Tie keleiviai tiki stebuklu, o jų tikėjimas labai sustiprėja prieš rinkimus. Po to – eilinis nusivylimas, dar vienas nuopuolio ratas, kuris priimamas kaip naujas normalumas, savotiška force majeure, ir nauja viltis, kuri, kaip žinia, yra durnių motina. Visiškai akivaizdu, kad Lietuvos laukia eilinis ketverių metų degradacijos ciklas ir nėra jokių požymių, kad gali būti kitaip.
Svarbiausias besibaigiančios Seimo kadencijos bruožas – nesibaigiantys draudimai. Realiai nevyko jokios reformos, tačiau klestėjo žemės ūkio oligarchijos rezervatas. Valstiečiai sparčiai augino valstybės skolą, kuri po penkerių metų jau gali viršyti Mastrichto kriterijų – 60 proc. nuo BVP. Dauguma džiugiai plojo, kai ES nusprendė pasiskolinti 750 mlrd. Eur. Iš Europos Lietuva gaus žiupsnelį milijardų, dar bus galima pasiskolinti. Sparčiai stumiama valstybinio banko idėja. Visai nesvarbu, kaip ta institucija bus pavadinta, tačiau svarbiausias jos kūrėjų tikslas nekelia jokių abejonių – prieiti prie valdymo svertų ir pinigų. Dar vienas didelis žingsnis viską kontroliuojančios valstybės ir dar didesnio masto sisteminės korupcijos link. Tam pritaria ir prezidentas.
Visi puikiai žinom, kad tie skolinti pinigai nueis niekais, o juos reikės grąžinti. Durnių laivo keleiviai vis dar nesuvokia elementarių tiesų, kad „valdiškų“ pinigų nėra, o yra tik mokesčių mokėtojų – jų pačių pinigai. Nemanau, ar atsirastų daug keleivių, kurie bent 100 savo asmeninių eurų patikėtų investicijų kontorai „Jarekas & Co“, bet juk tai ne mano, o kažkokie „valdiški“! Visi į rinkimus!
Mano požiūriu, skandalingiausias šios kadencijos faktas yra tas, kad Darbo partija, kurios dėka Lietuva sužinojo, ką reiškia „otkatas“, į rinkimus eina su gausiai visų mokesčių mokėtojų pinigais papildyta banko sąskaita. Teismo sprendimu, V. Uspaskicho partijai grįžo 2007 ir 2008 m. paskirtos, bet vykstant tyrimui dėl juodosios buhalterijos taip ir neišmokėtos 1,8 mln. Eur dotacijos. Taigi, V. Uspaskichas apvogė mokesčių mokėtojus, dešimtmetį tyčiojosi iš valstybės ir teisingumo, išlipo beveik sausas, o dabar su mokesčių mokėtojų pinigais eina į naujus rinkimus. Tai jau nebe absurdo teatras, o bananų respublikos kronikos.
Astravo AE paleidžiama, bet niekas nežino, ar Lietuva pasirengusi ekstremalioms situacijoms. Dar pridėkime dvokiantį Lietuvos futbolo federacijos liūną ir jos valdininkų S klasės „Mercedes-Benz“ automobilius su vardiniais LFF 005 numeriais, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos minties konceptualų komandą, naftalininių glušpetrių idėją iš Briuselio grįžusiam G. Nausėdai užnerti ąžuolo lapų vainiką, leidimą Egidijui Dragūnui dar dvejus metus negriauti regioniniame parke pastatyto namo, ledų lietų Kėdainiuose, naujus asfalto klodus pakeliui į premjero namus, žmonėms gąsdinti skirtas olimpiečių uniformas, užlietus serverius, Gariūnus, Palangos moterų pliaže tebeveikiantį turgų ir t.t.
Juokingiausia, kad tokiame kontekste žmonės masiškai piktinasi valstybinio matematikos egzamino rezultatais. Ar tamstos iš Mėnulio atskridot? Valstybę patikėjote valdyti trims išminčiams – V. Pranckiečiui, S. Skverneliui ir R. Karbauskiui, o po to kažkuo stebitės! Juk kur tik besi pirštu, ten bus tas pats. Ar yra dar kur kristi? Laukti liko neilgai, iki bananų respublikos lygio jau ranka paduoti, bet kristi dar yra kur ir tai pamatysime per kitą Seimo kadenciją.
Ore tvyro ir kitas klausimas: visi geri ir tik valdžia bloga? Tikrai? Bet juk esmė glūdi visai ne ten, kur pirštais baksnoja minia. Esmė yra balsuojančios minios tamsumas, inercija ir visiška mąstančios visuomenės dalies apatija bei prisitaikėliškumas. Esmė – tos septynios dešimtys veikėjų, balsuojančių LFF. Esmė yra minios baudžiauninkų, prisiplakėlių ir tėvą bei motiną pasirengusių parduoti veidmainių, dalyvavusių „Vikondos“ jubiliejuje. Esmė yra žiniasklaida, kuri nušviečia tokius sambūrius tarsi nacionalinę šventę. Visa tai yra jokių garbės ir elementaraus padorumo orientyrų nebeturinčios, žlugusios moralės ir įvairaus masto intrigose bei suktybėse paskendusios Lietuvos visuomenės grupinis portretas.
Lietuva jau turi garantuotą bilietą į trečiarūšių ir skersai bei išilgai korumpuotų šalių kompaniją. Priežastis ta, kad mes praktiškai nebeturime politinių partijų. Tai, ką mes iš inercijos vadiname partijomis, tėra tik įvairių interesų grupės, o jos negali dirbti visuomenės labui ir tinkamai atstovauti rinkėjų interesams, jos tam tiesiog nėra užprogramuotos. Graudžiausia, kad didžioji dalis partijų ir Seimo statistų turi tik vieną tikslą ir ambiciją – išsaugoti savo darbo vietą, nes gyvenimas aiškiai parodė, jog laisvoje bei konkurencingoje darbo rinkoje jie neturi jokių šansų. Tai lemia ir visus jų veiksmus.
Vadinamosios sisteminės politinės partijos nebeturi jokių realių vertybinių koordinačių, o apie valdančiųjų vertybes apskritai nėra ką kalbėti, tai tiesiog šiek tiek modifikuota prasto sovietinio kolūkio kontora.
O kas yra Lietuvos konservatoriai ir krikščionys-demokratai? Anksčiau pakako stipriau pavaryti ant rusų ir tave jau laikė konservatoriumi, tačiau šiandien to nebepakanka. Tai – jokios grupinės tapatybės bei bendrų vertybių neturinčių žmonių sambūris, besidangstantis senąja partijos iškaba ir taip klaidinantis rinkėjus. G. Landsbergis ir I. Šimonytė – konservatoriai? Konservatoriai ir krikščionys neprieštarauja Stambulo konvencijai? Tiesa, yra dar vadinamasis partijos krikščioniškasis sparnas, bet apie jį girdime tik tada, kai vyksta vidinės partijos rietenos. Jei ponai tokie principingi, tai gal reikėtų pasitraukti iš kairiųjų liberalų lopšiu virstančios partijos ir pradėti vienyti tradicines vertybes išpažįstančias jėgas? O kaip tada darbo vietos?
Taigi... Aš jau nekalbu apie tai, kad reikia būti ypač netalentingais ir labai pasistengti nieko neveikti, kad per šitą ketverių metų košmarą nesugebėti ne tik surengti ir triuškinamai laimėti pirmalaikių rinkimų, bet ir su dideliu atotrūkiu reitinguose neaplenkti valstiečių. Vadinamųjų konservatorių politinės impotencijos viršūnė – rinkimų išvakarėse rengiama nacionalinė apklausa, kurios metu žmonių bus klausima, ko jie nori. Tačiau viską geriausiai simbolizuoja partijos pirmininkas G. Landsbergis, kuris yra du viename – geriausia kada nors matyta konservatoriaus ir partijos lyderio karikatūra.
Kažkada A. Brazauskas geležine ranka vadovavo raudonais gvazdikais mojavusiai, bet stambiajam kapitalui atstovavusiai partijai. Kai vadas išėjo, liko kelios sudegusio teatro artistų trupės, kurios gastroliuoja po atkampios provincijos kultūros namus. Viena iš jų visiškai nesigėdydama atvirai prašo išmaldos iš valstiečių, kita svaičioja, kad jų tikslas – visuotinis užimtumas.
Tiesa, dar yra Laisvės partija. Tai vakarietiško leftistinio brudo, cenzūros ir politkorektiškumo anomalijų importo kontora. Šio leftistinio talibano laisvės supratimas toks pats, kaip ir tų jos mobilizuotų paauglių, kurios per mitingą Katedros aikštėje mojavo dirbtiniais falais. Akivaizdu, kad Lietuvai iki visiškos laimės dar betrūko legalizuotų A. Armonaitės kanapių ir tuomet gerovė trykš kaip Lukiškių aikštės fontanas, kurio vanduo, pasirodo, užterštas fekaliniais mikroorganizmais. Turbūt taip A. Armonaitės ir R. Šimašiaus elektoratas bei simpatikai pasižymi savo teritoriją.
Rinkėjams pagaliau reikia suprasti, kad partijoms ant jų nusišvilpti. Jų vienintelis tikslas – būti valdžioje. Niekur civilizuotame pasaulyje neteko girdėti, kad dar nepaskelbus programų bei galutinių sąrašų, partijos jau aptarinėtų galimas koalicijas. Tai rodo, kad jos ne tik neturi jokių rimtų tikslų ir ambicijų, bet ir pačios netiki tuo, ką deklaruoja. Kadangi partijos vertybių nebeturi ir jomis nebesivadovauja, tai po rinkimų vėl matysime politinės prostitucijos šou, kai dėl postų ir piniginių srautų kontrolės visi gulsis su visais. Tai labai aiškiai pasakė TS-LKD sąrašo lyderė I. Šimonytė. Anot jos, svarbiausia, kad valdančiosios koalicijos po rinkimų būtų formuojamos remiantis principu, kaip partijos gali susitarti dėl konkrečių darbų.
Įsivaizduokite santuoką, kai vyrui visiškai nerūpi žmonos požiūris į gyvenimą, šeimą, vaikus, o šiai visiškai nesvarbu, ar ji jam apskritai ką nors reiškia. Svarbiausia, kad jie sutarė, jog svetainės sofa bus pilka, o vonios plytelės – rožinės su juostelėmis. Tai yra sėkmingos santuokos a la Šimonytė receptas.
Taigi, jokios politikos nebus, vėl matysime iš „profesionalų“ ir „specialistų“ sudarytą kolūkio kontorą. Ir svarbiausia: visi rinkėjai ir visiems laikams turi sau įsikalti į galvą esminį dalyką – nesvarbu, iš ko ir kaip bus sudarytos tos politinės kakofonijos koalicijos, bet jos niekada nebus pajėgios padaryti esminių sveikatos sistemos, švietimo ar aukštojo mokslo ir kitų reformų. Niekada.
Nors Lietuvos partijų veikla yra oportunizmo klasika, ji turi ir labai modernų bruožą. Tai labai tvari sistema, dirbanti praktiškai be jokių šiukšlių bei atliekų. Čia viskas kruopščiai surenkama, perdirbama ir vėl paleidžiama darbą. Todėl įvairiuose sąrašuose nuolat matome perbėgėlius pranckiečius, klounus guogas ir kitus personažus. Tačiau nesuprantu, kodėl, pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo rinkėjus laiko visiškais mulkiais – juk už liberalus „runkeliai“ nebalsuoja?
Tačiau grįžkime prie esmės – vertybėmis grįstos politikos. Po trijų nepriklausomybės ir demokratijos dešimtmečių sugrįžome ten, kur jau buvome. Kadangi partijos nebeturi ir nebeakcentuoja savo vertybių, tai ir rinkėjai vėl renkasi kaip anuomet: „Ką ten tas muzikantas su barzdele, štai Brazauskas – aukštas, gražus vyras...“
Nežinau, ar buvo darytas toks tyrimas, bet iš patirties spėju, kad rimta ir ramiai atlikta apklausa parodytų, kad vertybių požiūriu, dauguma Lietuvos rinkėjų su tam tikromis išlygomis yra nuosaikiai konservatyvių pažiūrų. Tai susiję ir su vyraujančiu požiūriu į ekonomiką, krikščioniškąją civilizaciją, jos kultūrinį ir dorovinį paveldą, šeimą, nacionalinį suverenitetą, patriotizmą, švietimą ir ugdymą remiantis Europos ir Lietuvos religiniu, kultūrinu ir moraliniu paveldu.
Turint galvoje vertybių vakuumą, dauguma turbūt sutiks, kad dėl bendro balanso būtų labai sveika Seime ir platesnėje politikos arenoje turėti išrinktų žmonių, kurie atstovautų, nuosekliai vadovautųsi ir gintų tokias vertybes.
Dabar aš – ne apie savo simpatijas ar antipatijas, o apie visuomenės atstovavimą ir demokratijos principus. Tokių žmonių yra. Pavyzdžiui, Nacionalinis susivienijimas. Ir štai čia susiduriame su naujojo lietuviško mąstymo chroniškomis patologijomis.
Dvaro politologai rimtais klausimais jau senokai bijo kalbėti, todėl aš – apie būrį komentatorių, viešųjų ryšių ekspertų, visuomenininkų, kultūrininkų, kurie dabar sudaro savotišką baigtinę visuomenės nuomonės formuotojų grupę. Jie dominuoja viešojoje erdvėje ir pretenduoja į paskutinės instancijos statusą.
Tai savotiškas „teisingųjų“ klanas, tačiau jis veikia labai griežtai apibrėžtoje ir provincialioje teritorijoje. Jie labai drąsiai kritikuoja varganą valdžią, biurokratus, prezidentą, rusus, o visa kita, esminės temos ir problemos yra milžiniška no-go zona. Jie niekada nieko kritiško nepasakys apie sparčiai besisukantį „naujųjų vertybių“ išradimų konvejerį.
Nepasižymėdami pilietine drąsa, o veikiau vadovaudamiesi savisaugos instinktu, jie niekada nesuabejos jokiu Briuselio sprendimu ir net nebandys svarstyti, o gal vienas ar kitas primetamas sprendimas neatitinka mūsų nacionalinių interesų?
Kokia mūsų valstybės idėja? O gal viską velniop, valstybė mums apskritai nebereikalinga ir tegul viską sprendžia Briuselis? Ar tai rimtos diskusijos neverti klausimai? Būtent juos kelia Nacionalinis susivienijimas, todėl ir yra demonstratyviai ignoruojamas bei demonizuojamas.
Niekada nemaniau, kad trisdešimtais nepriklausomybės metais bus bandoma užgniaužti dešinę mintį, o juk – paradoksas: nemažai tų žmonių realiai kovojo už žodžio laisvę, laisvą spaudą ir galimybę turėti bei išsakyti alternatyvią nuomonę.
Tačiau pastaruoju metu ir ypač dabar, rinkimų išvakarėse, jau akivaizdžiai matomas įsigalėjęs naujas elgesio ir viešojo kalbėjimo modelis.
Jeigu nori būti populiarus, „žinomų žmonių“ klano narys ir visur kviečiamas politikos komentatorius, turi laikytis „gero tono“ taisyklių, būti uolus eurokomjaunuolis ir bent vidutinio aršumo leftistas. Kitaip tariant, savarankiško protavimo įgūdžiais nepasižyminti ir meinstrymines mantras kartojanti vidutinybė arba tiesiog nuobodus mulkis – kaip kam patogiau.
Tai yra viešai nedeklaruojama ir tarsi savaime įsigalėjusi leftistinės cancel culture švelnioji forma. Tai yra praktika, kai „teisingiesiems“ neįtikę asmenys yra užsipuolami, užpjudomi, išmetami iš profesinės ar socialinės aplinkos, ištrinami iš visuomeninės erdvės. Tačiau turime ir visiškai atvirų šios neobolševizmo praktikos pavyzdžių. Rezistentų juodintojas rašytojas Marius Ivaškevičius Nacionalinio susivienijimo sąraše pamatė rašytoją Renatą Šerelytę ir savo socialinio tinklo paskyroje parašė: „Taip ir norisi paklausti: Renata, kodėl? Kam ta savižudybė? Kas atsitiko?“ Savo įrašą dar iliustruoja knygos „Rašytojas ir savižudybė“ nuotrauka.
Pasiekėme lygį, kai Lietuvos kvazi - inteligentai tradicines ir krikščioniškas pažiūras prilygina savižudybei! Kas toliau? Tačiau jiems neužkliūna, kad, pavyzdžiui, valdančiajai daugumai priklausančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašą į Seimo rinkimus ves parlamentaras Zbignevas Jedinskis, kuris žinomas savo teiginiu: „NATO turi pradėti bombarduoti Kijevą, kad būtų priverstinai įtvirtinta taika“.
Virtuali kiškių narsuolių kariauna savo „Facebook“ profilius vėl papuošė Baltarusijos nacionalinės vėliavos spalvomis, tačiau nemačiau nei vieno, kuris savo profilį apjuostų gedulo juosta po to, kai Lietuvos įtakingiausiu politiku išrinktas S. Skvernelis. Regis, niekas jau nebesusimąsto nei ką tai reiškia, nei ką tai pasako apie mūsų valstybę. Ką čia bepridursi. Ponios ir ponai, laivo keleiviai, plaukiam tolyn. Patogiai įsitaisykite ant sofų, toliau apsimetinėkite, kad nieko rimto nevyksta, rašinėkite į „Facebook“ apie vaikučius, kačiukus ir ramiai miegokit, o kai atsibusit, jau bus vėlu – pasaulis bus kitoks, o jūsų traukinys – nuvažiavęs.