44 kartos! Kai žmogus tiek atsimena, jis kitaip mato ir supranta pasaulį. Jo žvilgsnis turi istorinės gelmės. Todėl kitaip vertina ir žemę, kurioje gyvena. O žemė, kaip sakė Kazys Pakštas, „pažadėta aukštos iniciatyvos tautoms“.
Manyčiau, kad istorinės gelmės stoka ir nusivylimas dabartimi, ką liudija precedento Europoje neturinti lietuvių emigracija, iš dalies yra susiję.
Priežasčių, be abejo, yra daugiau. Dalis jų - suprantamos ir gal net tam tikru mastu pateisinamos. Tačiau tai, kad lietuviai per mažai pažįsta savo praeitį ir dėl to nepakankamai vertina dabartį, menkai mąsto apie ateitį būtent šioje žemėje, turbūt irgi yra faktas, dėl kurio ginčytis neverta.
Kiek savo protėvių kartų atsimename mes, lietuviai? Atsakymo nelaukiu.
Ir tas klausimas nėra priekaištas lietuviams. Dar kartą pacituosiu Kazį Pakštą (iš atminties): „Jeigu Šveicarijos išskirtinis požymis yra jos kalnai, Suomija vadinama tūkstančio ežerų šalimi, tai Lietuvą geriausiai apibūdintų pasakymas, kad tai kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi.“ Mano giminės istorija šiuos žodžius patvirtina. Ne genealogija jiems buvo galvoje, kai tas galvas bandė nusukti. Todėl ir 44 kartas atsimenančių lietuvių nėra.
Lietuvos Seimas yra patvirtinęs Nacionalinio saugumo strategiją, kuria apibrėžiami Lietuvos saugumo interesai, potencialūs iššūkiai, pavojai ir grėsmės, apibūdinama saugumo politka, nurodoma saugumo politikos įgyvendinimo būdai ir priemonės. Labiausiai kliaujamasi atgrasomuoju veiksniu: tinkama kariuomenės parengtimi, NATO standartus atitinkančiu jos finansavimu, tarptautinės bendruomenės politine ir militarine parama.
Prieš porą metų dalyvavau Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje apie hibridines grėsmes. Drauge su Lietuvos atstovais tą klausimą svarstė ekspertai iš JAV, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Baltarusijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos. Man ypač įstrigo Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono kalba. Jis pažymėjo, kad Izraelis ir Lietuva turi panašumų.
Abi šalys - savotiškai „įstumtos į kampą“. Geografijos ir kaimynų pasirinkti negali - nei Izraelis, nei Lietuva.
„Jūs turite tris galimybes išeiti iš nepatogios situacijos, - kalbėjo A. Maimonas. - Galite sakyti, na, negalime išspręsti šitos problemos. Liksite kampe. Kitas kelias - problemą apeiti. Na, nustatėme, kad problema yra. Bet apeikime. Pamirškime. Negalvokime. Galbūt, kada nors vėliau.“
Didžiausią iššūkį, pasak ambasadoriaus, kelia klausimas kaip problemą įveikti.
Izraelio pasiuntinys kalbėjo pavyzdžiais. Neturim naftos. Neturim dujų. Neturim anglies nei miško. Bet turim saulės. Kiekvienas namas Izraelyje turi sistemą su saulės baterijomis elektrai gaminti ir kolektoriais vandeniui šildyti. Trūksta vandens? Yra tik vienas ežeras Izraelio šiaurėje? Randame sprendimą. Nukreipiame jo vandenį į kitas Izraelio dalis. Taip darome kiekvienoje srityje. Įskaitant gynybą.
Izraelis gintis yra priverstas. Valstybė sukurta 1948 m. gegužės 14 d. Ir jau tą pačią dieną kelių aplinkinių valstybių armijos ją užpuolė. Užpuolė iškart, gynybai dar nepasirengus. Šalis turėjo tik labai ribotą karių skaičių. Norėta Izraelio valstybę eliminuoti užuomazgoje. Apsigynė.
„Mane augino ir auklėjo, mokydami, kad jeigu mes nesiginsime - atsidursime Viduržiemio jūroje“, - kalbėjo ambasadorius. Jis sakė, kad Izraelis buvo priverstas gintis. Ir gintis daug kartų. Jo dėdė - Jacobas Maimonas - žuvo 1948 m. kare. Tėvas tarnavo daugiau nei 30 metų Izraelio armijoje. Jis pats daug metų dalyvavo specialiosiose pajėgose, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, dalyvavo įvairiuose karuose nuo 1982 m.
„Mes neprašėme tų karų. Mes jų nepradėjome. Mes tiesiog buvome puolami. Ir nuo pat pradžių mums buvo aišku, kad gintis turime būtent mes patys. Tai mūsų užduotis“, - kalbėjo Izraelio pasiuntinys.
Šalies gynybos doktrinos esmė - Izraelis ginsis pats. Savarankiškai.
Ši doktrina grindžiama dviem pagrindinėmis atramomis:
1) prevencija;
2) atgrasymu.
Daugelį metų Izraelio visuomenėje vyko svarstymai apie nacionalinį saugumą ir gynybos filosofiją. Kariškiai daug metų kalbėjo apie ginkluotąjį šalies skydą. Bet šiandien padėtis pasikeitė. Šalies nacionalinį saugumą lemia keli komponentai, ne vien karinė gynyba.
Karinė galia, be abejo svarbu. Reikia vykdyti tyrimus, kurti pajėgumus, investuoti į plėtrą. Bet to nepakanka. Veikia dar trys kiti veiksniai: žmogiškieji ištekliai, ekonomika, tarptautinis bendradarbiavimas.
Viena svarbiausių nacionalinio saugumo srities dedamųjų - žmogiškieji ištekliai.
„Kalbu apie švietimą, - sakė JE Maimonas. - Apie supratimą, kad mums kartais tenka aukotis. Ir paaukoti. Ne savo atlyginimo ar atostogų dalį. Kalbu apie tai, kas brangiausia - savo mylimuosius.“
Ambasadorius sakė esąs pririštas prie savo išmaniojo telefono. Ne todėl, kad ji domintų Facebook ar el. pašto laiškai.
„Turiu du sūnus. Šiuo metu jie tarnauja kovos junginiuose. Ir kai suskamba telefonas, man sustoja kvėpavimas. Nenoriu apeliuoti į jūsų emocijas. Bet tai realybė. Nuo Izraelio įkūrimo netekome 23 tūkst. žmonių. Tai mūsų sūnūs, tėvai, dėdės, giminės.
Žūtys, deja, dažnos. Prieš kelias dienas sūnus grįžo į savo bazę. Kariai buvo užpulti. Atsiuntė nuorodą į žinią apie tą išpuolį. Atsidaręs pamačiau sūnaus nuotrauką. Taigi, turite suprasti, kad gali tekti paaukoti tai, kas jums brangiausia. Ir tai nėra paprasta“, - sakė Amiras Maimonas.
Kalbėdamas apie privalomąją karinę tarnybą, Izraelio pasiuntinys pažymėjo, kad žydų vaikinams ir merginoms, kaip ir lietuvių, patinka sportas, muzika, kelionės, pramogos. Bet jie visi žino, kad privalės dalyvauti kariniame pasirengime.
„Bet jūs nustebsite, - sakė kalbėtojas, - sužinoję, kaip pats jaunimas nori tarnauti. Norinčiųjų yra daugiau negu reikia. Iš dešimties norinčiųjų tik vieną galima priimti į savanorius. Ir kalbu ne vien apie reguliarią armiją. Gynybinė galia remiasi ir rezervo pajėgomis. Tai reiškia, kad rezervą reikia nuolatos gerai apmokyti ir aprūpinti. Ir kad rezervo kariai per trumpą laiką, mažiau nei per 21 valandą, atsirastų parengties būsenoje.“
Izraelio ambasadoriaus kalba - įsidėmėtina. Nekalbėsiu apie kitus nacionalinį saugumą lemiančius komponentus, bet paliesiu tik žmogiškųjų išteklių klausimą.
Jaunuolių šaukimas į Lietuvos karinę tarnybą parodė, kad ir lietuvių jaunimas tarnauti kariuomenėje nori.
Savanorių atsirado daugiau, negu buvo vietų. Ir tai - vykstant priešingai propagandai, eksponuojant ir populiarinant verksnius, ištižėlius, ne pagarbos vertus vyrus.
Neturėtume užmiršti istorinės patirties. Kodėl Suomija, 1939 m. turėjusi vos 3,5 mln. žmonių, sugebėjo pastatyti 200 tūkst. vyrų prieš milijoninę Raudonąją armiją ir atsilaikyti? O jeigu būtų buvęs bendras frontas? Ir dar 100 tūkst. būtų pakėlę estai, 150 tūkst. latviai ir dar 200 tūkst. lietuviai? 650 tūkst. vyrų būtų šį tą reiškę, tiesa?
Kaip būtų atrodžiusi istorija tada?
1938-1940 m. Lietuvos žlugimo istorija nėra dar tinkamai išnagrinėta, politinės vadovybės klaidos nėra deramai įvertintos, iš istorijos maža tepasimokyta. Ne viskas buvo apspręsta iš anksto, kaip dažnai inertiškai galvojama. Kapituliavo iš esmės politinė vadovybė, palikusi tautą priešo savivalei.
Pirmiausiai - nuginklavimui, paskui - politinio, karinio, ekonominio ir kultūrinio elito surinkimui, represijoms ir naikinimui.
Taikliai pastebėjo išeivijos publicistas Stasys Barzdukas: „Negynėm laisvės, kai turėjom politinę ir karinę vadovybę, gerai apmokytą ir parengtą kariuomenę, ekonominių rezervų, bet išėjom kovoti už laisvę, kai likom nuginkluoti, be išteklių ir be vadovybės.“
Tą tragediją dramatiškai aprašo pulkininkas Juozas Tumas savo prisiminimuose „Kelias į Červenę“. 1940 m. birželio 15 d. jis buvo L.D.K. Algirdo pulko vadas Kaune, Šančiuose.
„Apie 6 val. ryto paskambino man iš kariuomenės štabo ir pranešė, kad rusų tankai jau Kaune ir kad keli jų vyksta Šančių kryptimi.
Be to, štabo karininkas perdavė man kariuomenės vado įsakymą atvykstančius rusų tankus Šančiuose asmeniškai pasitikti. Susijaudinęs aš atsakiau šio įsakymo nevykdysiąs ir pasikalbėjimą nutraukiau.
Buvusiems pulko štabe karininkams įsakiau tuojau vykti į kareivines prie savų dalinių.
Karininkams išėjus, po kelių minučių adjutantas man pranešė, kad yra atėję 1-mos kulkosvaidžių kuopos vienas puskarininkis ir eilinis ir prašo leidimo su manimi kalbėti. Pasakiau adjutantui pakviesti juos pas mane į kabinetą. Puskarininkiui su eiliniu įėjus, aš pamačiau, jog abu labai susijaudinę. Aš paklausiau, kokiu reikalu jie norį su manimi kalbėti? Puskarininkis, dar labiau susijaudinęs, lūžtančiu balsu ir ašarotomis akimis, paklausė:
- Tamsta pulkininke, ar tiesa, kad rusų tankai atvyksta į Šančius ir kad tamstai įsakyta juos pasitikti?
- Taip, - atsakiau aš. - Tamsta pulkininke, leiskit mūsų kuopai pasitikti rusų tankus automatinių pabūklų ugnimi. Argi mes taip ir pasiduosime bolševikams?
Ką galėjau aš šiems vyrams atsakyti? Aš žinojau, kad taip manė visa mūsų kariuomenė ir laukė tik įsakymo stoti į kovą su įsibrovusiu priešu. Deja, ne taip manė tuolaikinis mūsų kariuomenės vadas ir dauguma vyriausybės narių, todėl ir mūsų kariuomenė, užuot kovojusi, pasiliko pasyvi įvykių stebėtoja.
Aš padėkojau abiem kariam už jų pasiryžimą ginti tėvynę ir paaiškinau, kad mūsų vyriausybė yra nutarusi nesipriešinti rusų okupacijai, todėl ir mes, kaip drausmingi kariai, privalome paklusti vyriausybės įsakymams, nors mums ir labai skaudu.“
Tuo metu Albinas Čiuoderis, prezidento Antano Smetonos apsaugos vadovas 1934-1940 m., palydėjęs jį per Lietuvos-Vokietijos sieną naktį iš 1940 m. birželio 15-osios į 16-ąją šitaip prisimena lemtinguosius įvykius: “Kita diena graži, saulėta.
Vilniaus apyg[ardos] s[augumo] p[olicijos] v[iršinin]kas S[tasys] Čenkus man į įstaigą pranešė telefonu iš Vilniaus, kad rusai po išžudymo mūsų pasienio sargybinių perėjo sieną. Viskas buvo aišku. Viskas baigta. <…>
2 val. po pietų paskambino iš Prezidento sargybos būsto valdininkas Jucius ir sako: “P[one] v[iršinin]ke, verkt reikia.
Prezidentas bėga. Važiuoja į Palangą (taip buvo nuspręsta), o iš ten į Vokietiją“. Liepiau stipriai paruošti būrį žmonių ginklais ir dvi mašinas. <…> Mūsų vilkstinė apsistojo Kybartuose. <…> Pradėjo temti. Vienas iš policijos tarnautojų pranešė, kad gautas iš Kauno įsakymas sulaikyti, nežiūrint kas mėgintų pereiti sieną. Iš šalies žinojau, kad vietos komunistuojantieji ruošiasi pastoti kelią. <…>
Gerokai tamsu. Išeidami iš miesto į vieną Širvintos pievutę, pastebėjome žibantį vandenį to siauro upelykščio, kurį reikės perbristi. Brasta negili, bet batus nusiimti reikia. Prezidentas susijaudinęs. Vis dairosi, ar kas neseka. <…> Kitoj pusėj susėdome mautis batus. Smetona, pasijutęs saugus, atspeikėjo: “tegu jie dabar į subinę buč[iuoja]“.
Einame toliau.“
“Mes padarėme ne vieną klaidą. Tas dabar aišku, – 1941 m. gegužės 10 d. laiške prezidentui A. Smetonai rašė Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Anglijai Bronius Balutis. – Klaida buvo, kad neparodėme jokio, bent simbolinio pasipriešinimo, išskyrus Tamstos pasitraukimą iš Lietuvos – tas gales mums atsirūgti ateityje.
Dar griežčiau kalba Povilas Žadeikis, pasiuntinys Vašingtone ir įgaliotasis ministras JAV: “Kažkaip nepatikėtinai atrodo tas posakis: Prezidentas negalėdamas ginklu pasipriešinti tai invazijai, pasišalino“. Pasipriešinimas turėjo būti nors pro-forma ir į tai Krašto apsaugos ministras Musteikis nurodinėjo.
Nors Kauno įgula: Komendantūros Kuopa, Karo Mokykla ir vietos pulkai būtų išėję į gatvę ar bent Šauliai pašaudę gatvėse, kad svetimi diplomatai išgirstų. Bet nieko! Įspūdis toks, kad negarbingas vyriausybės nusistatymas buvo laikomas paslapty ir kad net nebandyta priešintis, nors Prezidentas turėjo priešintis, o ne pasitraukti (atsistatydinti).“
Šiandien Lietuva, net ir drauge su kitų Baltijos valstybių ginkluotomis pajėgomis, turi mažiau karių, negu jų sutelkta Kaliningrado srityje. Nekalbant apie tai, kad beveik neturi karinio rezervo. O visuomenė - nuovokos apie organizuotą rezistenciją.
Dar daugiau. Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas.
Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Marcinkevičius). Tai rimtas šiandienos iššūkis. Tai visiškai priešinga tam, apie ką kalbėjo ambasadorius Maimonas.
Juntamos ne tiek pilietinės visuomenės plėtros, kiek jos dezintegracijos ir stiprėjančio susipriešinimo tendencijos.
O valstybė yra stipri tiek, kiek piliečiai ja pasitiki. Pasitikėjimo pertekliumi Lietuva girtis negali. To priežasčių, be abejo, daug, tačiau istorinės sąmonės erozija, drįsčiau manyti, yra minimos problemos dalis. Reikia priemonių tai erozijai stabdyti.
Žmogiškasis potencialas nacionalinio saugumo strategijose, man regis, nebuvo ir nėra pakankamai įvertintas. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę.
Todėl visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu, mano nuomone, turėtų būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.
Kaip to siekti?
Didelis išteklius, kurį Lietuva turi ir ligi šiol, deja, tinkamai nepanaudoja, yra jos genealoginiai resursai. Reikia pažymėti, kad Lietuvos archyvai ir bibliotekos jau yra atlikę didelį darbą. Reikšminga genealogijos išteklių bazė jau suskaitmeninta, prieinama vartotojams, tas darbas vykdomas toliau, naudojant ES paramos lėšas.
Tačiau pati genealogija, kaip disciplina, yra pasimetusi tarp istorijos ir archyvų administravimo mokslų, valstybės nėra laikoma svarbia visuomenės ugdymo sritimi, palikta beveik mėgėjiškai veiklai.
O kokią reikšmę genealogija užima žydų kultūroje? Visiškai priešingą. Ten genealogija yra reikšminga jų atminties kultūros dalis, ji užima kur kas svarbesnę vietą nei jai reikšmės skiria lietuviai. Tai, aišku, ne vienintelė priežastis, kodėl Izraelio kariuomenėje dešimt savanorių pretenduoja į vieną kario vietą.
Ir tai vyksta nuolatinės karo padėties sąlygomis. Tuo metu Lietuvoje taikos sąlygomis pašaukti vyrai nesigėdija fotografuotis ašarotais veidais, prisistatinėti kaip “verktiniai”. Bet tai taip pat ir viena iš priežasčių, kodėl žydų tapatybė yra tokia stipri, tokia gili jų istorinė atmintis ir pagarba šeimų tradicijoms bei kilmei.
Jau pora dešimtmečių domiuosi savo šeimos istorija. Pastebiu vis didėjantį visuomenės susidomėjimą genealogija. Ir tai sąlygomis, kai apie genealogiją viešojoje erdvėje kalbama labai mažai. Visuomeninio dėmesio potencialas šiai tematikai, mano nuomone, yra daug didesnis.
Tai patvirtina ne tik Izraelio, bet ir Vakarų šalių patirtis: genealogija visuomenei yra svarbi ir įdomi, valstybei - aktuali. Kadangi tai liečia kiekvieną žmogų, kiekvienam asmeniui rūpi žinoti savo kilmę ir šeimos praeitį.
Viešėdamas Kanadoje mačiau žiūrimiausiu laiku per nacionalinį transliuotoją rodomas populiarias televizijos laidas, skirtas genealogijos problematikai – Kanados istorijos ir jos žmonių sąsajų stiprinimui. Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių yra išvystyti ištisi paslaugų tinklai, pradedant profesionalia metodine pagalba specializuotuose portaluse ir baigiant kasdien tūkstančiais vienetų papildomomis duomenų bazėmis internete.
Ten jau seniai suprasta, kad tikroji žmogaus būvio versmė - jo tėvų krašto praeitis. Svetimų žmonių praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jų laimėjimai nei šildo, nei džiugina, jų kaltės nei saisto, nei slegia. O savosios tautos ir šeimos praeities suvokimas kaip mano praeities yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai turinio ir vertės.
Per šeimos istoriją žmogus atranda savo tautos istoriją, o per tai - ugdo istorinę sąmonę, sąsajas su savo istorine žeme. Čia susigėrę jo tėvų ir protėvių prakaitas, kraujas ir ašaros. Čia ilsisi jų kaulai. Čia mūsų artimieji ir draugai. Šioje žemėje gyventi gera. Todėl jei reikia, - galima už ją ir mirti.
Štai kodėl pažadinti Lietuvos visuomenės dėmesį genealogijai, o per šeimą - ir savo gimtinės praeičiai, savo šalies bei valstybės istorijai, manyčiau, turėtų būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos uždavinių.
Kokia tai žmones mobilizuojančio poveikio priemonė patyriau iš savo giminės reakcijų. Penkiolika metų rašiau knygą „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“. Per visą tą laiką rinkomės į giminės suvažiavimus, lankėme istorines protėvių vietas, tvarkėme kapus. Atsirado bendruomenė, kurios anksčiau nebuvo. Įskaitant žmonės, kurie gyvena jau ne Lietuvoje. Žmonės vėl iš naujo atrodo prasmingą ir solidarų bendrabūvį. Kuklus pilietinės visuomenės daigas.
Turint galvoje, kad beveik trečdalis lietuvių tautos jau gyvena už Lietuvos Respublikos ribų, ugdomi ir plėtojami genealoginiai ryšiai galėtų būti papildomas saitas, siejantis tuos žmones su Lietuva. Dėmesys genealogijos klausimams, be kita ko, galėtų būti ir papildoma dimensija užsienio reikalų ministerijos vystomai „Globalios Lietuvos“ programai.
Tačiau tai galėtų liesti ne vien žmones, kalbančius lietuviškai. Per genealogiją galima būtų išvystyti ryšius ir su tais asmenimis, kurie lietuviškai jau nebekalba, tačiau turi lietuviškų šaknų. Nemaža dalis žmonių, tarp jų ir įtakingų bei nusipelniusių pasauliniu mastu, yra kilę iš Lietuvos, nors nėra lietuvių kilmės: žydai, vokiečiai, lenkai, rusai ir t.t.
Šiame segmente glūdi ne vien neišnaudojamas atvykstamojo turizmo potencialas. Išmintingai elgiantis, gebant pažadinti tokių asmenų dėmesį Lietuvai (retas gali likti abejingas savo tėvų ir protėvių žemei), jie irgi galėtų būti naudingai panaudojami Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje stiprinti, šalies žinomumui, tarptautiniam patrauklumui, patikimumui gerinti, o tuo pat metu – ir nacionaliniam saugumui stiprinti. Kadangi tarptautiniai ryšiai, anot ambasadoriaus A. Maimono, - nacionalinio saugumo dalis.
Siekiant šią visuomenės pilietinio ugdymo bei nacionalinio saugumo stiprinimo kryptį plėtoti, reikėtų efektyvaus koordinuojančio centro, kuris gerai suprastų šios iniciatyvos reikšmę ir svarbą, mokėtų tinkamai sutelkti bei panaudoti turimą potencialą. Sutelktinėmis krašto apsaugos, švietimo sistemos ekspertų, kultūros, istorijos, archyvų specialistų, žurnalistų pastangomis galima būtų daug pasiekti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.