Prezidentas (-ė) dažniausiai visada siejamas (-a) su neadekvačiai didelėmis viltimis. Turbūt tai yra tipiškas katalikiško krašto su nebrandžia demokratija bruožas. Stebėdami rinkimų kampanijos šurmulį ir kandidatus, daugelis turbūt pasvajoja: „Ech, atsidurčiau aš Prezidento vietoje, greitai tvarką įvesčiau: tuos pakeisčiau, anuos atleisčiau, šituos iškart pasodinčiau, viską pertvarkyčiau...“
Pažaiskime nedidelį žaidimėlį. Įsivaizduokite: Prezidento rinkimai, antrasis turas, naktis, o jūs – vienas iš kandidatų, turinčių realių galimybių laimėti.
Aplink šurmuliuoja marga minia – jūsų artimi bičiuliai, štabo nariai, savanoriai padėjėjai, žurnalistai, įvairaus kalibro politikai, visuomenininkai ir būriai visai nepažįstamų žmonių. Ir štai ta išsvajotoji akimirka – jau aišku, kad konkurentas jūsų nebepavys. Dešimtys kamerų, blyksčių, iš visų pusių tik ir skamba „Prezidente, Prezidente...“ Institucinių sveikintojų, padlaižių ir prisiplakėlių minia nuolat didėja – jūs net neįtarėte, kad turite tiek draugų ir pažįstamų.
Tačiau vėliau euforija atslūgo, viskas nutilo, pasirengimo laikotarpis baigėsi, priesaika. Ir štai pirmoji reali Prezidento darbo diena. Kortežas jus atveža į rūmus Daukanto aikštėje, kelią į savo kabinetą jau žinote. Ir štai atsisėdate į darbo kėdę prie masyvaus stalo, durys užsidaro ir dideliame kabinete jūs liekate vienas su savo pažadais. Ir?
Nepaisant to, kokių galių vienam ar kitam prezidentui suteikia jo šalies konstitucija, akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių įrankių bei priemonių užsibrėžtiems tikslams pasiekti yra lyderystė. Taigi, iš šio taško pažvelkime į du prezidentus. JAV prezidentas Barackas Obama, jo lyderystė ir politinis palikimas. Sportiškas, elegantiškas, asmeninio žavesio nestokojantis vyras, puikus oratorius.
Politkorektiškumas JAV pasiekė absurdiškas aukštumas, tokia situacija tiko bei labai patiko ir ES elitui.
Vilkintis dailų smokingą kartu su žmona sėdi „The Kennedy Center Honors“ ceremonijoje, kur pagerbiama roko legenda „Led Zeppelin“, ir kartu su visa publika bei trimis grupės nariais niūniuoja „Stairway to Heaven“. Idilė!
Neabejotinas kairiosios Amerikos, kairiųjų intelektualų, senstelėjusių Holivudo žvaigždžių, neoliberalų, genderistų ir veganų lyderis.
Tačiau čia slypi vadinamasis B. Obamos paradoksas – asmeninis žavesys ir visiškas jo politikos fiasko. Ir vidaus, ir užsienio.
B. Obama ignoravo realias grėsmes, perspėjimus ir įvyko beprecedentis teroro aktas, kai Bengazyje kartu su ambasadoriumi buvo išžudytas JAV ambasados personalas.
Ir nebuvo jokios adekvačios reakcijos. B. Obamos neryžtingumas ir negebėjimas mąstyti geopolitiškai, buvo vienas iš svarbiausių Sirijos krizės katalizatorių, o tiesiogines pasekmes jaučiame ir mes. Tai – masinė migracija.
Kitas jo paradokso aspektas susijęs su kairiųjų mąstymo specifika: kadencijos pabaigoje Demokratų partijos reitingams nusiritus iki rekordinių žemumų, jo asmeninis reitingas buvo neadekvačiai aukštas.
Taigi, B. Obamos palikimas – pralaimėjusi Amerika, visas laisvasis pasaulis, o kartu su juo – ir mes.
O koks yra prezidentės Dalios Grybauskaitės politinis palikimas? Kaip įprasta Lietuvoje, ir su ja buvo siejamos didelės viltys. Ji įsiveržė į šalies politikos padangę tarsi kometa ir visiškai kitokia nei jos pirmtakai. Tačiau žmogus, užimantis aukštą postą ar pareigas, automatiškai netampa lyderiu, nes lyderystės esmė – visai kita. Kokia ji?
Tikri lyderiai neabejoja savo pažiūromis. Jie laikosi savų taisyklių ir vertybių bet kokiomis aplinkybėmis. Visa tai jie aiškiai iškomunikuoja žmonėms, o tai sukuria pasitikėjimo atmosferą.
Tikri lyderiai nekontroliuoja savo žmonių, jie pateikia savo taisykles ir vertybes, nubrėžia aiškias ribas ir kryptis, ir įkvepia juos daryti didelius darbus.
Lyderiai jaučia atsakomybę už savo žmones, taiko sau aukščiausius standartus ir to paties tikisi iš kitų. Tikras lyderis niekada savų interesų neiškelia aukščiau už tų, kuriems jis tarnauja. Didysis tikro lyderio tikslas – ne savęs aukštinimas, o mokėjimas įžvelgti kitų potencialą ir stumti juos viršun.
Turbūt galime kalbėti ir apie D. Grybauskaitės paradoksą, nes mes praktiškai nieko nežinome apie tikrąsias antrą kadenciją baigiančios Prezidentės vertybes bei pažiūras. Viskas, ką mes matėme ir girdėjome, tai griežtas tonas ir savotiška kietos rankos politika, kuri įvarė ir pagarbioje baimėje tebelaiko daugelį Lietuvos institucijų.
Bet tai nėra tikroji lyderystė, tai – administravimo stilius. Apie prezidentę jau kuriami filmai, bus rašomi straipsniai ir storos bei protingos knygos, bet aš norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną faktą, kuris, mano požiūriu, yra esmių esmė, viso jos politinio palikimo kertinis akmuo.
„Dėl „Nord Stream 2“ mūsų pozicija yra bendra, kad tai yra geopolitinis projektas, neturintis ekonominio pagrindimo, kuris padaro pagrindines, didžiąsias Europos valstybes net 80 proc. priklausomas nuo vienos šalies tiekimo – nuo rusiškų dujų“, – spaudos konferencijoje po dvišalio susitikimo su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda 2018 metų pavasarį kalbėjo D. Grybauskaitė.
Regis, Lietuvos pozicija buvo visiškai aiški ir vieninga, šiuo klausimu buvo jaučiama prezidentės lyderystė: „Nord Stream 2“ yra akivaizdus Rusijos geopolitinis projektas, kuris neatitinka nei Europos, nei Lietuvos nacionalinių interesų.
Atrodė, kad tai yra nacionalinis susitarimas ir viena iš nekvestionuojamų užsienio politikos nuostatų. Kiek metų mes kalbėjome ir kovėmės prieš šį projektą?
Šiuo atveju man visai nesvarbu, kad žlugo ES energetikos politika, kuri, kaip išaiškėjo, yra tik europlepalai. Prezidentė buvo teisi – nei Lietuva, nei Lenkija neturėjo galimybių tiesiogiai stabdyti dujotiekio plėtros, bet liūdniausia ir blogiausia, kad istorija kartojasi: kaip ir 1940-ais, mes net neiššovėm, net simboliškai nepasipriešinom.
Netenka abejoti, kad tai buvo apgalvotas ir vienašališkas prezidentės sprendimas, o ji sąmoningai pasirinko „ir tuomet dirbom Lietuvai“ variantą.
Jeigu į šią kapituliaciją žiūrėsime iš prezidentės galimos karjeros Briuselyje perspektyvos, tai toks įsiteikimas nekarūnuotai Europos karalienei Angelai Merkel yra visiškai logiškas žingsnis, bet žvelgiant nuo Vilniaus bokštų, tai yra nuoseklios, principingos ir moralios politikos, kurios mums dabar kaip niekada reikia, žlugimas.
Kaip žmonės reaguos, kai kas nors iš aukštos tribūnos gal ir visai nuoširdžiai ragins didžiuotis ir pasitikėti savo valstybe? Kita vertus, tai yra labai blogas precedentas, turėsiantis rimtas pasekmes. Ar po tokių viražų Lietuva gali būti vertinama kaip patikima partnerė rimtuose reikaluose?
Ir dar.
„Lietuvos interesas, pagal prezidentės išsakytas pozicijas, kad nepradėtų veikti atominė (Astravo AE – aut.). Mes matome tas galimybes, tai turėtų būti nesikratoma ir iš pačios Vyriausybės atsakomybės klausimo spręsti, naudotis tarptautinių bendruomenių formatų galimybe kelti tuos klausimus“, – jau po „Nord Stream 2“ kapituliacijos „Žinių radijui“ kalbėjo prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė.
Anot jo, svarbu nepamiršti, kad Astravo atominė elektrinė – geopolitinis projektas, kuris kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kažkur girdėta, ar ne?
Anot prezidentės patarėjo, premjeras Saulius Skvernelis šį klausimą turėtų aptarti su Rusijos prezidentu. Taigi, Prezidentūra, apsimetanti, kad nieko neįvyko dėl dujotiekio, visą atsakomybę dėl Astravo AE dabar permetė Vyriausybei.
Be to, prezidentės patarėjas puikiai žino, kad ne premjero kompetencija derėtis su kitos šalies prezidentu, o pačios D. Grybauskaitės, todėl visiškai neprityrusio S. Skvernelio stūmimas į derybas su Vladimiru Putinu man atrodo kaip labai įtartinas politinis žaidimas.
Taigi, Lietuvai kaip niekada reikia prezidento, kuris būtų tikras lyderis, plačių pažiūrų intelektualas, turėtų labai aiškias vertybes ir daugumai piliečių priimtiną šalies ateities viziją. Tačiau yra rimta bėda: nei Lietuvos verslo, nei politikos, nei švietimo aplinka ir jau susiklosčiusios prisitaikėliškumo tradicijos visiškai neskatina lyderystės ir naujų ryškių asmenybių iškilimo.
Dabar – pilkų vidutinybių ir korporatyvinio bei politinio bullshit‘o virtuozų laikas.
Ir vis dėlto, bent labai fragmentiškai pažvelkime į kelis kandidatus per lyderystės prizmę. Pavyzdžiui, Petras Auštrevičius: „Nori gyventi europietiškoje Lietuvoje? Kviečiu savo parašu paremti mano kandidatūrą LR Prezidento rinkimuose!“ Su tokiu šūkiu galėjai eiti į rinkimus prieš 10–15 metų. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad „neturiu jokių originalių minčių bei idėjų, plauksiu pasroviui“. Lyderystės balas 0 iš 10 galimų.
Saulius Skvernelis. Rinkėjų mentalitetui, politikos kultūrai ir profesionalumui nusiritus iki nematytų žemumų bei palankiai susiklosčius įvairioms aplinkybėms, žmogus netikėtai atsidūrė ten, kur neturėtų būti. Turėkime bent šiek tiek savigarbos ir gerbkime savo valstybę, todėl apie S. Skvernelį ir lyderystę apskritai nėra ką kalbėti.
Lieka du. Gitanas Nausėda buvo vienas iš dažniausiai žiniasklaidos cituojamų ekonomistų, tikras frontman‘as, tačiau akivaizdžią įtaką jo dabartinei laikysenai ir kalbėsenai daro aplinkybė, kad pastaruosius 18 metų jis buvo banko vadovo patarėjas. Taigi, jis visuomet privalėjo atsiminti, kad nėra pirmasis asmuo, jis nėra lyderis ir nepriima sprendimų, o tik atstovauja konkrečios organizacijos interesams ir tas per daugelį metų ištobulintas vidinis stabdis, noras įtikti visiems ir nekonfliktuoti aiškiai jaučiamas jo rinkimų kampanijoje. Valstybė, anot G. Nausėdos, turėtų būti kaip dirigentas, kuris ieško balanso.
„Prezidento institucija, nelįsdama į tuos dalykus tiesiogiai, galėtų tam tikrą socialinę viziją formuoti. Nes prezidentas yra visuomenės atstovas, kadangi yra renkamas visos tautos balsavimu“, – teigė G. Nausėda.
Taigi, jis neturi aiškios valstybės vizijos arba jos nepasako, o prezidentą įsivaizduoja ne kaip lyderį, o tik kaip savotišką derybų tarpininką ar mediatorių.
Žvelgiant išoriškai, Ingrida Šimonytė savo kalbėjimo maniera ir laikysena sudaro ryžtingesnės asmenybės, kuri lyg ir turi daugiau lyderio savybių, įspūdį. Ji akcentuoja „lyderystės stoką“, bet neįvardija, kokia ji turėtų būti ir pati nesielgia kaip tikra lyderė.
Jos kalbose apie ES vidaus problemas yra daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių ir aiškiai jaučiamas Briuselio oficialių dokumentų bei pareiškimų, kuriuose priežastys painiojamos su pasekmėmis, braižas.
„Vis dėlto, esu tikra, kad Lietuvos interesas – stipri ir solidari Europos Sąjunga. Būtinas tam tikras susitarimas vardan Europos Sąjungos, kur saugodami valstybės suverenumą, kartu išlaikytume aiškų įsipareigojimą vakarietiškai demokratijai ir standartams“, – abstrakčiai kalba kandidatė.
Turime labai aiškiai sau, savo aplinkai, visam savo „Facebook“ burbului pasakyti, kad plaukimo pasroviui laikas baigėsi.
Jeigu norime išlikti, privalome pradėti mąstyti ir veikti. Man atrodo, kad vis didėjantis žmonių nusivylimas savo valstybe atsiranda ir dėl to, kad po įstojimo į ES ir NATO, Lietuva nesugebėjo susiformuluoti sau nei aiškios ateities vizijos, nei ilgalaikių konkrečių tikslų. Todėl visiškai turi pasikeisti rinkiminių debatų tematika ir pobūdis.
Dabar kalbama apie įvairiausius švietimo sistemos niuansus, svarstoma, kas turėtų suskaičiuoti mokyklų poreikį Vilniuje, prognozuojamos pasaulinės recesijos. Kitaip tariant, kalbama apie viską, o kartu – apie nieką.
Kandidatų debatai – ne televizijos pokalbių laida, kurioje „gerai pakalbėjo“ lemia jos reitingus, todėl neklausinėkime kandidatų visokiausių niekų, smulkmenų, dalykų, kurie nėra prezidento kompetencija ir kuriais jis ar ji niekada neužsiims.
Prezidentui galioja verslo pasaulio taisyklė, kad kuo esi aukštesnėje pozicijoje, tuo mažiau tau reikia specialių žinių. Siauros specializacijos ekspertų ir vykdytojų niekada netrūks, o mums reikia lyderių, turinčių aiškias vertybes ir gebančių įgyvendinti konkrečią viziją.
