalais, liko tik prisiminimai, lininės staltiesės ir gintaro gabalai. Po 1990-ųjų sugrįžimo į Lietuvą bangos nebuvo, kita vertus, niekas jų čia labai ir nelaukė.

Lygiai taip pat dabar elgiasi ir didžioji dauguma Lietuvos žmonių. Vežasi Trispalvę į atokiausius kraštus tam, kad nusifotografuotų, įdėtų nuotrauką į socialinį tinklą ir visiems pademonstruotų savo patriotizmą. Prieš ir per Mindaugines FB dūsta nuo meilės Lietuvai protrūkių, minios gieda himną, o po to išaušta kita diena, baigiasi ilgasis savaitgalis ir viskas vėl stoja į senas vėžes.

Lietuviško mąstymo ir elgsenos ypatumas tas, kad meilė savo valstybei yra tik proginė deklaracija, savotiška visuomeninio elgesio privalomosios programos dalis, kuri dažniausiai neturi nieko bendro su kasdiene sąžininga pilietine pozicija, tikru rūpesčiu savo valstybe, kuris pasireiškia realiais darbais jos labui.

Valstybės suvokimas tapo ir beprecedenčio visuomenės susipriešinimo priežastimi. Valdžia, aiškindama savo nevykusius sprendimus arba teisindama juos, manipuliuoja „valstybės interesais“, nes jai valstybė taip pat tik miražas patalpintas į ekselinę lentelę, o ne realūs joje gyvenantys žmonės.

Be to, valdžia save vis dažniau sutapatina su valstybe. Taip valstybę suvokia ir daug Lietuvos žmonių, kurie yra visiški politiniai beraščiai, o tuo pačiu ir beteisiai. Daugumai lietuvių valstybė yra LDK istorija ir mitai, spalvotų simbolių rinkinys bei keli besikartojantys ritualai, tuo tarpu valstybės esmė yra tam tikroje teritorijoje politiškai organizuota žmonių bendruomenė. Jos nebuvo, nėra ir jokių prošvaisčių, kad bus.

Tai lemia patį blogiausią dalyką – žmonės nekontroliuoja savo išrinktos valdžios, o tai reiškia, kad jie nenori, bijo arba nemoka pareikalauti atsakomybės nei už dabartį, nei už ateitį. Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių Lietuva tapo garsiai svaičiojančia, tik iš inercijos važiuojančia ir sparčiai degraduojančia šalimi, gūdžiu Europos užkampiu, kuriame niekas nevyksta. Pasauliui jis įdomus tik vienu aspektu – kaip galimas Rusijos agresijos taikinys.

O dabar glaustai sugrupuosiu kai kuriuos „pasiekimus“, kurie formuoja bendrą šalies paveikslą. Pradėkime nuo paprastesnių dalykų. Politinių nebrendylų partijai, kuri yra valdančiosios koalicijos dalis, atstovaujantis meras visų akyse prievartauja ir taip jau apleistą sostinę. Visiškas neįgalumas ir nesugebėjimas tvarkytis mieste dangstomas „tvaraus šienavimo strategija“. Net miesto centras tapo šabakštynu, erkės dėkoja merui. O juk net kelių šimtų žmonių akcija su užvestomis žoliapjovėmis po merijos langais būtų gera pradžia, bet miestiečiai yra tik pasyvūs stebėtojai, o paburbėjimai FB nesiskaito.

Išdaužyti, aptrupėję šaligatviai, purvinos, duobėtos gatvės, o tuo metu meras lyg vaikas smėlio dėžėje žaidžia gatvių siaurinimo ir medelių sodinimo žaidimą. Miestas dūsta transporto spūstyse, visuomeninis transportas apgailėtinos būklės, gatvės išdrožiamos, apstatomos stulpeliais ir paliekamos ištisoms savaitėms, po stipresnio lietaus telkšo neišvažiuojamos balos. Tuo pat metu FB nuolat aikčiojama apie meilę Vilniui. Tai daro tie miesto patriotai, kuriems Vilnius yra penkios Senamiesčio gatvės. Maža to, „žaliojo kurso“ brošiūrėlių pasiskaitę naujos kartos „ekspertai“ rimtais veidais aiškina, kad norėdami valgyti mėsą, lietuviai turės išlipti iš automobilių. O į ką įlips?

Pagal visos transporto sistemos būklę, Lietuva yra viena iš labiausiai atsilikusių Europos šalių. Prisimenate prieš tris dešimtmečius tvyrojusias pasipūtėliškas kalbas apie puikius Lietuvos kelius ir kokie apgailėtini Lenkijos keliai? O kaip dabar? Europos bamba save laikanti šalis net normalaus greitkelio iki Lenkijos nesugebėjo nutiesti, o kaip kelias iš sostinės į Molėtus?

Vienas iš išsivysčiusios Europos šalies bruožų yra geležinkelio transportas. Nuolat tauzijami tie patys niekai apie regionų plėtrą, o viskas geriausiu atveju baigiasi trinkelizacija arba balandomis apaugusiomis LEZ. Tuo tarpu normalus europinis traukinys iš Alytaus bei Utenos į Vilnių ar atgal atvažiuotų per 20 minučių, iš Vilniaus į Klaipėdą – maždaug per valandą - tiek ir daugiau laiko nemažai vilniečių kasdien parleidžia transporto spūstyse. Užuot grūdęsi prie Trakų ežerų, žmonės per valandą nuvažiuotų iki puikiųjų Zarasų. Štai kas realiai išjudintų regionus, nekilnojamojo turto rinką provincijoje, gamybos ir paslaugų sektorius, prasidėtų realus ir lankstus darbo jėgos judėjimas, provincialaus mąstymo nykimas.

Gal ne viskas taip blogai, pasirodo, kad „Rail Baltica“ gyva! Atnaujintas traukinių maršrutas Kaunas – Baltstogė, dabar kelionė trunka 4,5 valandos! Ar jums neatrodo, kad tai pasityčiojimas? Tuo tarpu kelionė traukiniu iš Londono Viktorijos stoties į Paryžių trunka 3 val. ir 6 min. Ir dar apie esminį veiksnį – infrastruktūrą.

Kažkada puikavomės ir labai greitu internetu. Pasižiūrėkite į šalių, turinčių greičiausią internetą sąrašą ir pabandykite ten dabar surasti Lietuvą. O štai valstybinė „Ignitis“ tikina esanti inovatyvi kompanija, regiono lyderė, bet staiga stipriau pasninga ir net Vilniaus centre tris dienas neatstatomas elektros tiekimas. Nesiplėsiu apie lietaus užlietus Registrų centro serverius, sužlugdytą Lietuvos paštą ir kita. Todėl, kai kitą kartą kas nors vėl nuspręs svaičioti apie 4-ąją pramonės revoliuciją, „lietuvišką svajonę“ - E. Musko „Gigafactory“ arba dideles Taivano investicijas Lietuvoje, prieš kalbant siūlau bent pagalvoti.

Aš pritariu Lietuvos politinei laikysenai karo Ukrainoje ar sankcijų kontekste, bet norėdamas pasistumdyti bent nuotoliniu būdu, privalai būti tinkamai pasirengęs. Ir štai įvairios institucijos patyrė vadinamąsias paskirstytas paslaugos trikdymo (DDoS) atakas. Vienas bičiulis, administruojantis svarbų Lietuvai tinklą, pasakojo, kad su atlaidžia šypsena stebėjo, kaip rusai keliskart bandė „jį nulaužti“. Pabandė, nepavyko ir pasuko kitur, o štai kelių strateginių ir dar grupės viešai neskelbiamų įmonių svetainių veikla buvo sutrikusi. O juk tai – net ne karinio lygio atakos, tik mėgėjų darbas. Ką tokiu atveju turėtų daryti protingas premjeras? Skubiai sukviečia geriausius ekspertus, grupelę „skaitmeninių“ hipsterių su -5 akiniais, kelis geriausius Lietuvos hakerius - juk visi visus pažįsta, nusivelka švarkus, nusiriša kaklaraiščius, užsidaro kabinete, kalbasi atvirai ir iš esmės – kokia reali padėtis, ką reikia skubiai daryti, kol „nenulaužta“ visa šalis.

Kitą rytą biurokratai pradėtų kraupti ir mykti apie darbo grupes, konkursus, viešuosius pirkimus. Velniop visa tai, nes neparastoji padėtis reikalauja nepaprastų priemonių. Darbas prasideda jau kitą rytą. Premjeras prisiima politinę atsakomybę ir visa tai viešai paaiškina. Neabejoju, kad žmonės palaikytų jį ar ją. Kiek man žinoma, žmonės, suprantantys reikalą, ėjo į Seimą, bet komentarai tokie, kokių ir buvo galima tikėtis – ten nėra su kuo kalbėtis. Taigi, visi keikia rusus, bet elgiasi kaip rusiškoje patarlėje – kol perkūnas nenugriaudės, mužikas nepersižegnos.

Visų šių „pasiekimų“ kontekste dar reikia paminėti metinę infliaciją, kuri perkopė net 20 proc. ir yra keliskart didesnė nei eurozonoje. Karo baubų akivaizdoje išaiškėjo, kad civilinės saugos sistema apskritai neveikia, pasieniečiai iš pradžių neturėjo automatų, dabar, regis, neturi šovinių, tris dešimtmečius voliojama sveikatos reforma, kuri kaip ir daugelis kitų reformų – pinigai įsisavinami, o rezultatų nėra. O kur garsusis lietuviškas teatras?

Nustekenta net šventoji karvė – krepšinis, o futbolas yra nacionalinės gėdos olimpas. Dar pridėkime Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, kuriuos netrukus bus galima bus rodyti kaip Romos Koliziejaus griuvėsius, o Lietuvos dabarties esmė ir simbolis yra nacionalinis stadionas. Kur pirštu dursi – ten visiška bejėgystė. Atkreiptinas dėmesys į akivaizdų faktą: visa tai buvo sukurta gerokai anksčiau, bet yra nugyventa, o nieko naujo nesukurta.

Tačiau keliose srityse Lietuva stipriai lenkia visą civilizuotą Europa – titulų suteikimo atbuline data, ir ypač - vidaus priešų paieškose. Tai neturėtų stebinti, nes istorijos traktavimas ir perrašymas žvelgiant iš šių dienų ideologinių pozicijų ir interesų, yra įsivyravusios neomarksistinės ideologijos svarbi dalis.

Kuo lietuviai skiriasi nuo europiečių? Ten žmonės gyvena savo gyvenimą, o tie, kam įdomu, politines kovas ar procesus stebi žiniasklaidoje. Tuo tarpu daug lietuvių patys kasdien kariauja visus įmanomus karus, todėl turime nacionalines rietynes, kurios jau primena beprotnamį. Tačiau daugumai besiriejančių nerūpi milžiniška infliacija, nuolat ir be jokios logikos didinami mokesčiai, totalus valdžios neįgalumas. Įsivarę save į savotiško transo būseną jie nuolat ieško ir „aptinka“ penktąją koloną, „demaskuoja“ eilinį Kremliaus politinį projektą. Išdavikų nuolat daugėja.

Tai logiška, nes jų skaičiaus augimas yra tiesiogiai proporcingas valdžios bejėgystei ir nesėkmėmis. Vidaus priešų paieška ir triuškinimas vyksta chunveibinų stiliumi – įrodymų nereikia, pakanka garsiai rėkti. Nieko naujo, tai darė dar kinai ir sovietai. Mūsų propagandistai seka Stalino pėdomis, kuris aiškino, kad vystantis socializmui, klasių kova tik stiprėja. Taip ir šių dienų Lietuvoje: kuo toliau, tuo neapykantos kitaminčiams vis daugiau.

Atkreipkite dėmesį: už visa tai, ką išvardijau ir dar už daugybę kitų dalykų yra atsakingi labai konkretūs asmenys, kurie visiškai nesusitvarko su darbu. Tačiau iškėlus vieną ar kitą epizodą, nereikalaujama atsakomybės, neieškoma problemos sprendimų būdų, o pačiu šiurkščiausiu būdu užsipuolami tie, kurie tai įvardijo.

Dabar pagaliau išaiškėjo, kas kelia didžiausią pavojų Lietuvai - Naisių festivalis. Nematomam dirigentui pamojus, grupelė mūsų solovjovų ir simonjan su nematytu įniršiu puolė tą renginį. Nieko nežinau apie tą festivalį, bet matant tokius paniekos ir agresijos proveržius, darosi nejauku. Maža to, šiuo atveju į darbą buvo paleistas ir stalinizmo epochos šūkis „Su kuo jūs, kultūros meistrai?“ Pastarieji nuolankiai nuleido galvas. Stebėjome visišką sveiko proto užtemimą ir elementarios inteligencijos užribį.

Turbūt kai kas dabar niršta, kad aš neva menkinu savo valstybę. Tuomet - dar vienas epizodas, kuris iš esmės supurtė valstybės pamatus, bet visi labai lietuviškai apsimetė, kad nieko neįvyko ir bijodami prasižioti, labai greitai viską pamiršo. Tai didžioji politinės korupcijos byla, kurioje figūravo buvęs Liberalų sąjūdžio lyderiui E. Masiulis, koncernas „MG Baltic“, jo buvęs viceprezidentas R. Kurlianskis ir kiti. Visi buvo išteisinti.

Po tokios bombos civilizuotojoje valstybėje, kurioje teisingumas nėra vien fikcija, būtų atlikti išsamūs žiniasklaidos ir parlamentiniai tyrimai, išsiaiškinti atsakingi bei kaltieji, ir priklausomai nuo atsakomybės, nulėkusios aukščiausių teismo, prokuratūros, specialiųjų tarnybų vadovų galvos, nes buvo iš esmės pakirstas piliečių pasitikėjimas valstybe. Tai aiškiausias įrodymas, kad politinė ir teisinė sistema yra glaudžiai susijusios, kiaurai korumpuotos ir valstybei reikia iš esmės apsivalyti. Nieko panašaus neįvyko. Beje, tiems, kurie dabar atostogauja Palangoje, smagiai moja pušys prie garsiųjų dušinių.

O dabar sudėliokime vieną loginę grandinę. 2018-ieji: didžioji idėjų ir pokyčių iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Viena iš trijų išrinktų: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. Kiek buvo pompastikos! Prožektorių apšviesta scena, televizija, prezidentė, Trispalvės, meilė Lietuvai liejosi upėmis, bet šventė pasibaigė ir visi išsiskirstė. 2022-ieji, brandos egzaminų rezultatai: matematikos neįveikė 35 proc. laikiusiųjų, du penktadaliai nelaikė.

Europoje vienas po kito atsistatydina premjerai, o pas mus nėra atsakomybės bei kaltų net ministro lygmeniu, nors tokie katastrofiški rezultatai rodo sisteminę švietimo sistemos krizę ir tai – nacionalinio saugumo klausimas. Lietuvos universitetai, vaikydamiesi pinigų krepšelių, priima praktiškai bet ką ir studentus su prastomis įvairių disciplinų žiniomis moko bazinio, t.y. mokyklinio kurso. Po to turime minią diplomuotų bakalaurų. Bet ir čia gudrauodegiai argumentų nepritrūksta: pasirodo, universitetinis išsilavinimas ne toks ir svarbus, nes esą kaip rodo tyrimai, dauguma visko išmoksta darbo vietose.

Tačiau tie žmonės ateina tarnauti visuomenei. Rezultatas - turime vadinamąją bakalaurų Vyriausybę. Menkas Seimo narių ir ministrų, žmonių, atsakingų už šią valstybę išsilavinimas bei intelektas – aš jau nekalbu apie elementarią inteligenciją - jau bado akis, vis dažniau ministrai ir Seimo nariai viešai kalba visiškas nesąmones, tačiau daugelis to jau net nebesupranta. Ir štai tik viena smulkmena: kerštaudami rusai Tilžėje nukabino Vydūnui skirtą lentą, o Lietuvos kultūros taryba, pasitelkusi būrį ekspertų, vėl neskyrė finansavimo Liudviko Rėzos poezijos tomui. Pasirodo, paveikslėlių knyga vaikams „Miego avinėliai“ arba „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ labiau vertos valstybės paramos. Yra žinoma aksioma: jei šalyje nėra vietos poetui ar filosofui, ji yra pasmerkta.

Neseniai įvyko eilinis „Santaros – Šviesos“ suvažiavimas. Jau daug dešimtmečių aktyvus jos narys yra prezidentas V. Adamkus, dalyvavęs jame iš šiemet. O jūs nesimąstėte, kodėl iki šiol jis yra labiausiai gerbiamas politikas? Kiek Seimo narių, ministrų, premjerų ar kitų prezidentų esate matę tokiuose renginiuose? Kiek to renginio dalyvių jūs matote viešojoje erdvėje, ar kam nors įdomi jų patirtis ar ekspertinė nuomonė? O štai A. Valinsko ir Selo konfliktas - žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio centre, bachūrai aiškinasi santykius. Šis epizodas apnuogina graudžią tiesą apie tautos mentalitetą: kai dėl Selo, tai tuščia jo, o juk kitas - buvęs Seimo pirmininkas!

Ir šioje vietoje prieiname prie esmės: Lietuvos intelektinis potencialas tiesiog nyksta visų akyse ir tai rūpi tik būreliui šviesuolių. Be intelekto ir elementarios inteligencijos negali būti normalios politikos, tikros lyderystės ir ambicingų planų, lieka tik rutina ir plika buhalterija – atimsim, pridėsim, uždrausim, apmokestinsim. Buhalteriniame optimizavime nėra vietos žmonėms, todėl ant efektyvumo laužo deginama viskas – nuo sveikatos apsaugos, kultūros iki švietimo, pašto ir transporto.

Buhalteris, ekonomistas, policininkas. Tai yra geros ir reikalingos profesijos, bet jie niekada nebus lyderiais. Patikėti valstybės vairą tokiems žmonėms yra kelias į niekur. Jie visą savo karjerą tarnavo kitiems, buvo įvairių sistemų sraigteliai, todėl yra prisitaikėliai, nemoka diskutuoti, prieštarauti ir rizikuoti, jie nepasirengę drąsiam poelgiui, nes viduje nėra laisvi žmonės, o tokie niekada nepakeis pasaulio. Kita vertus, kolektyvinė išmintis taip pat nėra pagrindas, kuriuo remiantis Lietuvoje priimami sprendimai. O blogiausia, kad ateinantys rinkimai nieko nepakeis – trumparegystė ir neįgalumas būdingas visoms partijoms. Lietuva plaukia upe pasroviui, o kaip žinia, nei viena upė neteka aukštyn, visos - tik žemyn.

„Visuomenei būdingas visiškas abejingumas“, - taip Rusijos atstovai minėtame „Santaros – Šviesos“ suvažiavime kalbėjo apie savo šalį. Gal užuot nuolat mokius kitus, pats laikas įdėmiai pažvelgti į veidrodį?