Nėra paprasta apibrėžti santykį tarp Bibliotekos (gr. billion – knygelė, theke – rinkinys) ir Valstybės (gr. – polis, lot. – status). Ne tik dėl to, kad bibliotekos samprata per tūkstantmečius trunkantį civilizacijos raidos procesą kito ir vis dar tebekinta.
Valstybė, deja, taip pat yra labai nevienodai suprantama ir aptariama sąvoka. Istorijos tėkmėje ji irgi nuolat kito, reiškėsi daugiariopais ir skirtingais pavidalais. Ir ta kaita nėra pasibaigusi.
Artima bibliotekos ir valstybės sąsaja
Todėl ir sąsajos tarp šių skirtingų bei laiko skalėje nuolat kintančių sudėtingų struktūrų gali būti įžvelgiamos bei aptariamos labiau subjektyviai, nelygu kuriuo kampu tą ryšį bandysime apčiuopti ir išryškinti. Juo labiau išsivysčiusi visuomenė, juo sudėtingesnės ir tos visuomenės kuriamos struktūros – valstybė ir biblioteka.
Tradicinė valstybės aptartis – nepriklausomas politinis vienetas, vienos valdžios tvarkoma piliečių visuma, grindžiama trimis sudėtingomis sąvokomis: tauta, kraštas (teritorija) ir valdžia.
Sąvokos sudėtingos pačios savyje, nevienodai suprantamos, sukelia papildomų neaiškumų. Skirtingais požiūriais jas nagrinėja filosofija, sociologija, konstitucinė teisė ar politikos mokslai. Dabartinio valstybės tipo šaknys nesiekia giliau kaip XV a. Visai kitokio pobūdžio buvo senovės ir viduramžių miestai. Dar kitokia valstybė buvo pirmykštės visuomenės sąlygomis.
Tuo metu Asirijos ir Babilonijos dantiraščiu išdegintų plytelių kolekcija, atkasta 1850 m. ir saugoma Britų muziejuje Londone, irgi vadinama Asurbanipalo (626 pr. Kr.) biblioteka. Bet tai tik įvairių valstybinių aktų ir asirų-babiloniečių literatūros paminklų sąvadas.
Tuo metu šiuolaikinę bibliotekos prasmę – platesniam ar siauresniam skaitytojų ratui skiriama kultūros įstaiga, planingai papildoma knygomis ir kitais spaudiniais, laikomais specialiai pritaikytoje patalpoje ir tvarkoma bibliotekininkų-profesionalų – terminas įgijo tik XIX amžiuje.
Vis dėlto ligišiolinė valstybių istorija, įskaitant ir Lietuvos valstybės, buvo ir yra ne vien vidaus sąrangos, bet ir tarvalstybinių santykių laukas, kuriame daugybė valstybių kyla ir žlunga, jungiasi ir skiriasi, bendradarbiauja ir viešpatauja, kariauja ir taikiai sugyvena, džiaugiasi nepriklausomybe ar kenčia nelaisvės jungą.
Tai apsprendžia taip pat ir bibliotekų tuose kraštuose raidą ir likimą.
Šiuo atžvilgiu bibliotekos ir valstybės sąsaja – artima. Lietuvos valstybės istorija ir likimas kartu yra Lietuvos bibliotekų istorija ir likimas.
Lietuvos bibliotekos turtėjo, pildėsi ir plėtėsi, aprėpdamos vis daugiau visuomenės sluoksnių, tada, kai kilo ir klestėjo valstybė. Ir priešingai: jos buvo plėšiamos, apgrobinėjamos ir naikinamos, kai negandų, užkariavimų ir priespaudos laikus išgyveno ir Lietuva.
Pradžia – Žygimanto Senojo knygos
Šio straipsnio apimtis neleidžia ties tuo apsistoti plačiau. Apsiribosiu tik keliais štrichais. Pirmoji nedidelė biblioteka Lietuvoje buvo įkurta Žygimanto Senojo, LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus.
Kas tada buvo Abiejų Tautų Respublika daug pasako faktas, kad Žygimanto Senojo kariuomenė tuo metu įveikė Teutonų Ordiną, o Prūsija tapo vasaline ATR valstybe. Žygimantas Senasis vėliau nugalėjo ir Maskvos kariuomenę bei apsaugojo rytines valstybės sienas.
Išlikęs 1510 m. Žygimanto Senojo bibliotekos invertorius. Jame suregistruota 90 knygų, daugiausia rankraštinių: 48 lotynų kalba, 38 rusėnų ir 4 čekų. Jas visas savo žinion paėmęs Žygimantas Augustas, biblioteką sistemingai plėtė, pirkdamas knygas užsienyje. 1545–1562 m. buvo nupirkti 2 873 tomai.
Drauge su dovanotomis knygomis, tą biblioteką sudarė jau 4 tūkstančiai tomų. Juos visus Žygimantas Augustas apie 1570 m. padovanojo Vilniuje pradėjusiai kurtis jezuitų kolegijai, tapusiai Vilniaus universiteto užuomazga. Žygimanto Augusto pavyzdžiu sekė ir kiti didikai.
XVIII a. antroje pusėje Lietuvos bibliotekos, V. Biržiškos duomenimis, buvo gana turtingos: Vilniaus akademijos biblioteka turėjo 18 tūkst. tomų, Vilniaus dominikonų – 8 tūkst., Gardino dominikonų – ligi 10 tūkst. Viena turtingiausiųjų privačių LDK bibliotekų buvo Nesvyžiaus Radvilų biblioteka, turėjusi apie 20 tūkst. tomų.
Čia iškyla valstybės formos – bene svarbiausias valstybės teorijoje – klausimas: kam valstybė priklauso ir kam ji tarnauja? Aristotelis yra išskyręs tris normalias valstybės formas: monarchija, aristokratija ir demokratija. Ir tris – iškrypusias: tironija, oligarchija ir ochlokratija, t. y. minios valdžia, kai aukščiausias valdžios pareigas eina prastuomenės atstovai.
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, o sykiu ir Lenkijos karalystės žlugimas buvo susijęs taip pat ir su netobula valstybės valdymo forma. Iš esmės oligarchinis Abiejų Tautų Respublikos valdymas baigėsi tuo, kad grobuoniški kaimynai ją galų gale pasidalijo.
Lietuva buvo paversta socialiai atsilikusios carinės Rusijos visapusiškai išnaudojama provincija ir 123-us metus turėjo vilkti sunkų priespaudos jungą.
Nuosmukiai ir prisikėlimai
Bibliotekų padėtis atspindi krašto kultūrinio, socialinio ir ekonominio nusiaubimo mastą. Kai XIX a. pabaigoje Europos miestuose buvo projektuojami ir bibliotekų reikmėms statomi specialiai pritaikyti rūmai su profesionaliai parengtais tarnautojais, skurdžios lietuviškos bibliotekėlės slapta kūrėsi kaimų pirkiose. Išlaikomos daraktorių ir knygnešių.
Kadangi veikė spaudos draudimo ir caro žandarų persekiojimo sąlygomis.
Didžiausią tų laikų biblioteką 1880-ųjų dekadoje buvo įkūręs S. Didžiulis, Indrioniškio valsčiuje, Griežionėliuose. Slaptas bibliotekėles turėjo lietuvių studentų draugijos Petrapilyje, Maskvoje, Dropate (Tartu). 1890-ųjų pradžioje buvo įkurta slapta gimnazistų biblioteka Šiauliuose, saugojama grafų Zubovų. Kad ir policijos gaudomos bei naikinamos, jos suvaidino svarbų kultūrinį vaidmenį tautos sąmoningumo žadinimo kelyje.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvai 1918-aisiais, valstybės padėtis, nuo kurios teko pradėti bibliotekų kūrimo tinklą, buvo gerokai sunkesnė ne tik už Vidurio ar Vakarų Europos šalių, bet ir už kaimynų latvių bei estų.
Priespauda carinės Rusijos valdytoje Livonijoje nebuvo tokia nuožmi kaip Lietuvoje: latviams ir estams buvo leista spauda, dešimtmečiais anksčiau jie ėmė rengti savo dainų šventes, buvo pasiekę aukštesnį raštingumo bei socialinės gerovės lygį.
Nepaisant to, per 22-us XX a. nepriklausomybės metus Lietuva padarė didžiulę pažangą, išvysčiusi modernų bibliotekų tinklą. Iš esmės tai buvo efektyviai veikusios švietimo sistemos dalis. 1919 m įkūrus Valstybinį centralinį knygyną (vėliau pavadintą V.C. Biblioteka) ir keletą jo skyrių apskrities miestuose, šie skyriai ilgainiui tapo savarankiškomis, tiesioginėje švietimo ministerijos žinioje veikiančiomis bibliotekomis. 1940 m. pradžioje jų buvo 135. O 1940 m. planuota įkurti jų dar 110. Tarp jų 32 – atgautame Vilniaus krašte. Tačiau sovietinė okupacija sutrukdė.
Pirmosios bolševikų okupacijos 1940–1941 m. laikotarpiu daugybė bibliotekų vėl skaudžiai nukentėjo. Bolševikų cenzoriai ir politrukai knygas sijojo, ideologiškai neparankias – šalino iš bibliotekų, masiškai naikino bei degino. Išlikusios bibliotekos buvo užverstos menkaverte bolševikų propagandine makulatūra.
Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, mažiausiai 16 Lietuvos viešųjų bibliotekų buvo sudegintos.
Vokiečių okupacijos metais, ypač 1943–1944 m., prasidėjo naujas bibliotekų „valymo darbas“. Jį vykdė specialiai atsiųstieji A. Rosenbergo, Okupuotų rytų teritorijų reichsministo, štabo agentai. Vien iš VDU bibliotekos nacių agentai išėmė 30 tūkstančių jiems nepriimtinų knygų.
Aktyvaus gyvenimo centras
Bibliotekos nuo seniausių laikų buvo svarbi skatinamoji priežastis kurtis pažangesnei krašto socialinei aplinkai.
Jos buvo, yra ir, matyt, liks žmones jungiančiąja grandimi. Tai tarsi tarpininkas tarp skaitytojų, klausytojų, žiūrovų ir autorių, rašytojų, tyrėjų, jų rašytinių bei audiovizualinių kūrinių idėjų pasaulio.
Tos mintys, idėjos, vaizdiniai, išreikšti žodžiais, vaizdais, garsais kaip tik ir yra ta rišančioji medžiaga, kuri integruoja visuomenę. Labiau nei bet kada ankščiau šiandien yra išryškėjusi tiesioginio žmonių bendravimo svarba. Tuo pat metu yra padidėjęs ir bibliotekų, kaip žmones jungiančiojo veiksnio, vaidmuo.
Šiandien daugelis užsienio svečių, apsilankančių Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, stebisi jos intrastruktūra, paslaugų lygiu, įstaigos kultūriniu ir edukaciniu vaidmeniu valstybėje, kurie atitinka geriausius atitinkamus Vakarų pasaulio pavyzdžius.
Nacionalinė biblioteka tapo reikšmingu kultūrinio, socialinio, edukacinio, mokslinio, net politinio gyvenimo centru. Jos įvairiapusė, daugelį interesų aptarnaujanti raiška, turi nacionalinės reikšmės idėjų sklaidos, jų ištransliavimo ir apjungimo į visumą, visuomenę integruojančio poveikio.
Patogiai įrengtos ir funkcionalios LNB skaityklos, konferencijų, parodų, kino salės, muzikavimo ir prezentacijų erdvės, susitikimų kambariai visuomet pilni lankytojų. Kasdien čia vyksta susitikimimai, konferencijos, pristatomos naujos knygos, atidaromos parodos, rodomi kino filmai. Vyksta net aukščiausio lygio valstybės vadovų ir užsienio svečių politinės konferencijos.
1991 metais Nacionalinėje bibliotekoje įkurtas Vadovybės informacijos skyrius. Jo pagrindinis uždavinys – operatyvus Seimo vadovybės, Seimo narių, jų patarėjų ir kitų valstybės tarnautojų bibliografinis bei informacinis aptarnavimas. Nacionalinės bibliotekos dokumentų įsigijimo, vartotojų informacinio aprūpinimo programos pritaikytos prie šiuolaikinių reikalavimų.
Naudojantis LNB, kitų įstaigų bei institucijų, taip pat užsienio šalių informaciniais ištekliais, atsakoma į užklausas, rengiamos Lietuvos bei užsienio spaudos apžvalgos, teminiai bibliografiniai sąrašai, renkama medžiaga įvairaus pobūdžio analitinėms apžvalgoms.
Skyrius kaupia duomenų bazę, kurioje operatyviai ir išsamiai pateikiama informacija apie Seimo darbą, Seimo narių, Lietuvos Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, ministrų, Lietuvai atstovaujančių Europos Parlamento narių veiklą, nušviečiami svarbiausi politikos, savivaldos, teisės, ekonomikos, švietimo, kultūros, žemės ūkio ir kiti klausimai.
Niekad nelaimima amžinai
Visai tai rodo kokią milžinišką pažangą vos per šimtmetį padarė Lietuvos visuomenė ir jos Nacionalinė biblioteka. To nebūtų buvę galima pasiekti, jeigu lietuviai nebūtų išsikovoję laisvės ir sukūrę savo valstybės. Tai esminė sąsaja, jungianti Biblioteką ir Valstybę.
Tačiau laisvė niekada nelaimima amžinai. Laisvės kaina yra amžinas budėjimas. Ir tas budėjimas, pasak šviesaus atminimo ambasadoriaus Vytauto Dambravos, yra „mūsų dienų rezistencija“.
Rezistencija už teisę būti laisviems. Rezistencija už teisę turėti savo valstybę. Rezistencija apsisaugti nuo iškrypusių valdymo formų – tironijos, oligarchijos ir ochlokratijos. Pagaliau rezistencija už lietuvišką žodį, knygą ir Biblioteką.