Taigi, sveiki atvykę. Dabar atsigręžkime į psichologiją, nes juk tiek daug žmonių viešai deklaruoja, kad tiki mokslu, ar ne? Išgirdę sunkios ligos diagnozę, dauguma žmonių dažniausiai patiria tas pačias emocines reakcijas: šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir susitaikymą.
Atidžiau stebint viešąją erdvę nesunku pastebėti, kad adekvačiai situaciją suvokiantys žmonės sutartinai priima objektyvią realybę ir, priklausomai nuo domėjimosi, intelekto ar gebėjimo matyti platesnį vaizdą, patiria vieną iš tų emocinių būsenų. Dar reikia paminėti ir visuomenės grupę, kuri dabar išpūtė krūtinę ir Lietuvos prilyginimą Europos bananų respublikai laiko asmeniniu įžeidimu, bet, nepriklausomai nuo individo reakcijos, ta tikrovės diagnozė niekur nedingsta ir jokios spalvingos patriotiškos dekoracijos arba asmeninės širdžiai mielos patirtys jos užmaskuoti negali. Tai tik visiškas nesuvokimas arba saldi saviapgaulė.
Dabar ramiai, be epitetų ir etikečių, kurias taip mėgsta ir pozicija, ir opozicija, patyrinėkime kai kuriuos šią diagnozę nulėmusius simptomus. Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje vyksta pats tikriausias šaltasis pilietinis karas.
Jo kurstytojai, siekdami savanaudiškų tikslų, visiškai nesuvokia, kad pilietinė taika ir santarvė yra būtina valstybės normalios egzistencijos sąlyga. Niekada nebuvo ir nebus šalies, kurioje visi galvoja vienodai, nors tokia iliuzija vėl gyva. Nepaisant skirtumų, vienintelis realus mažos šalies ir tautos ginklas bei įrankis yra vienybė bent esminiais klausimais, tačiau pastaruoju metu, dažniausiai iš savanaudiškų paskatų arba tiesiog iš kvailumo su aklu užsispyrimu, ji yra žlugdoma. Baudžiauninko mentalitetas – taip pat labai svarbus veiksnys.
Matome du visiškai nesusišnekančius pasaulius. Mažoje valstybėje turime dirbtinai sukurtą situaciją, kai ūkininkas ir smulkusis verslininkas bei valstybės išlaikomas pseudointeligentas ir sėdmaišininkas gyvena skirtinguose matavimuose. Atsakomybė tenka ne tik politikams bei įvairiems visuomenininkams, bet ir žiniasklaidai, kuri aklai platina tas pragaištingas idėjas. Kitose valstybėse garsiai ir viešai keliamas klausimas: kieno vardu kalba konkrečios žiniasklaidos priemonės ir kieno interesams atstovauja konkretūs žurnalistai arba tariamai nepriklausomi visuomenininkai?
Demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Vyresnioji karta, be abejo, dar prisimena neilgą laikmetį, kai žiniasklaida buvo laikoma ketvirtąja valdžia, gynė visuomenės interesus ir buvo sarginis demokratijos bei žodžio laisvės šuo, o Lietuvos spauda buvo laikoma viena laisviausių Europoje.
Visa tai jau galima dėti į istorijos vadovėlius. Praktiškai visa žiniasklaida buvo papirkta visokiais viešinimo pinigais, valdžios finansuojamais projektais arba leidinių organizuojamų konferencijų rėmimais. Geriausi žurnalistai išėjo į viešųjų ryšių agentūras arba tarnauti valdžiai spaudos atstovais. Įvyko ir tebevyksta valdžios ir žiniasklaidos priemonių susiliejimas, o įvairiais matomais ir visuomenei nematomais finansiniais ryšiais su valdžia susiję bei jai visiškai lojalūs žurnalistai gauna premijas ir medalius. Sveikoje demokratinėje visuomenėje tai būtų neįmanoma, nes tai yra akivaizdus papirkimas ir subtili korupcijos forma, tačiau Lietuvoje jau niekas nebesislepia. Maža to, žinomi žurnalistai kartu su visuomenininkais ir politikais dalyvauja uždarose socialinių tinklų grupėse, kurios puoselėja cenzūrą, skundžia ir stengiasi užblokuoti jiems nepatinkančių žmonių profilius.
Štai tik vienas pavyzdys, parodantis, kokia praraja skiria lietuvišką ir anglišką žiniasklaidos atstovų mentalitetą. Per Covid karantiną britų vyriausybė visoms įmonėms pervedė pinigų, kad nedirbantiems žmonėms būtų mokama mažiausiai 80 proc. atlyginimo. Tokią paramą gavo ir žurnalas „The Spectator“, kuris yra vienas iš ryškių sveiko protų ruporų. 2020 m. vasarą „The Spectator“ valdybos pirmininkas A. Neilas pranešė, kad įmonė grąžina vyriausybei vadinamosioms darbuotojų atostogoms skirtus pinigus, nes nenori priklausyti nuo mokesčių mokėtojų pinigų. Šio žurnalo pavyzdžiu pasekė ir kiti leidiniai. Visuomenės reakcija buvo stulbinama – kitą dieną „The Spectator“ prenumeratą nusipirko rekordinis skaičius žmonių.
Vienu aspektu Lietuvoje turime visiškai unikalią situaciją. Geriausiai ją galima pailiustruoti ministrės Agnės Bilotaitės ir generolo Ričardo Pociaus konflikto pavyzdžiu. Jei yra miglotas įvykis, aukšti valstybės pareigūnai svaidosi kaltinimais, tuomet normaliose valstybėse atliekami išsamūs parlamentiniai, žurnalistiniai tyrimai. Sudėliojami visi faktai, aplinkybės, išklausomos visos pusės ir tik tuomet galima spręsti, kokia yra tikroji tiesa, kurioje ji pusėje, o gal kažkur per vidurį?
Visų šio skandalo faktų ir aplinkybių nežinome, o svarbiausia – viskam abejinga visuomenė to ir nereikalauja. Taigi, niekas esmės nežino, bet vienoje pusėje žurnalistas ir leidėjas tarsi kokios nors krikščioniškos sektos pastorius ir Biblijos aiškintojas karščiuojančiomis akimis be jokių faktų gina Šv. Ministrę, o kitą pusę tąso nuo visko, ką ji girdi ir mato, ir ji atsišaudo gelžbetoninėmis kaltinimų frazėmis. Taigi, XXI a. Lietuvoje tiesa tapo tikėjimo klausimu ir čia vyksta ne diskusija, debatai, faktų ir argumentų dvikovos, o tikrų tikriausi religiniai karai. Juos nuspalvina ir žavingi sutapimai, o gal ir dėsningumai, nes abiejose pusėse pulkus rikiuoja komikai. Vienas nuo scenos veda mitingą Katedros aikštėje, o kitas, neturintis jokios kvalifikacijos ir gyvenimiškos patirties, susitikinėja su premjere ir – o, varge – lyderystės ir kaip įveikti iššūkius moko Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos nares.
Tačiau viduramžiais dvelkiantis religinis karas pasižymi labai pavojingu aspektu: kiek reikia laiko „išplauti“ žmonėms smegenis? 2020 m. vasarą propagandos apkvailinto jaunimėlio minia Katedros aikštėje skandavo „Black Lives Matter!“ Dabar Amerikoje jau garsiai kalbama, kad tai buvo afera, o žinomi aukotojai, pavyzdžiui, Ozzy‘io Osbourne‘o žmona Sharon reikalauja grąžinti 900 tūkst. JAV dolerių.
Tai buvo tik lengva, bet sėkminga manipuliavimo visuomenės nuomone treniruotė ir visi Lietuvoje ją jau seniai pamiršo. Bet štai atėjo Covid-19. Trumpas ekskursas į šalį. Dabar dažnai rašoma ir kalbama, kad Vladimiras Putinas per 20 metų „užzombino“ šalį. O dabar paskaičiuokite, kiek reikėjo laiko, kad su Covid-19 būtų „užzombinta“ nemaža dalis Lietuvos žmonių?
Galime tik pasijuokti iš naujojo folkloro, kad durnių iš kaukės pažinsi, bet liūdna ir graudu matyti žmones, kurie ir dabar lauke su jomis vaikšto. O juk dar per patį karantinų įkarštį Japonijos ir Amerikos spaudoje buvo paskelbtas ne vienas mokslininkų tyrimas, kad stabdyti virusą kaukėmis yra tas pats, kas gaudyti uodus žvejybos tinklais, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.
Niekam nerūpėjo pasigilinti, pabandyti išsiaiškinti tiesą, nebuvo jokių diskusijų. Politikai, dėmesio ištroškusi profesūra, garsiausi influenceriai ir didelė dalis žiniasklaidos uoliai retransliavo iš pandemijos isterijos organizavimo centrų gaunamus apokaliptinius paruoštukus. Buvo ištestuotas dar vienas policinės valstybės įrankis – galimybių pasas. Tačiau Lietuvoje buvo ir specifinis su religiniais karais susijęs niuansas.
Nemaža dalis inteligentijos savo „Facebook“ profilius pasipuošė užrašais „vakcinuotas“, „išsilavinęs“, „tikiu mokslu“ ir kt. Jei tie išsilavinusiais save laikantys žmonės savo pasaulio supratimą būtų formavę ne tik akimis bėgiodami per banalias antraštes, o būtų šiek tiek pasidomėję, pagalvoję ir įjungę kritinį mąstymą, jei tokį apskritai turi, tai jiems mažų mažiausiai būtų kilę daug klausimų. Bet religiniuose karuose tai niekam neįdomu, o socialinis ir politinis aspektas tuomet net nusvėrė medicininį.
Tie šūkiai profiliuose buvo lojalumo valdžiai signalas ir savotiška priesaika, kad asmuo atsiriboja nuo antivakserių, kurie esą yra nevisuomeniški, antisocialūs ir net antivalstybiniai elementai, kuriuos kai kas viešai vadino V. Putino penktąja kolona.
Ir štai ylos pradėjo lįsti iš maišo, JAV jau susibūrė įtakingų gydytojų ir teisininkų grupės, vyksta liudininkų apklausos, renkami įrodymai, viskas dokumentuojama, laukia rimti procesai teismuose. Mirtingumas Britanijoje nuo istorinių žemumų prieš karantinus ir vakcinavimo kampaniją dabar šoktelėjo penkis kartus, dramatiškai išaugo negyvų gimusių kūdikių skaičius. Garsūs medikai, anksčiau buvę vakcinavimo entuziastai, dabar stveriasi už galvų ir garsiai klausia: kas čia vyksta?
Europos Parlamente vykusiuose Covido klausymuose vienas iš „Pfizer“ direktorių pripažino, kad prieš patiekiant skiepus į rinką nebuvo atlikti jokie tyrimai, nebuvo jokių duomenų apie tai, ar skiepas sustabdo viruso plitimą, pasiskiepijęs asmuo užkrečia kitus žmones ar neužkrečia. Europos Parlamento narys Robertas Roosas apibendrino, kad tokie prisipažinimai panaikino galimybių paso reguliavimo teisinį pagrindą. Tas pasas nustatė masinę diskriminaciją. Parlamentaro nuomone, tai šokiruoja, tai yra skandalinga ir nusikalstama. „Milijonai žmonių pasaulyje buvo priversti skiepytis dėl mito, kad ,jūs darote tai dėl kitų‘. Dabar paaiškėjo, kad tai buvo pigus melas“, – kalbėjo EP narys. Mūsų deleguoti europarlamentarai tylėjo ir tebetyli.
Europoje ir kituose žemynuose visuomenė visu rimtumu pradeda kelti atsakomybės klausimą: kas atsakys už eksperimentinių vakcinų sukeltus neigiamus šalutinius poveikius, kas atlygins žalą, padarytą sveikatai, verslams? Artėjančios audros nuojauta turbūt galima paaiškinti ir netikėtą straipsnį viename iš JAV leftistinės žiniasklaidos flagmanų „The Atlantic“, kurio antraštė skelbia: „Paskelbkime amnestiją pandemijai“.
Paantraštė patikslina autorės mintį: „Mes turime atleisti vieni kitiems už tai, ką padarėme ir pasakėme, kai buvome tamsoje dėl Covid“. Visiškai neabejoju, kad šiame kontekste turime vertinti ir premjerės Ingridos Šimonytės neseną pareiškimą, kad į Covid-19 jau galima reaguoti kaip į gripą. Man tiesiog įdomu, kaip dabar jaučiasi „išsilavinę ir tikintys mokslu“, juk vis daugiau įrodymų, kad tai, kuo jie tikėjo, buvo visai ne mokslas, o propaganda ir apgaulė? Tai jie net neskiria vieno nuo kito? Kita vertus, čia glūdi ir įdomus paradoksas: tie, kurie garsiai nedeklaravo, kad yra išsilavinę, pasirodė esą atsparesni smegenų plovimui. Nors tai nesunku paaiškinti: didžioji dauguma šalies gyventojų visiškai nepasitiki šita valdžia, todėl netiki nė vienu jos žodžiu.
Pilietinio-religinio karo tikslas yra kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Aiškiai matome, kad dabartiniai valdantieji ir jiems tarnaujantis inteligentijos sluoksnis ne patraukliomis idėjomis ar gerais darbais siekia užkariauti rinkėjų širdis ir protus.
Turimi svertai leido įdiegti atšaukimo kultūrą, planuojama totali centralizuota mokyklų kontrolė, sistemingai naikinamas privatumas, kas yra neatsiejama asmens laisvės dalis, bankams norėta suteikti teisę reikalauti iš klientų informacijos net apie tai, ką jie veikia lovoje, nuosekliai ir kryptingai naikinamas paskutinis piliečių laisvės ir nepriklausomybės nuo valstybės įrankis – grynieji pinigai. Įstatymai, kuriems nepritaria didžioji dauguma žmonių, stumiami paskubomis ir praktiškai be jokių debatų, todėl net tie, kas akylai stebi Seimo darbą, jau nebesusigaudo, kas ir kada buvo priimta.
Seimo narys, valdančiosios daugumos atstovas ragina griežtinti cenzūrą ir aiškina, kad Vakarų demokratijoms norint išlikti, socialinių tinklų algoritmai turi būti demokratinių institucijų priežiūroje. Tuo pat metu, nepaisant galiojančių įstatymų, bauginamu greičiu daugėja lojalumo valstybei interpretacijų: jei anksčiau tai buvo susiję su skiepais, tai dabar artėjama prie absurdo, nes iškilūs teisininkai jau viešai išsako abejones, ar tos pačios lyties porų egzistavimą neigiantys asmenys yra lojalūs Lietuvai. Kai kurios karštos galvos taip susitapatino su karu Ukrainoje, kad nori plėsti sąrašą veikų, už ką galima būtų netekti Lietuvos pilietybės. Pavyzdžiui, norėta atimti ją iš Margaritos Drobiazko už tai, kad kartu su Povilu Vanagu čiuožė Sočyje, o V. Putinas siūlo atimti pilietybę iš tų rusų, kurie diskredituoja šalies kariuomenę ir platina „nepagrįstą informaciją apie karą Ukrainoje“.
Kita vertus, net ir Lietuvos piliečių 1992 m. referendume priimta Konstitucija nebėra saugi, nes Konstitucinis Teismas ėmė ją interpretuoti atsižvelgdamas į politinę konjunktūrą. Pseudointeligentai ir informacinio šlamštmaisčio prikimšti bakalaurai naiviai giedrais veidais nesusigaudo, kokioje aplinkoje gyvena, jie tiesiog yra išmokyti, kad viskas, ką daro valdžia, yra gerai, ir jie tiki, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti negali.
O dabar – apie esmę ir apie vieno žmogaus virsmą, galbūt jau ne pirmą, kurio laikysena nulėmė, kad Lietuva nusirito iki bananų respublikos lygio. Vyresnioji karta puikiai prisimena Atgimimo laikus. Tuomet, skirtingai nei dabar bandoma vaizduoti, šio pakilimo varomoji jėga buvo ne kažkoks vienas asmuo, o visus suvienijusi tautos atgimimo idėja, lietuvių kalba, kultūra, istorija, mokykla, katalikiškos šeimos tradicijos, laisvė ir demokratija. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, daug kas dabar atrodo gana naiviai, bet revoliucijų be romantikos ir tam tikrų iliuzijų nebūna. Šiame istoriniame lūžyje aktyviai dalyvavo ir žmogus, kuris dvasingai traukė „Lietuva brangi“ bei „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės...“
Ir štai Seimas priimtu įstatymu suteikė Aukščiausiosios Tarybos, pervadintos „Atkuriamuoju Seimu“, pirmininkui Vytautui Landsbergiui valstybės vadovo statusą. Ir jis, ir šio įstatymo iniciatoriai, ir prezidentas Gitanas Nausėda, pasirašęs šį įstatymą, puikiai žinojo, kad tai antikonstitucinis įstatymas, tai aiškiai įvardijo ir iškiliausi teisininkai. Tai – vienas iš ryškiausių epizodų, iliustruojančių, kuo skiriasi teisinės valstybės nuo bananų respublikų, nes šiame atvirai antikonstituciniame akte dalyvavo aukščiausi šalies pareigūnai, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios vadovai. O Konstitucinis Teismas, kuris pagal įstatymą garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, tylėjo ir tebetyli.
Be to, diktatūrose arba pseudodemokratijose privaloma politinės programos dalis yra įpėdinio paskyrimas. Išlaukus tinkamą momentą, TS-LKD buvo tiesiog perduota Gabrieliui Landsbergiui. Kaip visi puikiai prisimename, partijos pirmininku jis buvo „išrinktas“ iš vieno kandidato. Kiek valdančiojoje partijoje yra demokratijos, puikiai parodo ir jos elgesys su savo bendrapartiečiu, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku Mykolu Majausku. Toks politinio elgesio standartas perduodamas toliau į Vyriausybę, Seimą ir visą visuomeninį sektorių.
Ir štai didžiausias galvosūkis, bent jau man. Prieš tris dešimtmečius tarsi ir nebuvo jokių priežasčių abejoti, kad prof. V. Landsbergis, uoliai lankęs Šv. Mišias, yra tradicinis dešinysis, aršus antikomunistas, griovęs jų sukurtą sistemą. Dabar anūko vadovaujama ta pati partija demonstratyviai apsiginklavo neomarksistine ideologija ir sistemingai naikina viską, už ką tarsi kovojo senelis ir kas mums visiems Atgimimo laikais buvo svarbu bei brangu. Suprantama, gyvenimas nestovi vietoje, daug kas keičiasi, bet esu įsitikinęs, kad žmonės Baltijos kelyje stovėjo su viltimi gyventi laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje, o ne tam, kad viena tironija būtų pakeista kita. Tuo tarpu profesorius, lyg ir pretenduojantis į svarbiausio tautos moralinio autoriteto statusą, kalba apie Jungtinių Tautų moralinį žlugimą, tačiau visiškai ne tik neprieštarauja, bet ir viešai palaiko bei sau būdingu kandžiu stiliumi kritikuoja visus jo paties valstybę naikinančio kurso kritikus. Kas atsitiko, profesoriau?
Taigi, matant, su kokiu pagreičiu ir visiškai nesitariant su visuomene vyksta milžiniški pokyčiai, gal dalies Lietuvos piliečių vis garsiau išsakoma mintis, kad atėjo laikas susigrąžinti valstybę, jau nebeatrodo be pagrindo ar pernelyg radikali?