Vadinamasis „čekiukų“ skandalas. Eilinį kartą „sužibėjo“ dvaro politologai, kurie kaip pradinukai skaičiavo reitingus, ar TSPMI alumnai, kartojantys tas pačias banalybes. Vieni aiškino: ko čia aitrintis, juk bendra skandalo vertė tesiekia varganą milijoną eurų? Yra didesnių ir svarbesnių problemų. Kiti tikino, kad vadinamųjų konservatorių elektoratui tai jokio įspūdžio nedaro ir viskas greitai pasimirš.
Regis, ši tema visiems jau atsibodo, bet esmė iki šiol nepasakyta. Juk problema – ne įžūlus mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas bei savinimasis, šis skandalas tiesiog bedė visiems į akis, kad visuomenė yra amorali ir visiškai abejinga, o valstybė faktiškai nefunkcionuoja – nuo apačios iki pat viršaus. Tikrų tikriausia Europos bananų respublika.
Savivaldybių tarybų nariai daug metų savinosi pinigus. Kam tai buvo paslaptis? Apie tai puikiai žinojo ne tik tarybose sėdintys bendrapartiečiai, bet ir kitų partijų atstovai, kurie darė tą patį. Savivaldybių administracijų struktūrose yra finansų, buhalterinės apskaitos skyriai, vidaus audito tarnybos, administracijos direktoriai. Tai šimtai ir tūkstančiai žmonių. Nieko. Viskas vyko tyliu bendru sutarimu ir nacionaliniu mastu. Pavyzdinė tautos ir partijų vienybė. Į tai užmerkė akis ir teisėsaugos institucijos tiek rajonuose, tiek ir didmiesčiuose, taip pat ir partijų vadovybės. Kai problemą iškėlė visuomenininkas, tuomet visi, nutaisę nustebusias veido išraiškas, stvėrėsi už galvų. Paprastas klausimas: kam tarnauja teisėsaugos institucijos ir kokia yra jų kvalifikacija? Tai akivaizdžiausias įrodymas, kad visoje šioje ilgoje grandinėje nėra elementaraus pilietiškumo, visuomenė nenori ir net nemato reikalo prisiimti atsakomybę už savo valstybę, todėl ji ir nefunkcionuoja. Kaip ir dėl krašto gynybos: daugumai atrodo, kad tai už mus turi padaryti vokiečiai.
Kylame aukštyn. „Jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save, turint minty, kad labai sunku, matyt, kad šitoje istorijoje rasti baltų, pūkuotų ir teisiųjų, kurie galėtų teisti kitus. Tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO summito“, – tvirtai pareiškė premjerė Ingrida Šimonytė.
Nespėliosiu, ar tai buvo impulsyvus pareiškimas, taip pat nekomentuosiu ir įvairiausių gandų, kokie buvo tikrieji vadinamųjų konservatorių tikslai, bet skandalo kontekste tai buvo visiškai logiškas ir, mano požiūriu, sąžiningas politinis ėjimas. Premjerė viešai pripažino, kad tai yra rimta nacionalinio masto problema ir ją reikia spręsti ryžtingai. Dar galėjo tvirtai pažadėti visuomenei, kad po rinkimų bus mobilizuotos visos įmanomos teisėsaugos ir finansinio audito institucijų pajėgos, kurios išsiaiškins kiekvieno mokesčių mokėtojų cento kelią į tarybų narių kišenes. Neabejoju, kad pirmalaikių rinkimų baigtis būtų nulemta, nes nepaisant ypatingos rinkėjų nemeilės šiai Vyriausybei, gerai iškomunikuota tokia žinia būtų įtikinusi daugelį, mat visuomenė kaip niekada tikisi iš valdžios bent kažkokio teisingumo.
Tačiau, kaip ir galima buvo tikėtis, užvirė politinių intrigų košė, po kilimu į žaidimą įsijungė partijų pilkieji kardinolai, virveles pradėjo tampyti galingos interesų grupės. Visi pradėjo kratytis atsakomybės. Visiškai skysta, baukšti ir neveiksni pasirodė opozicija. Pagaliau Seimas atmetė iniciatyvą rugsėjo 10 dieną rengti pirmalaikius Seimo rinkimus, o I. Šimonytė, pripažinusi, kad pasikarščiavo, atšaukė savo pažadą atsistatydinti.
„Prezidentas sveikina premjerės ryžtą, nepaisant sudėtingų aplinkybių, toliau tęsti darbą. Prezidentas tikisi, kad nuomonę pakeitusi Vyriausybės vadovė imsis reikalingų žingsnių pasitikėjimui Ministrų kabinetu atkurti“, – buvo rašoma prezidentūros komunikacijos grupės pranešime.
Ir štai Seimas nustatė fiksuotus tarybos narių atlyginimus, buvo atsisakyta kanceliarinėms reikmėms skirtų išmokų. Istorijos pabaiga? Ir taip, ir ne. Skandalas subliuško, bet įvyko keli tragiški dalykai. Lietuva prarado istorinę galimybę apsivalyti iš esmės – savo pastangas konsolidavusi korumpuota ir neskaidri politinė sistema apsigynė. Nepaisant sklidusių kibirkščių ir dūmų, finansinio piktnaudžiavimo klausimais pamatėme partijų konsensusą. Kaip buvo „išspręsta“ problema? Visuomenei visiškai apatiškai stebint, nuodingų atliekų sąvartyną partijų buldozeris užstūmė plonu žemės sluoksniu ir dabar visi apsimeta, kad viskas tvarkoje.
Beje, per patį skandalo įkarštį vyko Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) narių suvažiavimas. Ten buvo siūloma priimti LSA kreipimąsi į visuomenę, savotiškai atsiprašyti rinkėjų. Tai būtų buvę garbinga ir regionų bebrams karūnos tikrai nebūtų nukritusios, bet toks pasiūlymas buvo atmestas, nes, esą, situacija įvairiose savivaldybėse nevienoda. Taigi, principas „vsio zakonno“ niekur nedingo, jis tebegalioja.
Šiuos valstybę žudančius politinius atlaidus palaimino jokio lyderystės geno bei valios veikti neturintis prezidentas Gitanas Nausėda, kuris nestojo piliečių pusėn, o metė gelbėjimosi ratą korumpuotai politinei sistemai. Kita vertus, ar po viso to sveiko proto žmogus gali tikėti bent vienu premjerės I. Šimonytės žodžiu? Todėl nuo šiol net ir ryžtingiausiu tonu skelbiamus jos pareiškimus teks vertinti tik su atlaidžia šypsena. Šiame kontekste pravartu prisiminti ir svaičiojimus, esą I. Šimonytė minima tarp kandidatų į NATO generalinio sekretoriaus pareigas, ir Daukanto aikštės pareiškimą, kad, jeigu būtų pasiūlyta, prezidentūra tam pritartų.
O dabar kitas sąmoningo valstybės naikinimo epizodas. Pradėsiu iš toliau. Lietuvos Konstitucijoje parašyta, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Taip pat: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. Yra Konstitucinis Teismas (KT), kuris turi garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Taigi, teoriškai jis privalo vykdyti Tautos valią. Aš dabar neklausiu, kada paskutinį kartą iš KT teisėjų ar Vyriausybės atstovų lūpų girdėjote žodį „tauta“, nes jiems jis rėžia ausį taip pat, kaip ir žodžiai „šeima“ ar „Bažnyčia“. Visuomenė vėl pasyviai stebi, kaip KT tapo konjunktūrine ir politikuojančia organizacija. Naujausias tokio politikavimo pavyzdys – KT sprendimas, kad neteisėtų migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai.
Trumpa priešistorė ir kontekstas. 2015 m. vasarą Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kurios „nuopelnai“ Europai gerai žinomi, be jokių konsultacijų ar bendro ES sutarimo atvėrė Vokietijos, o tuo pačiu – ir Šengeno erdvės sienas migrantams. Jos žinia buvo paprasta ir aiški – priimsime visus. Taip milijonams žmonių buvo pasiųsta klaidinanti žinia, kad Europa jų laukia, čia jiems bus garantuotas geras ir aprūpintas gyvenimas. Tais pačiais metais Vokietijos Federalinė prokuratūra gavo daugiau nei 400 kreipimųsi, raginančių pradėti tyrimą prieš A. Merkel dėl valstybės išdavimo. Skundų autoriai rėmėsi Vokietijos įstatymais, kurie numato, jog kiekvienas, kuris bando jėga įgyvendinti pokyčius ar pakenkti konstitucinei tvarkai, yra kaltas dėl valstybės išdavystės. Ieškovai tvirtino, kad migrantų antplūdis atitinka įstatymuose numatytas sąlygas, nes „esminiai demografiniai pokyčiai keičia Respubliką“. Prokuratūra piliečių skundus ignoravo.
Ištisose Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir kitų šalių teritorijose vietos gyventojai tapo mažuma, prasidėjo imigrantų gaujų karai, kilo neapykantos nusikaltimų prieš vietos gyventojus banga, krikščioniškų šventovių niokojimas ir padeginėjimas, nebeveikia vietos įstatymai, islamistai diegia savas tvarkas. Daug žmonių Europoje pagaliau suprato, kad su šia savižudiška politika reikia baigti, tačiau Briuselis sukurpė naują ES migracijos politiką, kurioje numatomas privalomas ES valstybių narių dalyvavimas „ES solidarumo mechanizme“. Nepaklususiems bus taikomos baudos. Birželį įvykusiame balsavime dėl bendro ES Tarybos požiūrio Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Malta susilaikė, o Lenkija ir Vengrija balsavo prieš. Balsavimui buvo taikoma kvalifikuota balsų dauguma, todėl sprendimas priimtas. Lenkai iškart pareiškė, kad atsisakys mokėti bet kokias Briuselio skirtas baudas.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Baltarusijos režimas pradėjo hibridinį karą prieš Lenkiją su Lietuva ir mūsų sienų link nukreipė minias migrantų. Piko metu į Minską skrido lėktuvai net iš keturių Irako miestų. Jų keleiviai – jauni ir sveiki vyrai, gerai apsirengę ir pasirengę, susimokėję už šią kelionę, kaip buvo pranešama, po 8 tūkst. JAV dolerių baltarusiams, kad šie atgabentų ir pervestų per Lietuvos sieną. Prie jų Baltarusijoje prisijungė ir kitų šalių piliečiai. Po tam tikros pradinės sumaišties Lietuvos institucijos mobilizavosi, buvo įteisinta neteisėtų migrantų apgręžimo politika, o sienos pažeidėjai atsidūrė ten, kur pridera. Po to pasienyje atsirado fizinis barjeras ir Minsko surengtas neteisėtos migracijos festivalis baigėsi.
Ir štai KT ėmėsi nagrinėti fizinio asmens – irakiečio – skundą. Tai žmogus – ne iš karo zonos, jam jokio prieglobsčio nereikia. Jis nuo pat pradžių žinojo, ką daro. Ne vargšas, nes susimokėjo nemažą sumą. Jis puikiai žinojo, kad pažeis įstatymą, tačiau prisiskaitęs europietiškos spaudos tikėjosi, kad čia jo lauks savanorių sutikimo komitetas, kuris apgyvendins viešbutyje su Wi-Fi ir dar duos pinigų. Ne ant tų pataikė.
Kodėl aš teigiu, kad KT politikuoja? Juk įvertinus visas aplinkybes ir kontekstą, turint galvoje, kad Lietuvai svarbiausiu prioritetu išlieka išorės sienų stiprinimas, visiškai aišku, kad irakietis, kaip ir dauguma jo bendrakeleivių, yra tik paprasti hibridinio karo kareiviai, o karo belaisviams gali būti taikomos kitokios taisyklės. Mąstantys plačiau, o ne aklai paraidžiui įstatymus skaitantys KT teisėjai galėjo pasielgti valstybiškai, bet jie nuėjo paprasčiausiu keliu, prilipdę politizuotą politkorektišką formuluotę „prieglobsčio prašytojas“.
Aš dabar neatpasakosiu visos teisinės abrakadabros, kuria KT grindė savo išaiškinimą, tačiau tai yra smūgis Lietuvos valstybei. KT faktiškai uždraudė Lietuvai efektyviai gintis ir pasauliui buvo pasiųsta neteisėtą migraciją per mūsų sienas skatinanti žinia. Drįstu teigti, kad pats KT tokiu savo sprendimu pamynė Konstitucijos nuostatą, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“, nes aš šį sprendimą interpretuoju taip: Lietuvos valstybė nebegali spręsti, kas ir kaip kirs jos sienas bei kas ir kaip gyvens jos teritorijoje.
Tačiau šiuo valstybę susilpninusiu žingsniu viskas nesibaigė. Viešumon iššoko gudrauodegiai profesoriai, kurie pareiškė, kad reikėtų svarstyti ir politinės atsakomybės klausimą. Šią mintį pasigavo Seimo opozicija, kuri pradėjo regzti politines intrigas. Neturiu jokių simpatijų nei šiai Vyriausybei, nei vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei, bet opozicijos bandymai išversti iš posto ministrę, remiantis pragaištingu KT sprendimu, turbūt yra ryškiausias jos antivalstybinio mąstymo pavyzdys. Opozicija tiesiog praleido gerą progą patylėti ir jokių politinių taškų nepelnė, veikiau atvirkščiai.
Daugelio lietuvių sąmonėje akcentai ne ten sudėti, todėl pagaliau atėjo metas suvokti, kad valstybės degradaciją ir valstybingumo nykimą lemia ne valdžia, o visuomenė ir jos mentalitetas. Nemažai žmonių beviltiškai viliasi, kad jau kitą kartą pavyks išsirinkti „gerą valdžią“. Būkim atviri: negalima tikėtis stebuklų nei iš valdžios, nei iš rinkėjų, kurie dešimtmečiais minta komercinių televizijų žinių ir pramoginėmis laidomis, arba iš tų, kurie viduriuodami iškrypusiu patriotizmu mano, kad jau dabar Lietuvos gatves reikėtų pervadinti Dalios Grybauskaitės, Ingridos Šimonytės, Natalijos Bunkės ar Rūtos Meilutytės vardais.
Visas tas dabar viešai demonstruojamas ir valdžios kurstomas patriotizmas yra tik mitas ir didelis Potiomkino kaimas (vyresnioji karta žino, kas tai, o jaunesni gali paklausti „ChatGPT“), kuriuo siekiama užmaskuoti esmines problemas ir nesugebėjimą jas spręsti. Parama Ukrainai jau tapo rituliniais šokiais, tačiau per daugiau kaip metus visuomenė realiai nieko nepadarė, kad prispaustų su Rusija verslą tebedarančias įmones arba boikotuotų prekybos tinklus, prekiaujančius tokiomis vietos gamybos ir importinėmis prekėmis.
Visuomenei visai nerūpi net jos pačios saugumas. Dabar ruošiamas naujas šou: per NATO susitikimą Vilniuje bus iškelta dešimtys tūkstančių Ukrainos vėliavų. Tuo tarpu parodomąsias programas mėgstančiai valdžiai ir visuomenei jokio įspūdžio nedaro faktas, kad ginklu Lietuvą gintų vos 14 proc. gyventojų, kad Lietuvoje lankęsis JAV atsargos generolas Benas Hodgesas tiesiog pirštu badė į visišką Lietuvos karinį bei civilinį nepasiruošimą gintis. Maža to, vokiečių dienraščio „Die Welt“ tyrimas atskleidė, kad Vokietija pirmauja Vakarų šešėlinėje prekyboje su Rusija, o antroje vietoje – Lietuva. Gal kažką praleidau, gal buvo „LRT Forumas“ šia tema, debatai Seime, gal tauta pareikalavo I. Šimonytės pasiaiškinti? Kapų tyla. Tai rodo kelis esminius dalykus. Pirmas: visuomenei į viską nusispjauti. Antras: Vyriausybė negali to nežinoti, todėl arba tai daroma sąmoningai ir esame iki šiol neregėto mąsto apgaulės liudininkai, arba šešėlyje tūnančios interesų grupės šioje šalyje daro tai, ką nori, ir Vyriausybė yra jų kontroliuojama. Bet kuriuo atveju, išvada labai aiški: valstybė nefunkcionuoja.
Jei žvelgsime plačiau, tai viskas priklauso nuo visuomenės intelektinio potencialo, moralės bei vertybių ir valdžia yra tokia, kokios nusipelnoma. Vyriausybės vadovas yra konkrečios visuomenės atstovas, atspindys bei simbolis, o labai svarbi lyderio savybė yra paprasčiausias inteligentiškumas. Dabar įvairūs apžvalgininkai bei politologai svarsto, kodėl nevyksta G. Nausėdos ir I. Šimonytės susitikimai. Ir vėl tuščiai virpinamas oras ir nepasakoma esmė. Ponios Almos Adamkienės laidotuvės. Salėje prie karsto sėdi prezidentas Valdas Adamkus, prezidentas G. Nausėda ir Diana Nausėdienė. Į salę įeina premjerė I. Šimonytė. Ji prieina prie V. Adamkaus, paspaudžia ranką, o pro G. Nausėdą ir D. Nausėdienę praeina nepasisveikinusi ir net nelinktelėjusi...