Kokie šaltiniai?
Pasitaiko atvejų, kai tiesa iš tiesų slepiama sąmoningai. Tačiau kalbant apie istoriją, o ypač – sudėtingesnius, diskusijas keliančius jos tarpsnius, žmonės, manau, ne tiek stengiasi „nuslėpti tiesą“, kiek nežino detalių.
O velnias, sakoma, slypi detalėse. Ne visi žmonės geba pastebėti, kad jų apibendrinančios išvados grindžiamos ne faktų visuma, bet vienpusiškai parinktos informacijos fragmentais, selektyviai orkestruotais tikrais ar ir netikrais faktais.
Iš istorinio konteksto išimtas pavienis faktas gali turėti vieną reikšmę, o pateiktas konkrečiame istoriniame kontekste, greta kitų faktų, jau gali turėti visiškai kitą arba net priešingą reikšmę. Pagaliau svarbu yra gebėti kritiškai vertinti ir šaltinius. Ne kiekvienas net ir šaltiniuose užtinkamas faktas būtinai yra tikras.
Kai tos pačios šeimos nariai – J. Noreikos dukra ir vaikaitė, kuri savo mirštančios motinos buvo prašyta užbaigti pradėtą knygą apie senelį – visiškai skirtingai traktuoja tuos pačius istorinius įvykius bei jų vertinimus, nemanau, kad čia turima reikalo su vienos ar kitos pusės pastangomis „nuslėpti tiesą“.
Greičiau tai skirtingų gyvenimo patirčių, skirtingo profesinio pasirengimo, skirtingų kartų žmonių drama, susitikus su tolima praeitimi ir jų gebėjimo ar nepajėgumo adekvačiai įvertinti istorinę medžiagą, suvokti ją sudėtingame istoriniame kontekste, pasidaryti to laikmečio faktų reikšme, o ne dabarties interpretacijomis pagrįstas išvadas.
Pažvelkime tad į kai kurias detales, kuriose „slypi velnias“.
Vienas iš labiausiai įsigilinusių lietuvių istorikų į tragišką Antrojo pasaulinio karo laikų Lietuvos istoriją yra dr. Augustinas Idzelis, gyvenantis Čikagoje, kaip ir J. Noreikos vaikaitė S. Foti. Nežinau ar ji turėjo progos su juo bendrauti. Savo straipsnyje apie tai neužsimena, nors nurodo kitus, kai kada menkaverčius, savo informacijos šaltinius išeivijoje ir Lietuvoje. A. Idzelis, be kita ko, yra dar ir teisininkas, ne vien istorikas, tad jo nuomonė daugeliu atžvilgių verta dėmesio. Juo labiau kad jis pats tais klausimais yra nemaža rašęs.
„Kai baigiau rašyti savo veikalą apie žydų holokaustą Lietuvoje ir kalbėjausi su T. Remeikiu, jis iš karto paklausė: „O kokie tavo šaltiniai?“ Prof. Tomas Remeikis buvo vienas žymiausių išeivijos politologų, anglų kalba leidžiamo žurnalo „Lituanus“ vienas kūrėjų ir redaktorių, išleidęs reikšmingų knygų, paskelbęs svarių mokslinių straipsnių. T. Remeikio darbams, pasak A. Idzelio, būdingi vakarietiški moksliniai principai: rami, objektyvi faktų sklaida, brandi jų analizė.
Kitoje vietoje A. Idzelis atkreipia dėmesį, kad „istorikai dažnai nenaudoja visų šaltinių“. Tad verta įdėmiau pažvelgti į šaltinius, kuriuos istorikai ir žurnalistai naudoja, grįsdami savo kaltinimus J. Noreikai.
Suabejojo patikimumu
Sunkiausias iš jų – kaltinimas J. Noreikai asmeniškai dalyvavus išžudant Plungės žydus. Šitą kaltinimą paskleidė vokiečių savaitraštis „Der Spiegel“, 1984 m. balandžio 23 d. laidoje paskelbęs Leonido Olschwango straipsnį „Die Mörder werden noch gebraucht“ („Žudikai tebėra paklausūs“ arba „Žudikai vis dar reikalingi“).
Įvadinėje straipsnio dalyje „Spiegel’is“ rašo: „Lietuvių išeiviai-antikomunistai Amerikoje reikalauja panaikinti prezidento Carterio valdymo metais įsteigtą amerikiečių agentūrą, persekiojančią karo nusikaltėlius (turimas galvoje OSI – Office of Special Investigation – JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius – V.V.): Amerikoje šiandien gyvena daug nusikaltėlių, kurie Lietuvoje, vokiečiams valdant, vykdė žydų žudynes.
Praneša Leonidas Olschwangas, 64 metų, kuriam 1941 m. pavyko pabėgti. Vėliau – Raudonosios armijos karininkas, 1949 m. stojęs Vakarų pusėn ir dabar gyvenantis Bonoje.“
Straipsnio autoriaus asmenybė, kiek apie ją galima spręsti iš trumpo pristatymo, patraukia dėmesį: Raudonosios armijos karininkas, „stojęs Vakarų pusėn“.
Kada? Dar Stalinui gyvam esant. Vadinasi, išdavęs Sovietų Sąjungą, perbėgęs į Vakarus, sėkmingai pasireiškęs ir ten...
Daugiau žinių apie jį suteikia istorikas Zenonas Ivinskis. Lietuvių enciklopedijos XXI tome taip rašo: „Olšvangas Leonas (g. 1905.XI.3 Plungėje) – žydų kilmės rašytojas, žurnalistas. Nuo 1919 metų lankė Plungės Saulės gimn[aziją] ir aukštesniąją technikos mokyklą Kaune, studijavo Vokietijoje 1924–27 metais.
Tarnavo finansų ministerijoje. Bolševikams užėmus Lietuvą, dirbo Kaune vyresniuoju revizoriumi. 1941.VI.6 išvykęs į Kaukazą, dėl vokiečių-rusų karo nebegalėjo grįžti. Pabuvęs sovietinėje XVI lietuvių divizijoje, baigė karininkų kursus 1943 m. ir tarnavo rusų dalinyje.
Įvairiuose frontuose prieš vokiečius buvo 3 kartus sužeistas (apdovanotas 2 ordinais ir 4 medaliais). Kaip Lietuvoje reikalingas finansų darbuotojas paleistas iš kariuomenės, pasirinko korespondento darbą Sovietų informacijos biure sovietų okupuotoje Vokietijos dalyje (Berlyne, Leipcige) ir 1947–49 m. buvo tokio spaudos informacijos biuro viršininku Postdame.
Nusivylęs sovietų „laisve“, Olšvangas pasitraukė į Vakarus. Iki 1954 m. padirbęs JAV atstovybės spaudos skyriuje, vėliau visiškai atsidėjo laisvam rašytojo ir žurnalisto darbui. <...> 1938 m. vedė lietuvaitę Juzę Asauskaitę ir savo šeimoje tekalba lietuviškai. <...> Olšvango motina žydė 1941 m. Plungėje nacių buvo nužudyta.“ (102–103 psl.)
Nepaisant to, kad paties L. Olschwango, kai prasidėjo žydų persekiojimas, net tik Plungėje, bet ir Lietuvoje nebuvo (tuo metu jis buvo pasitraukęs į Sovietų Rusiją), savo straipsnyje „Der Spiegel“ jis tvirtina, kad 1941 metais Plungės žydus išžudė lietuviai savo iniciatyva, be vokiečių pagalbos. Šį savo tvirtinimą jis grindžia Aleksandro Pakalniškio atsiminimais, pavadintais „Plungė“, kurie buvo išleisti Čikagoje 1980 m.
Nekalbėsiu apie tai, kad L. Olschwango straipsnis pilnas faktinių klaidų ir nuorodų į sovietinės propagandos klastotes, kurios čia bandomos pristatyti kaip „faktai“.
Į tai išsyk po publikacijos „Spiegel’yje“ teisingai atkreipė dėmesį išeivijos mėnraštis „Akiračiai“ („Vieno pikto straipsnio istorija“, 1984 m. birželis, Nr.6(160)). Sovietai tuo metu dar atkakliai bandė neigti 1941 m. birželį masiškai žudę žmones Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse, Budavonės miške ir daugelyje kitų vietų Lietuvoje, taip pat Latvijoje bei Estijoje, todėl melagingai tvirtino, kad nukankintų žmonių nuotraukos iš „tarybinių pareigūnų“ bei raudonarmiečių surengtų egzekucijų vietų yra ne kas kita kaip „Lietūkio“ garaže įvykdyto žydų pogromo atvaizdai.
Bet šituos melagingus išvedžiojimus palikime nuošalyje, mūsų temai jie yra antraeiliai. Pažvelkime į konkrečius kaltinimus J. Noreikai, kaip juos pristato A. Pakalniškis ir L. Olschwangas.
„Akiračiai“, susipažinę su A. Pakalniškio atsiminimais, pagrįstai suabejojo jų patikimumu, kiek tai susiję su Jonui Noreikai priskiriamomis veikomis. Todėl kreipėsi į autorių, prašydami sutikimo patikslinti klausimus keliančias vietas. A. Pakalniškis sutiko ir mėnraštis paskelbė su juo pasikalbėjimą („Apie žudynes Plungėje“, „Akiračiai“, 1984 m. liepa, Nr.7(161)). Knygos autoriaus atsakymai parodo, kiek tie atsiminimai yra „patikimi“ ir kiek gali būti naudojami kaip „istorijos šaltinis“. Štai kelios ištraukos.
Nežinojo nė vardo, tik pavardę
Kreipdamasis į A. Pakalniškį, mėnraštis pastebi, kad knyga parašyta taip, tarsi autorius visur buvo ir viską matė. „Ar knyga paremta vien faktais, ar subelerizuota?“ – klausia „Akiračiai“.
Pakalniškis: Ten tik aprašyta, ką aš mačiau ir ką girdėjau šnekėdamas su žmonėmis.
„Akiračiai“: Ar knygą rašėt iš atminties?
P.: Iš atminties.
A.: Tai kaip Jūs, po tiek laiko, galite atsiminti, kokius žodžius kas pasakė ir kokią dieną kas atsitiko?
P.: Aš turiu dienoraštį. Man jį atsiuntė iš Lietuvos.
A.: Bet tai turėjo būti stori dienoraščiai. Kaip jie praėjo pro cenzūrą?
P.: Praėjo. Kas savaitę gaudavau po du ar tris laiškus. Kiekviename laiške būdavo po vieną arkužą (arkužas – du didelio formato popieriaus lapai – red.). Truko gal metus laiko, bet atėjo visi mano dienoraščiai. Tik vienų metų negavau.
A.: Kai Jūs „Plungėje“ pažodžiui perduodate kitų žmonių kalbą, ar Jūs cituojate iš atminties?
P.: Jums turbūt labiausiai rūpi kapitono Noreikos (komendanto) pasakymas: „Aš daviau įsakymą visus sušaudyti iki vieno“. Man tai labai įstrigo. Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis.
A.: Bolševikų paskelbti dokumentai rodo, kad Noreika nuo pat karo pradžios buvo Šiaulių apskrities viršininku...
P.: Ką padarysi, kad jie, rodo... Kai aš pasižiūrėjau į Noreikos nuotrauką Enciklopedijoje – man jis nepažįstamas. <...>
A.: Bet Jūs nesat tikras, ar tai buvo tas pats Noreika...
P.: Koks tas pats? Aš nežinau. Aš tik jo pavardę žinau. Nežinau net, ar jis buvo vardu Jonas. <...>
A.: Jeigu kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą...
P.: Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Pavardė Noreika buvo Lietuvoje populiari. Man J. Girnius yra parašęs, kad tuo metu Noreikos nebuvo Plungėje. Tvarkoj. Kodėl tada Noreikos giminės turėtų rūpintis?..“
„Visuotinai žinomi faktai“
Nežinau, ar dėl to rūpinosi Jono Noreikos giminės. Tačiau L. Olschwangas aiškiai nebuvo labai skrupulingas.
Jis tiesiog šitam bevardžiui „Pakalniškio Noreikai“ nuo savęs priskyrė Jono vardą ir paskelbė pasauliui, kad įsakymą išžudyti Plungės žydus davęs būtent Generolas Vėtra.
„Vakarų žurnalistai šitokį informacijos „papildymą“ vadintų klastote“, – rašo „Akiračiai“ („Plungės žydų likimas“, 1984 m. rugsėjis, Nr.8(162)), ir čia pat priduria, kad „tokių Olschwango fantazijos kūrinių minėtame rašinyje yra daug“.
Pavyzdžiui, jis rašo, kad „1944 metais, artėjant prie Lietuvos sovietų kariuomenei, Noreikos žmona su dukrele pabėgo į Vokietiją“. Tai teisinga informacija, nurodo laikraštis, paimta iš St. Ylos knygos „Žmonės ir žvėrys“. Tačiau Olschwangui to negana.
Paminėjęs, kad kpt. Noreika grįžęs į Lietuvą bolševikų buvo sušaudytas, jis tvirtina, kad Noreikos „žmona Marija Noreikienė, kaip žinoma, eina milijoninio Lietuvių tautos fondo New York‘e sekretorės pareigas“.
„Tai melas, – reaguoja „Akiračiai“. – Ne todėl, kad VLIK’o veiklą finansuojantį fondą jis vadina milijoniniu, o dėl to, kad to fondo sekretorė Marija Noreikienė nėra ir niekada nebuvo kpt. Noreikos žmona. Kpt. Noreikos žmona gyvena Čikagoje ir Tautos fondo veikloje nedalyvauja.“
Kodėl apskritai Olschtwangui prireikė rašyti apie Noreikienę? Ji juk su Plungės įvykiais niekaip nesusijusi.
„Vienas galimas motyvas būtų kerštas, – svarsto „Akiračiai“. – Negalėdamas atsikeršyti kpt. Noreikai, kuris, jo manymu, atsakingas už Plungės žydų likimą, Olšvangas straipsnyje bandė įskaudinti jo artimuosius. <...> Tačiau galima ir kita interpretacija. Sovietai dažnai bando aiškinti, kad savo kraštų nepriklausomybės klausimą keliantieji pabaltiečiai pabėgėliai yra nacių kolaborantai ar jiems prijaučiantieji.
Olšvango prasimanymas, kad VLIK’ui – išeivijos politinei institucijai – talkina tariamai žydus žudyti įsakiusio kpt. Noreikos žmona, puikiai derinasi su sovietų propaganda.“
Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei ragino „minias žudyti“, nei buvo tuo metu Kaune. Berlyne vokiečiai jį internavo ir laikė namų arešte išsyk po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Tačiau nei vienas Lietuvos istorikas į tai nesureagavo, nepaisant to, kad T. Snyderio knyga Lietuvoje susilaukė dviejų leidimų.
Tuo metu „Kruvinos žemės“ vien 2010–2014 metais buvo išverstos į 35 pasaulio kalbas ir Lietuvai lemtingos klaidos užsienio istoriografijos moksle masiškai tiražuojamos toliau. L. Olschwango straipsnis apie J. Noreiką yra tos dezinformacijos dalis.
„Kas atitaisys žalą? – klausė „Akiračių“ skaitytojas Kazys Jankūnas iš Lodi, Naujojo Džersio valstijos. – „Der Spiegel“ išspausdintas straipsnis yra labai pakenkęs lietuviams ir kai kur neteisingai juos apkaltinęs.
Savaime suprantama, tas straipsnis padarys didelės žalos ne tik išeivijos lietuviams, bet ir visai lietuvių tautai, todėl yra būtinas reikalas, kad nepagrįsti lietuviams kaltinimai būtų autoritetingo organo atitaisyti.“ („Akiračiai“, 1984 m. rugsėjis, Nr.8(162))
Tokio „autoritetingo organo“, deja, nėra iki šiol. Kenksmingų fake news „atmušinėjimas“ vyksta „partizaniniu būdu“, nekoordinuotomis paskirtų asmenų pastangomis, tuo metu nedraugiškos Lietuvai jėgos koordinuotomis informacinėmis kampanijomis sistemingai platina netikrus gandus, kurie, nuolat kartojami, visuomenės sąmonėje ilgainiui įsitvirtina jau kaip „visuotinai žinomi faktai“.
Galėjo būti „kitas Noreika“
L. Olschwango straipsnį „Akiračiai“ argumentuotai sukritikavo. Bet tai buvo žinia tik riboto rato lietuvių išeivijos skaitytojams. Vakarų spaudoje niekas to straipsnio klaidų nepaneigė ir jis iki šiol tebėra „žinių šaltinis“ platiesiems Vakarų visuomenės sluoksniams ir nekritiškiems istorijos tyrinėtojams.
Silvia Foti – geras pavyzdys. „Ar mano senelis nebuvo susijęs su žydų išžudymu (Plungėje – V.V.)?“ – Jono Noreikos vaikaitė pasiteiravo Generolo Vėtros bendražygio Damijono Riaukos. – „Jo čia nebuvo, – išgirdo atsakymą. – Su tuo jis niekaip nesusijęs. Tai padarė vokiečiai.“ Tačiau S. Foti netiki: „Tuo momentu aš įtariau, kad jis nesako tiesos, bet man reikėjo įrodymų.“
Kur ieško įrodymų S. Foti? Eina pas tetą: „Teta Aldona pirmąsyk sudėliojo įvykius vieną paskui kitą taip, kaip ir aš keliaudama, ir papurčiusi galvą pravirko: „Aš tiesiog negaliu patikėti. Gal jis neturėjo pasirinkimo. Jam reikėjo palaikyti tvarką. Aš nežinau, ką galvoti. Manau, kad tai įmanoma.“
J. Noreikos vaikaitei tai buvo „įrodymas“: teta pravirko, atrodė sutrikusi, jos matymu, „stengėsi susigyventi su dėdės Jono įsivėlimu į žydų žudynes“.
Palyginkime šias žurnalistės ir jos tetos pasikalbėjimo nuotaikas bei iš viso to išplaukusias prielaidas su A. Pakalniškio ir L. Olschwango teiginiais.
„Nėra jokios abejonės, – rašo „Akiračiai“, – kad 1941 metų vasarą buvo nužudyti beveik visi Plungėje gyvenę žydai. Pakalniškis teigia, kad žudynės vyko liepos 12–13 dienomis. Vilniuje 1973 m. „Minties“ išleistas dokumentų rinkinys „Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m., 2 dalis“ (MŽL-II) nurodo kitokią žudynių datą – 1941 m. liepos 15–16.“
Ką į tai sako A. Pakalniškis?
„Akiračiai“: Sovietų šaltiniai teigia, kad masinės žydų žudynės Plungėje, kur nužudyta 1800 žydų, buvo liepos 15–16 d. Tai būtų antradienis ir trečiadienis.
P.: Tos masinės žudynės buvo iš šeštadienio į sekmadienį...
A.: Tai pagal jus taip išeitų...
P.: Ne „pagal jus“, o tikrai taip buvo. Pažiūrėkit mano knygoje, mano dienoraštyje.“
A. Pakalniškis toliau teigia, kad Plungėje buvo nužudyta apie 3000 žydų. Tačiau pokalbyje jokių argumentų tam skaičiui pateisinti neturėjo. Paklaustas, kuo remdamasis jis tai tvirtina, atsakė, „kad sinagogoje uždarytų žydų buvo daug, tai ir parašė tris tūkstančius“.
Tuo metu L. Olschwangas mini 1800 nužudytųjų. Tokį patį skaičių nurodo ir minėtasis rinkinys MŽL-II. Turint galvoje, kad Plungėje tuo metu gyveno apie 2000 žydų, arčiau tiesos, matyt, yra L. Olschwango nurodytas skaičius, nors žudynių datos jis nenurodo.
Pasikalbėjime su „Akiračiais“ A. Pakalniškis aiškina, kad komendantu galėjęs būti kitas Noreika. Tačiau knygoje MŽL-II skelbiami du dokumentai, rodantieji, kad 1941 m. liepos mėn. Plungėje komendantu buvo ne Noreika, o Alimas. Leitenantą Alimą Pakalniškis sakė pažįstąs ir tvirtinęs, kad Alimas komendantu buvo vėliau, po Noreikos ir po žydų sušaudymo.
„Akiračiai“ rašo: „Pakalniškis aiškina, kad po žydų sušaudymo jis į Plungę nebegrįžo ir todėl nežino, kada ir kur Noreika iš Plungės išvyko. Tačiau šitokiam aiškinimui prieštarauja... pats Pakalniškis. „Septintoje knygoje“ jis rašo, kad iš Plungės išvykęs tik rugpjūčio vidury. Taigi, po žydų sušaudymo Pakalniškis Plungėje buvo dar mėnesį laiko.“
„Išskyrus Pakalniškį, – tęsia mėnraštis, – jokie kiti mums žinomi šaltiniai apie kpt. Noreiką Plungėje 1941 m. neužsimena.
Pakalniškis irgi prieštarauja pats sau. O apie žmogų, kurį turėtume laikyti didžiausiu Plungės istorijoje žudymo kaltininku, Pakalniškis stebėtinai beveik nieko nežino: nei vardo, nei kilmės, ar vedęs, kur vėliau išvyko ir t. t.
Taip pat Pakalniškis neužsimena, kad komendantūroje būtų vykęs pasiruošimas masinėms žudynėms. Todėl visų šių prieštaravimų akivaizdoje mums atrodo, jokio kpt. Noreikos Plungėje anuomet iš viso nebuvo.
Taip pat atrodo, kad Plungėje, tuo metu buvo daugiau vokiečių, negu „Plungėje“ mini Pakalniškis. Paties Pakalniškio liudijimu, vokietis ateidavo į Plungės policijos nuovadą ir nuspręsdavo, ką iš areštuotųjų reikia sušaudyti, o ką paleisti. Tie patys vokiečiai, atrodo, nusprendė ir žydus išžudyti. Iš Pakalniškio knygos atrodo, kad tam nusikaltimui vykdyti talkininkų jie ir rado lietuvių tarpe.“
„Akiračiai“ tad daro tokią išvadą: „Klausimas, kas iš tikrųjų atsakingas už Plungės žydų žudynes, dar tebelaukia atsakymo. Taip pat dar neturime paaiškinimo, kaip atsirado Pakalniškio knygoje teiginiai (pvz., apie kpt. Noreiką), kuriuos neigia visi kiti mums žinomi šaltiniai. Spėjama, kad kaltas čia Pakalniškio rašymo būdas.
Tai pasakojimas viską žinančio, viską mačiusio ir visur buvusio pasakotojo vardu. Grožinėje literatūroje toks pasakojimas dažnai vartojamas. Dokumentinėje ar istorinėje apybraižoje, ypač rašant apie įvykius iš gandų ir nuogirdų, lieka plyšiai, kuriuos užpildyti savo vaizduote autorius nebeturi teisės.
Pakalniškis, atrodo, šią tiesą per vėlai įsisąmonino. Tai jokiu būdu nereiškia, kas viskas, kas „Plungėje“ rašoma apie žydų tragediją, būtų netiesa. Priešingai, manytume, kad daug kas ten yra teisybė. Gaila tik, kad autoriaus stilius ir forma neleidžia sužinoti, ties kur tiesa užleidžia vietą gandams ir vaizduotei.“
Tiesą dar reikia atrasti
Ar viso to galėjo nežinoti Generolo Vėtros vaikaitė S. Foti, savo išvadas pagrindusi gana naiviu būdu – pasikliovusi spėlionėmis savo tetos, kuri 1941 m. tebuvo 10 m. amžiaus, bet atmetusi jos senelio amžininkų ir bendrabylių liudijimus?
Nustebčiau, jeigu toje gausioje medžiagoje, kurią yra surinkusi jos mama Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, ir prie kurios pati S. Foti išraiškingai nusifotografavusi savo internetiniam puslapiui iškalbingu pavadinimu „Ieškant tiesos“, mano cituotų straipsnių nebūtų.
Vargu ar tikėtina, kad J. Noreikos duktė, literatūros mokslininkė ir Generolo Vėtros biografijos tyrinėtoja, nebūtų žinojusi išeivijoje skelbtų svarbių tekstų apie jos tėvą ir nebūtų išsisaugojusi jų savo archyve?
Bet kuriuo atveju S. Foti kategoriškumas – kelia nuostabą. Suprantu, kad ji nėra istorikė. Bet kaip žurnalistei-amerikietei Amerikos žurnalistams įprasti profesiniai etikos standartai neturėtų būti svetimi. Gali būti įvairių nuomonių apie objektyvumą, bet sąžiningumo sąvoka visų žurnalistų turėtų būti suprantama vienodai. „Washington Post“ nurodo labai aiškius sąžiningumo kriterijus:
„* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei praleisti reikšmingi ir ypatingai svarbūs faktai. Sąžiningumas – tai garbingai ir iki galo parašytas straipsnis.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei menkavertė informacija pateikiama kaip ypač svarbi. Sąžiningumas šiuo atveju būtų kokybiškos informacijos pateikimas.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei jame sąmoningai ar nesąmoningai klaidinami ar apgaudinėjami skaitytojai. Sąžiningumas – tai dorumas ir pagarba skaitytojui.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei reporteris perša savo pažiūras ar principus subtiliai juos pridengdamas neigiamą atspalvį turinčiais žodžiais. Sąžiningumas – tai paprastumas, o ne trumpalaikio efekto siekimas.“
Nesiimsiu vertinti, ar S. Foti straipsnis parašytas sąžiningai. Tačiau, kad jis nutyli svarbius faktus – irgi faktas. Priežastys, kodėl taip atsitiko – jau antraeilis dalykas.
Mano paminėtus faktus, susijusius su Jono Noreikos tikru ar tariamu vaidmeniu Plungės žydų žudynių byloje, maniau esant svarbu priminti, siekiant klausimą svarstyti sąžiningai.
Sąžiningo aptarimo reikalauja ir S. Foti svetainėje „Ieškant tiesos“ skelbiamų dokumentų faksimilės, kuriose figūruoja J. Noreikos pavardė, jam einant Šiaulių apskrities komendanto pareigas.
Bet tai jau kito straipsnio tema.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.