Noriu priminti rinkėjams tai, ką jie seniai pamiršo. Valstybė nėra absoliutus viešpats, o Seimo nariai nėra aukštesniųjų jėgų pasiuntiniai, jie yra tik visuomenės samdomi darbuotojai su ketverių metų bandomuoju laikotarpiu. Jei jie trukdo arba varžo gyvenimą, pilietis turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasamdyti kitus.
Iškriskime iš bendro lietuviškosios politologijos, kuri operuoja vien tik pavardėmis ir skaičiukais, konteksto ir pasižiūrėkime į ateinančius Seimo rinkimus iš esmės: įmeti biuletenį ir ką gauni? Aišku, kad jokia partija nepajėgi laimėti daugumos ir bus formuojama koalicija, todėl nevyniodami žodžių į vatą, pasižiūrėkime į dvi, kurios potencialiai formuos koaliciją.
Pradžiai – apie valdančiuosius. Jau pirmieji mėnesiai parodė tikrąjį Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir jų koalicijos partnerių veidą, ir minint Ingridos Šimonytės Vyriausybės 100-adienį didelio „Delfi“ skaitytojų dėmesio susilaukė mano komentaras „Politinis bankrotas per 100 dienų“. Viską pasakė antraštė. Ši koalicija yra nepajėgi atlikti jokio rimto veiksmo, įvykdyti kokio nors pažado. Dabar vyksta valdžios agonija, gaištamas visų brangus laikas, nes Lietuva nėra brandi demokratija ir nėra priaugusi prie pirmalaikių rinkimų – ne tik rinkėjai, bet ir partijos.
