„Kaip būtų pakrypusi tarptautinių įvykių eiga Rytų Europoje, jei 1939 m. visos keturios Pabaltijo valstybės, – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija, būtų turėjusios karinę gynimosi sąjungą „Pabaltijo NATO“ – ir visos keturios būtų vieningai atmetusios Sovietų Rusijos ultimatyvius reikalavimus įvesti rusų karines bazes bet kurioje tų valstybių, o prireikus visos drauge būtų ginklu pasipriešinusios sovietams, kaip pasielgė tiktai viena Suomija?“
Jei taip būtų atsitikę, Birželio sukilimo, pasak S. Žymanto, nebūtų reikėję. „1941 m. Lietuvos sukilimas įsakmiai įrodė, kad lietuvių tauta niekad neatsisakys siekti to, kiekvienos tautos švento tikslo – laisvės!“
Sukilėliai tada „ne vien iš naujo paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir akivaizdžiai parodė visam pasauliui tikrą lietuvių tautos valią ir jos nepalaužiamą siekimą gyventi laisvai ir nepriklausomai, bet <...> ir žymiai sustiprino lietuvių tautos dvasią, ryžtą ir pasitikėjimą savimi bei savo tautos ateitimi“, – rašė tada straipsnio autorius.
Ir kėlė kitą esminį klausimą, į kurį duoti atsakymo per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuva, regis, vis dar privengia: „Šiandien yra atėjęs pats vėliausias metas, kad to sukilimo priežasčių ir jo eigos istoriją, jo padarinius ir jo prasmės įvertinimą rašytume ir nagrinėtume mes, laisvieji lietuviai, – o ne kremlinis Lietuvos okupantas ir jo sovietiniai kvislingai. Šiųjų užsimojimas purve paskandinti 1941 m. Lietuvos sukilimą ir žaibišką lietuvių tautos išsilaisvinimo prošvaistę, tokią jiems baisią savo pasikartojimo galimumu, – yra daugiau negu aiškus. Okupuotoje Lietuvoje jis jau vykdomas komunistų propagandoje ir gausybėje rašinių, su vyraujančių motyvu, kad Lietuvos laisvės sukilimas buvęs nacių tarnų ir jo samdytų pašlemėkų darbas (!)...“
Tas S. Žymanto minėtas „pasikartojimo galimumas“ įvyko mūsų „dainuojančia revoliucija“ ir 1990 m. Kovo 11-osios aktu. Ir už tai mums, panašu, nedovanojama.
Nenuostabu tad, kad pastangos kompromituoti Lietuvą, vaizduoti ją kaip tamsių, nuožmių ir godžių žydšaudžių kraštą nesiliauja, nes išlieka interesas ir „politinis užsakymas“. Ir Rytuose, o tam tikru mastu – ir Vakaruose.
Kai dideliais nusikaltimais apkaltinami paraštiniai, tada ir pagrindinių galvažudžių kaltės atrodo ne tokios atstumiančios.
„Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas, – sako istorikas Augustinas Idzelis. – Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.
Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą!
Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...“
Kodėl viskas taip – atsako Vytautas Landsbergis: „Spraga – mūsų pačių nepadarytas darbas. Istorijos tyrimų stoka. Turi būti nušviesta visa Laikinosios Vyriausybės veikla. Matoma ne vien per žydų likimo prizmę. Jų likimas buvo baisus. O kas nors lengvai mėto kaltinimus: kodėl Laikinoji Vyriausybė neapgynė žydų? Nerealūs dalykai.
Juk Vyriausybė neturėjo tikslo persekioti žydų. Jos tikslas buvo visai kitas – Lietuvos valstybė. Galbūt galime vėl turėti Lietuvos valstybę? Įtvirtinti sampratą: vokiečių kariuomenė atėjo į Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungą. <...> Viso to šviesoje kaltinti, kad pati Vyriausybė neva vykdė žydų naikinimo politiką, yra nesąžininga. Arba kai kurie žmonės nieko nežino ir nenori žinoti.“
Dar kartą A. Idzelis: „Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais. <...> Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis.“
Stasys Žymantas laiške Kaziui Škirpai (1967 birželio 6) rašė: „Apie Vilniaus LAF ir iš viso pogrindį Lietuvoje 1940–41 m. neįmanoma ką nors parašyti nepaminint kai kurių labai svarbių, beveik pagrindinių veikėjų, kurių likimas ir šiandien nėra tiktai žinoma, pav. maj. Bulvičiaus, kap. Gužaičio, Nasevičiaus ir kai kurių kitų.
O juk maj. Bulvičius buvo faktinis pogrindžio Lietuvoje vadovas anais sunkiais metais. <...> Netoli mūsų, tai yra Los Angeles, gyvena M. Naujokaitis, vienas svarbiausių ano meto pogrindžio organizatorių, kurio atsiminimus būtų labai svarbu ateičiai užrašyti.
Bet atrodo, niekas rimtai mūsų laisvės kovos istorija nesidomi ir surašymu nesirūpina. Ir daug kas dings, ir ateičiai paliks neteisingas ir netikras vaizdas.“
Kur šiandien istorinės monografijos apie karininkus Vytautą Bulvičių, Juozą Kilių, Juozą Sadzevičių, Leoną Žemkalnį-Landsbergį, rašytoją Antaną Skripkauską, advokatą Aleksandrą Kamantauską ir kitus Lietuvos kankinius už laisvę – Vilniaus LAF štabo vadovaujančius asmenis, suimtus dar iki prasidedant Birželio sukilimui ir nukankintus Rusijoje?
„Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 1941 m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių Gestapo, – sako istorikas A. Idzelis. – Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo Gestapo.
Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.
Kai mes patys apie tai nekalbame – už mus kalba kiti.
Dažnai mėgstame kartoti kone trafaretu virtusią frazę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Tačiau pasiryžimą ginti laisvę labiau nei žodžiai atspindi ryžtas ginti tiesą, laisvės kankinių bei kovotojų už laisvę atminimą ir jų garbę.
„Istorija ne kartą mus sužeidė, sukėlė pasidalijimų, susiskaldymų, tačiau šiandien turime atrasti vienybę“, – yra sakęs kardinolas Kurt Koch, Popiežiškosios tarybos už krikščionių vienybę pirmininkas, ir pabrėžęs, kad krikščionis vienija kankinių kraujas, įveikiantis pasidalijimus.
Laisvei įsipareigojusius žmones irgi turėtų vienyti kankinių už laisvą Lietuvą pralietas kraujas ir bendra antitotalitarinės kovos patirtis. To linkėjo ir Barry Rubinas, Izraelio rašytojas ir politologas, tvirtinęs, kad „mūsų kančios turi tapti pagrindu bendrauti, o ne varžytis“.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.