Dabartinė padėtis ir valstybėje tvyranti atmosfera jau yra nacionalinio saugumo bei išlikimo klausimas. Aš jau nekalbu apie tautinę bei elementarią asmeninę savigarbą bei mūsų visų žmogiškąjį orumą – visi, regis, susitaikėme, kad į mus valosi kojas. Ar jau tiek nusiritome ir pasiekėme tašką, iš kurio nebegrįžtama? Sakote perdedu? Pagalvokite gerai dar kartą.
Perėjimo iš totalitarizmo į demokratiją pavyzdys, Baltijos tigrė, regiono lyderė... Kur visa tai? Bet aš dabar nekalbu apie Lietuvos geopolitinę padėtį, nes tai – atskira tema, o tik apie vidaus reikalus.
Visiškai akivaizdu, kad Seimas bei Vyriausybė yra neveiksnūs ir valstybės mašina važiuoja praktiškai tik iš inercijos. Ir tik žemyn, nes net ir mažiausios įkalnės jau nebėra jos jėgoms. Kaip bebūtų paradoksalu, nuo visiško chaoso ją gelbsti tik gelžbetoninis biurokratinis aparatas, kuris atkakliai priešinasi bet kokioms reformoms, bet tuo pačiu dažnai amortizuoja ir įvairiausias nesąmones.
Tokia yra realybė. Aišku, atsiras ne vienas tikrovės neigėjas – ultrapatriotas arba beraštis valstietis, kuris atstatys krūtinę ir išpūs žandus, bet blaiviai mąstantys ir protingi žmonės, suvokiantys, kas realiai vyksta, jau senokai yra praradę viltį, kad kažkas gali keistis į gera.
Net ir sausas enciklopedinis valstybės apibrėžimas rodo, kad mes jau esame gerokai nusiritę, nes valstybė yra aiškiai apibrėžtoje teritorijoje politiškai organizuota žmonių bendruomenė (tauta), kuri per įgyvendinamą suverenią viešąją valdžią yra susivienijusi bendriems konstituciniams gėriams saugoti. Taigi, valstybė nėra kažkas aukštai padebesiuose, tai nėra kažkas über alles. Valstybė, visų pirma, yra žmonės, mes visi ir tai, kas dabar vyksta, yra visų mūsų bendras nuopelnas bei atsakomybė.
Seimas ir Vyriausybė nusirito žemiau plintuso! Teisybė, tai girdime labai dažnai, bet bėda ta, kad šiuo atveju reikia pažvelgti į veidrodį: Seimas ir Vyriausybė yra tik mažytis lakmuso popierėlis, tai yra tik visos visuomenės politinio susivokimo, moralės bei pilietinės sveikatos indikatorius. Juk visi puikiai žinome, kad turime tai, ko nusipelnome. Niekas mums jų iš kitų planetų neatskraidino ir iš NSO erdvėlaivių neišlaipino.
Šis nuopuolis prasidėjo ne šiandien ir ne vakar, ir net ne po praėjusių Seimo rinkimų. Į tai ėjome dešimtmečius, ilgai ir nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Turbūt atrodė, kad kiekviena maža nuolaida sau ir kitiems, kiekvienas nedidelis viešas ar asmeninis kompromisas su tiesa ir sąžine, sveiku protu ar profesionalumu nieko nelemia, tai tik mažas ir atskiras epizodas, tačiau dabar išaiškėjo, kad visa tai niekur nedingo, tai kaupėsi, pildėsi kaip koks nuotėkų rezervuaras, o dabar visas tas dvokiantis turinys liejasi per kraštus.
Tas kiekvienas laiptas žemyn buvo ir yra visų mūsų tyliai, su paniurnėjimais arba audra stiklinėje – išsiejimu socialiniame tinkle – palaimintas. Brūkštelėjau į „Facebook“ ir nusiraminau, atlikau pareigą. Darbas padarytas. Kažkas „palaikino“, kažkas bendrino. Pastačiau nenaudėlius į vietą!
Kiekvienas laiptas žemyn – o jų turbūt jau daugiau nei pakopų ant Tauro kalno – yra atskiras pamatinis akmuo visų mūsų abejingumo, stulbinamo neveiklumo, nepilietiškumo ir bjaurios lietuviškos (lenkiškos bei rusiškos – taip pat) veidmainystės paminklui.
Politikoje, viešajame sektoriuje, versle praktiškai nieko nebeliko švaraus. Veidmainystė persmelkė visuomenę kiaurai, ji vyksta visomis kryptimis, taip pat ir gražioje bei spalvingoje aplinkoje, prie logotipais išmargintų sienelių, kur pozuoja vadinamasis elitas, kai vyrai išpučia krūtines, o moterys grakščiai – dauguma tai jau išmoko – išmeta į priekį kojytę.
Niekam neberūpi ir akių nebebado ir tai, kad tame pačiame renginyje dalyvauja ir fotografams pozuoja ir prezidentas, ir teisiamasis, kad kokiame nors pristatyme šonais trinasi ir „žvaigždės“, ir korumpuoti politikai, ir asmenys, kuriuos pastaruoju metu dažniau kviečia į teismo posėdžius nei į puošnius vakarėlius.
Visi viską puikiai žino ir supranta, tai kodėl vėliau tiek nuostabos dėl kokio nors eilinio politiko akibrokšto? O gal prisimenate, kada paskutinį kartą iš politiko ar viešojo kalbėtojo lūpų girdėjote žodį „reputacija“ ir tai buvo kriterijus dėl žmogaus tinkamumo eiti valstybines pareigas? Lietuvoje tai jau pamiršta sąvoka.
Kam reikia, tas žino, kad, pavyzdžiui, ta įspūdinga ir žiniasklaidoje apdainuota kolekcija yra suformuota apgavus verslo partnerius, bet tie, kurie žino, tyli, o kiti aikčioja. Nieko apie tai nesuvokia ir valstybės vadovai, apsistatę nekompetentingais patarėjais. O štai kokia puiki dovana Lietuvai! O kam rūpi, kad tas ar kitas milijonierius su savo įtaka ir ryšiais nusiurbė mokesčių mokėtojų pinigus savo muziejui ar galerijai ir paliko lėtai mirčiai mažus, bet puikius provincijos muziejėlius, kurie savimi negali pasirūpinti?
Nepaisant to, kad pasikeitė simboliai, dekoracijos ir piniginiai ženklai, homo sovieticus genas niekur nedingo, jis tik šiek tiek mutavo, sumaniai prisitaikė prie naujų sąlygų ir klesti. Mes praktiškai sugrįžome į paradoksalią sovietmečio laikų sąžiningumo ir padorumo suvokimo situaciją.
Štai pasižiūrėkime į Lietuvos miestą, kuriame sovietmečiu buvo koks nors didelis mėsos ar tekstilės kombinatas, vyno ar degtinės gamykla. Už kokius pinigus buvo pastatyti tie visi dviaukščiai mūriukai su rūsiais po visu namu? Žmonės tempė viską, ką galėjo. Visi tai darė, kieno rankos tik pasiekė. Niekas nieko nesmerkė, visi draugiškai baliavojo prie „deficitais“ gausiai nukrautų stalų.
Kai vakariečiams bandau paaiškinti šį paradoksą, jie nesupranta. O paradoksas yra dviguba moralė ir sąžiningumas su dvigubu dugnu: vogti iš valstybės – ne nuodėmė, o jei – iš kaimyno ar šiaip iš privataus asmens, esi vagis ir visuomenės padugnė. O jei šiuo aspektu paatvirautume apie šių dienų biudžeto, europinius arba viešinimo pinigus? Dabar vagiam iš savęs, bet problemos esmė ne ta, kad kažkas kažką nesąžiningai padarė, o koks yra aplinkos bei visuomenės tolerancijos lygis, bet gal šios temos net nepradėkime.
Tai, kas vakar atrodė neįmanoma, šiandien yra norma. Atviras, begėdiškas ir įžūlus melas yra mūsų politikos ir viešojo gyvenimo kasdienybė bei neatsiejama rutinos dalis. Tai yra stipriai degradavusios visuomenės požymis.
Baisiausia yra tai, kad mus jau sunku kuo nors nustebinti. Mes nuolankiai susitaikome su naujais nuosmukiais ir priimame juos kaip neišvengiamybę. Tai yra kasdienio bei nuolatinio visos visuomenės abejingumo ir kompromisų su sąžine rezultatas.
Ar bandėte skaičiuoti, kiek kartų per pastarąjį dešimtmetį pasielgėte pilietiškai ir principingai, kai reikėjo nesitaikstyti ir viešai papūsti prieš vėją, kai nereikėjo užmerkti akių į tai, ką daro viršininkai bei kolegos, kai pagaliau reikėjo nustoti pliurpti pašnibždomis ir susiorganizuoti bei pasiryžti veiksmui? Susidaro įspūdis, kad „duok durniui kelią“ yra ne šiaip sau patarlė, o mūsų tautinės DNR grandinės dalis.
Mano požiūriu, didysis ir staigus Lietuvos politinės sistemos nuopuolis yra susijęs ir su 2008 m. Seimo rinkimais bei „Tautos prisikėlimo partija“ (TPP). „Liūdna tikrai nebus“, – prieš rinkimus kalbėjo tos partijos įkūrėjas bei lyderis Arūnas Valinskas. Besmegenių rinkėjų armija, kuri turbūt iki šiol nesuvokia savo veiksmų pasekmių, nusprendė pasismaginti. Liūdna tikrai nebuvo, bet blogiausia buvo tai, kad iki tol politikos arenoje buvo bent šiokie tokie stabdžiai, kažkokie nerašyti tabu, o TPP sėkmė buvo aiškus signalas visiems marginalams, kad į Seimą galima išrinkti bet ką.
A. Valinsko arogancija, tapus Seimo pirmininku, liejosi per kraštus, bet pasibaigus trumpai politinei karjerai jis vėl lyg niekur nieko buvo priimtas į televizijos elito būrelį.
Aš dar kažkaip naiviai tikėjausi, kad vieną dieną jis padarys geriausią darbą savo gyvenime: atsistos prieš tautą, visus mokesčių mokėtojus, prisiims atsakomybę ir viešai atsiprašys už labiausiai nevykusį jo gyvenimo pokštą, sukeltas pasekmes, jovalą valstybėje ir perspės visus rinkėjus niekada daugiau nebalsuoti už tokius, kaip jis ir jo partija. Deja, smarkiai klydau.
Kitas, labai aiškus visuomenės degradavimo simbolis yra Viktoras Uspaskichas kuriam kelią į politikos areną gražiai išasfaltavo, o po to nuolat lopė mūsų begalvės ir jokios atsakomybės už visuomenės mentalitetą bei psichinę sveikatą nejaučiančios komercinės televizijos.
Iki tol praktiškai nežinomas rusiškas „otkat“ tapo kasdienio vartojimo žodžiu. Darbo partija Lietuvos politikos kultūrai prie kojų pririšo inkarą ir nustūmė į vandenį. Šis žmogus Darbo partijos byloje daugiau kaip dešimt metų tyčiojosi iš sąžiningų piliečių, šluostėsi kojas į Lietuvos valstybę, sveiką protą ir teisingumą.
Kai 2016-ųjų pabaigoje Aukščiausiasis Teismas paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje, netrukus jis dingo iš akiračio. Tačiau netrukus viešumoje pasirodė jo buvusi – bent jau taip skelbiama oficialiai – sutuoktinė, koncerno „Vikonda“ savininkė. Ir štai tarsi iš dangaus nužengusi Šv. Jolanta lyg niekur nieko pradeda mus visus mokyti, kaip reikia gražiai ir teisingai gyventi.
Nei žiniasklaidai, kuri publikuoja jos tekstus, nei visuomenei lyg nekyla jokių klausimų. Netrukus jie kartu pradėjo lankytis ir viešuose reginiuose. Dabar ir pats Feniksas pakilo iš pelenų ir begalvė žiniasklaida vėl jį kalbina, vėl suteikia tribūną ir jis vėl kalba apie naujas politines ambicijas.
Kodėl aš tai primenu? Todėl, kad mes pastaruoju metu labai dažnai prisimename, kaip Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje ir visai pamirštame, kaip vos prieš trejus metus teismo nuosprendį išklausęs veikėjas, kuris apvogė visus mokesčių mokėtojus – rinkėjus, vėl nori grįžti į politiką. Civilizuotoje šalyje tai būtų neįmanoma, bet Lietuvos, regis, tarp jų jau nebėra. Ir pamatysite – atsiras būriai silpnapročių, kurie vėl už jį balsuos.
Žvelgiant iš šono, Lietuvos visuomenė primena sadomazochistą, kuriam reikia vis naujų aštrių pojūčių. Jis lyg ir norėtų išsivaduoti iš tos priklausomybės, bet neturi nė krislo valios tai padaryti.
Štai pakankamai šviežias politologo Tomo Janeliūno atviras laiškas valdantiesiems, kad šie tapo visuomenės parazitais. Ar tai kokia nors naujiena? Kažkas nauja? Juk tarpusavyje žmonės juos dar ne taip vadina. Sutinku, viešumoje skamba aštriai. Kilo ažiotažas, tą laišką persispausdino praktiškai visa žiniasklaida. Gerai „užvažiavo“, o kas toliau? Nieko, visiškai nieko. Šito aštraus dirgiklio pakako vos 2–3 dienom ir viskas vėl grįžo į senas vėžes.
Aštrių pojūčių žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose išlepinta visuomenė jau nebesusivokia, kas yra svarbu, o kas – tik spalvingi fejerverkai. Štai Seimas rinkimų kartelę nuleidžia iki 3 procentų partijoms ir 5 koalicijoms. Tai pranašauja masinę marginalų invaziją ir visišką politinės sistemos katastrofą. Prezidentas, vaizdžiai tariant, turėtų nedelsdamas stoti ant bačkos ir kreiptis į tautą. Tai yra ribinis atvejis, kai nesusitarus gražiuoju, Prezidentas, remiamas visų, kuriems dar bent kažkiek rūpi ši valstybė, privalo stoti į atvirą konfrontaciją su Seimu.
Visi sveiko proto bei sąžinės dar nepraradę politikai ir politologai, visuomenės veikėjai, visi įtakingi žmonės, kuriems dar bent kažkiek rūpi ši valstybė, turėtų šaukti iki užkimimo, neišeiti iš TV ir radijo studijų, bet, regis, visiems labiau rūpi, kurio miesto eglė gražesnė, kita vertus, jau laikas pasirūpinti Kalėdų dovanomis. Kitaip tariant, dejones dėl durnių valdžioje atidedam kitiems metams.
Rinkėjai visada naiviai kažko tikisi iš naujų rinkimų. Viską susumavus ir objektyviai mąstant, nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad mūsų valstybė turi šviesią ateitį. „Gerovės valstybė“ yra tik naujas bei laikinas viduriavimo žodžiais virusas. Šio termino likimas bus toks pats, kaip ir Didžiosios Britanijos buvusios premjerės Theresos May šimtus kartų pasakytos frazės „Brexit means Brexit“. Nesvarbu, kiek kartų kartosi frazę – jei žodžiai neparemiami realiais darbais, jie yra šnipštas.
Ši valstybė grimzta į nebūtį, nes neturi aiškiai apibrėžtų ir visuomenei priimtinų tikslų bei ateities strategijos. Nei politikai, nei visuomenė net neturi jokios aiškesnės ateities vizijos. Jūs paklauskite eilinių žmonių ir pamatysite, kad jie net neįsivaizduoja, kokios valstybės apskritai nori. Dauguma pasakys tik vieną – duokit pinigų! Blogiausia yra tai, kad jau praktiškai nebeliko kam apie tai protingai diskutuoti, o tie keli, kurie dar tikrai gali, yra nustumti nuo kamerų ir mikrofonų.
Lietuvoje praktiškai nebeliko jokios politikos, kuri remiasi aiškiomis vertybėmis bei principais, jų neturi ir žmonės, kuriuos pagal tradiciją vadiname politikais. Politiniai perbėgėliai tapo visiškai kasdieniu ir normaliu reiškiniu. Paprastas klausimėlis: kokios yra ryškių mūsų valstybės veikėjų – Ramūno Karbauskio, Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio ar Agnės Širinskienės politinės pažiūros?
Tą valdančiųjų veiklą mes tik iš inercijos vadiname politika, bet tai tėra tik chaotiškos konvulsijos. Žurnalistai ir apžvalgininkai – juk visiems reikia valgyti – rimtais veidais komentuoja kažkokias koalicijas, nors tokios žinios nevertos nė minutės mūsų laiko. S. Skvernelis kurs naują partiją ar judėjimą? Ką tai keičia? Visiškai nieko, tai tik to paties dvokiančio dumblo judėjimas susisiekiančiuose induose.
Tokioje situacijoje yra tik viena išeitis – nulinė tolerancija tokiems veikėjams ir jų veiklai. Visiškas ignoravimas ir pilietinis nepaklusnumas. Reikalingi nauji ir stiprūs lyderiai, kurie sugebėtų kalbėti kaip politikai, parodytų kelią ir vestų paskui save. Reikalingas esminis apsivalymas, reikia išmėžti šitas Augijaus arklides ir viską kruopščiai dezinfekuoti.
Tačiau tokių lyderių kol kas nesimato. Mes nebeturime tikrų valstybininkų, kuriems šalis yra svarbesnė už asmeninę naudą. Mes nebeturime ir politinių partijų, kurios tokiu momentu prisiimtų atsakomybę. Mes neturime ir normalios opozicijos, kuri suvoktų savo misiją ir atsakomybę ne tik prieš savo rinkėjus, bet ir prieš visą visuomenę bei valstybę.
Dabartinė opozicija yra bedantė ir bevalė, ji bijo imtis atsakomybės ir nesugeba veikti. Reikia būti itin netalentingu politiku ir nuosekliai nieko neveikti, kad per trejus valstietiško košmaro metus tavo reitingai neperkoptų 20 proc. Tačiau dabartiniams konservatorių lyderiams vis tiek teks prisiimti moralinę bei politinę atsakomybę už tai, kad jie realiai nieko nedarė, kai beraščiai valstiečiai visų mūsų akivaizdoje griovė valstybę.
Tikėdamasi sėkmės ateities rinkimuose, opozicija, regis, vadovaujasi garsiuoju kinų komunistų vado Mao principu „kuo blogiau, tuo geriau“. Kad ir kaip būtų blogai, konservatoriai per ateinančius rinkimus negaus daugumos ir įvairių partijėlių likučiai kartu su marginalų ordomis vėl formuos koalicijas.
Neseniai vienas žinomas žmogus „Facebook‘e“ šaukė: „Kas apgins mūsų valstybę?“ Žmogau, niekas iš šalies neateis ir neapgins. Ją apginti gali tik tu, tik čia gyvenantys žmonės, tik mes visi kartu. Tu nori patogiai išsitiesęs ant sofos tūnoti „Facebook‘e“ ir rašinėti visokius šūkius bei šaipytis iš valdžios, o kažkas tave gins?
Niekas tavęs neapgins, nes ta valstybė realiai tau nerūpi. Tau net nerūpi tavo paties pinigai. Jei rūpėtų, tai būtum didžiulės protesto demonstracijos prieš dabar svarstomą „valstietišką“ biudžetą dalyvis ir suplukęs temptum didelį plakatą. Ar tu bent suvoki, kad valstybės pinigų nėra, yra tik visų mūsų, mokesčių mokėtojų – tavo, mano, kaimyno, visų mūsų – pinigai, kuriuos mes patikėjome tvarkyti šitiems veikėjams. Regis, tau patinka, kaip jie tvarko tavo pinigus, nes tu nieko nedarai.
Mes labai gražiai „Facebook‘e“ mokame ginti Ukrainą. Žodžiais. Lygiai taip pat giname ir savo valstybę. Taigi, rengiamės geriausiais brandais, puošiame vaikus, kad galėtume pasipuikuoti prieš sutiktus pažįstamus, ir visi traukiame ant tilto grožėtis mūsų valstybės saulėlydžiu!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.