Vidas Rachlevičius. Už ką iš tiesų balsavo britai arba Farage’o sugrįžimas

Tai buvusio Didžiosios Britanijos premjero Rishi Sunako rinkėjams skirti žodžiai, kuriuos jis pasakė savo atsisveikinimo kalboje. Praėjusią savaitę Jungtinėje Karalystėje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose vadinamąją superdaugumą užsitikrino leiboristai. „Aš išgirdau jūsų pyktį“.

Konservatoriai patyrė didžiausią pralaimėjimą nuo 1834 m., kai buvo įkurta ši partija. Naujasis premjeras seras Keiras Starmeris savo pirmoje kalboje sakė: „Pirma – šalis, partija – po to“. Gražu, bet realiai Britanijos laukia didelių mokesčių, woke-izmo ir naujų migracijos srautų laikmetis.

Norint suprasti rinkimų rezultatus ir realias rinkėjų nuotaikas, būtina aptarti britų rinkimų sistemą. Šalis yra suskirstyta į 650 rinkimų apygardų, kurių kiekvienai atstovauja vienas parlamento narys. Rinkimai vyksta pagal mažoritarinę „First-Past-The-Post“ (FPTP) sistemą, kai laimi daugiausiai balsų surinkęs kandidatas. Nėra būtino minimalaus balsų skaičiaus ir yra tik vienas turas. Kitaip tariant, laimėtojui – viskas, pralaimėtojams – nieko.

Skirtingai nei Lietuvoje, balsavimo pagal partijų sąrašus nėra ir visi kandidatai – nuo partijų lyderių iki eilinių – kaunasi kiekvienas už save. Daugeliui buvo šokas, bet savo vietas parlamente prarado tokie torių sunkiasvoriai, kaip buvusi premjerė Liz Truss, buvusi potenciali partijos lyderė Penny Mordaunt, Jacobas Reesas-Moggas, į parlamentą nepateko net 12 ministrų kabineto narių.