Už straipsnį „Apie Škirpą „visko“ M. A. Haroldas nežino“ buvęs Vilniaus miesto tarybos narys apskundė mane žurnalistų etikos inspektoriui. Byla neišnagrinėta, jos nekomentuosiu, kol nepriimtas minėtos tarnybos sprendimas, bet su straipsniu ir jo tikrais ar tariamais žurnalistinės etikos pažeidimais galima susipažinti čia.
Prieš kelias dienas susilaukiau naujo pono Haroldo pasiskardenimo ant mano „Veidaknygės“ sienos: „Kiek suprantu, tikras istorikas ką tik viešai smarkiai kritikavo jus ir kvestionavo jūsų kompetenciją, metodiką“, tad džiugiai pridūrė: „Jūsų kritika [dėl] mano kompetencijos dabar nieko neverta.“
Niekada netvirtinau, kad p. Haroldo kompetencija Lietuvos istorijos klausimais „nieko neverta“, tik stengiausi parodyti, kad jo tvirtinimai K. Škirpos adresu prieštarauja faktams arba grindžiami vienpusiškomis, šališkomis, politiškai motyvuotmis ir konkrečiam tikslui – K. Škirpos gatvės panaikinimui – orkestruotomis interpretacijomis. Bet čia – detalė.
Šio straipsnio tikslas – nėra ginčas su Haroldu. Į jo repliką „Veidaknygėje“ taip ir atsakiau: „Galite didžiuotis – nei jūsų išmanymo, nei kompetencijos tas istorikas nekritikuoja, esate aukštai įvertintas. Nejaučiu dėl to jokios nuoskaudos. O dėl mano kritikų – neturėtumėte sielotis, aš jau kaip nors pats su tuo tvarkysiuosi.“
M. A. Haroldo pastanga „pritildyti“ mane K. Škirpos klausimu, pasitelkus į pagalbą G. Gochino advokatą, kuris veda bylą teisme prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, buvo tik viena iš priemonių pabandyti mane „sudrausminti“, „įspėti“ nerašyti taip, kaip nepatinka kam nors, kas iš anksto planavo ir su nematytu atkaklumu stūmė mero R. Šimašiaus įvykdytą veiksmą pašalinti atminimo ženklus K. Škirpai ir J. Noreikai. Tai sukėlė didelį visuomenės susipriešinimą – ką ir galima buvo numatyti, – todėl savo straipsniais bandžiau politikus apie tai įspėti bei kviečiau to nedaryti.
Koks gi bent vidutiniškai sveiko proto žmogus tokiam anachronizmui šiandien galėtų pritarti? Nenorėdami rodyti savo pritarimo tokiam neįsivaizduojamam šiais laikais raginimui, patirdami nebejotiną, nors istorinio teisingumo požiūriu nelabai sąžiningą moralinį spaudimą, Vilniaus miesto tarybos nariai š. m. liepos 24 d. balsavo už Kazio Škirpos alėjos panaikinimą ir pakartotinį jo politinį eksterminavimą.
K. Škirpa politikų buvo „nuteistas“ iš esmės už antisemitizmą, nepaisant to, kad istorikai-profesionalai, su kuriais man teko viešai diskutuoti, pripažino, kad antisemitas jis nebuvo.
Priminsiu, kad pirmą kartą politinį K. Škirpos eksterminavimą įvykdė J. Paleckio vyriausybė 1940 m. liepos 25 d., praėjus geram mėnesiui po Lietuvos okupacijos, išsyk po to, kai K. Škirpa pareiškė protestą dėl vadinamojo „Liaudies Seimo“ nutarimo paskelbti Lietuvą sovietine respublika ir neva „lietuvių liaudies vardu“ prašytis priimamai į Stalino totalitarinio režimo valdomos Sovietų Sąjungos sudėtį. Tada iš jo buvo atimta Lietuvos pilietybė ir nacionalizuotas turtas.
Dabar, K. Škirpos mirties 40-ųjų metinių išvakarėse (rugpjūčio 18 d.), nepriklausomos Lietuvos sostinės taryba atsistojo ant tos pačios politinės platformos, nuo kurios per visus penkerius okupacijos dešimtmečius Kremliaus propaganda ir sovietinė istoriografija jį puldinėjo bei šmeižė.
„[1940] Liepos 25 vakare gavau Glovacko telegramą, – rašė K. Škirpa savo depešoje iš Berlyno į Kauną, – kad ministrų tarybos nutarimu esu atleidžiamas iš pasiuntinio pareigų, atėmus man Lietuvos pilietybę. Atsakiau sekančiai: Pareiškiau protestą prieš komunistinio Seimo išdavikiškus liepos 21 d. nutarimus. Kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, pirmasis mūsų kariuomenės kūrėjas, savonoris aukojęs savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę, aš tam turėjau pilną teisę ir moralinį pagrindą.
Jūsų pasiuntimas Maskvon delegacijos išsižadėti Lietuvos nepriklausomybės parodo, kad dabartinė ministrų taryba solidarizuoja su minėtais Seimo nutarimais. Protestuoju prieš tokią jos laikyseną, kaip neabejotiną krašto išdavimą ir skaitau, kad tuo pačiu dabartinė ministrų taryba nustoja mandato veikti nepriklausomos Lietuvos valstybės vardu. Todėl jos nutarimą atleisti mane iš Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovo pareigų ir akiplėšišką atėmimą iš manęs Lietuvos pilietybės, skaitau neteisėtais aktais ir todėl neturinčiais jokios juridinės galios.“
Pabrėžiu: tai buvo padaryta anksčiau, negu buvo sugriauta Lietuvos valstybė, o žydai tebuvo persekiojami tik vokiečių įtakon arba jų okupacijon patekusiose Vakarų Europos, bet ne Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Pirmąsias represijas Lietuvoje žydai patyrė būtent pirmosios sovietų – ne nacių – okuopacijos metu, kai buvo pradėta slopinti jų nacionalinė savimonė, uždarius visas nepriklausomybės dešimtmečiais veikusias mokyklas hebrajų kalba, likvidavus tautinę žydų spaudą bei organizacijas, nacionalizavus jų finansines institucijas, pramonės įmones, nekilnojamąjį turtą ir represavus, t. y. išsiuntus į Sibirą, sionistinės pakraipos elementą.
Už šitas represijas ir žydų, taip pat ir lietuvių bei lenkų, savimonės, kultūros užgniaužimą bei turto užgrobimą atsakomybė, kaip žmonių, asmeniškai padėjusių savo parašus už Lietuvos pavergimą ir visuomenės atidavimą sovietų NKVD savivalei, persekiojimui, apiplėšimui bei naikinimui, neišvengiamai tenka ir toms kultūrinio lauko figūroms, dėl kurių atminimo ženklų viešojoje erdvėje dabar diskutuojama: ministro Antano Venclovos, deputatų Petro Cvirkos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries, etc. Apie kitus, tarnavusius prievartos organuose, kurie tiesiogiai dalyvavo nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečių persekiojimuose, kankinimuose ir naikinime, vadovaujantis totalitarinės valstybės beteisiškumo standartais, jau ir kalbėti netenka. Betgi jie gi irgi buvo „išsilavinę žmonės“, kaip tai sakoma dabar apie K. Škirpą ir J. Noreiką, taigi negalėjo, girdi, ko nors nežinoti kas laukia kitų bendrapiliečių bolševikinėje arba nacistinėje santvarkoje?..
Bet čia tik aliuzija į saiką, kuriuo K. Škirpos ir J. Noreikos kritikai seikėja „teisingumą“. Grįžkime prie to „tikro istoriko“ ir jo kritikos K. Škirpai bei mano „kompetencijai ir metodikai“.
Paskutiniame savo opuse istorikas tarp kitko pastebi, kad kalbant apie K. Škirpą ar J. Noreiką „kai kada remiamasi išeivių Algirdo Budreckio ar Augustino Idzelio nuomonėmis, tuo metu „Lietuvoje didžiausiu Škirpos, o ir Vėtros gynėju bei ekspertu yra pristatomas inžinerijos ir filologijos studijas baigęs žurnalistas“ ir čia pat teiraujasi: „Leiskite paklausti: o kas jie tokie? Istorijos ekspertai?“
Atsimenu kito „tikro istoriko“ pasipiktinimą ir retorinį klausimą „kas jis toks?“, kai vienas chemikas nuvyko į Berlyną ir parvežė Vasario 16-osios aktą, kurio tikrieji istorikai per ketvirtį amžiaus niekaip negalėjo surasti. Iš dalies galima suprasti: ilgos turistinės ekspedijos ir plaukiojimai valtimis ima laiko, tyrimams jo daug nelieka.
Esu baigęs ir inžinerijos, ir filologijos studijas, beveik 40 metų daugiau ar mažiau reiškiuosi žurnalistikos lauke. Įskaitant ir temas, susijusias su istorija. Bet nesu vienintelis žurnalistas, parašantis ir istorijos temomis. Nejau istorikas čia galėtų turėti galvoje mane? Jeigu ne p. Haroldo pakelta nuotaika, tikriausiai nebūčiau drįsęs pagalvoti, kad „tikras istorikas“ vadintų mane „didžiausiu Škirpos ir Vėtros gynėju bei ekspertu“. Na, bet nespėliokime, pažvelgime verčiau į dalykus iš arčiau.
Galima nežinoti kas yra tas „inžinerijos ir filologijos studijas baigęs žurnalistas“, bet istorijos profesionalui turėtų būti žinoma, kad Algirdas Budreckis (g. 1937) yra JAV lietuvių istorikas, filosofijos daktaras, kurio disertacijos tema buvo būtent 1941 m. birželio sukilimas. Jis yra keleto knygų anglų ir lietuvių kalbomis autorius, tarp jų – The Lithuanian National Revolt of 1941 (1968), ir The Soviet Occupation and Annexation of Lithuania (1968). Augustinas Idzelis (1942–2018) – taip pat JAV lietuvių istorikas, trijų mokslo sričių – teisės, geografijos ir istorijos – daktaras, daugelio publikacijų apie pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos laikotarpį anglų ir lietuvių kalbomis autorius, parašęs apie to meto įvykius kelias knygas, iki šiol deja, likusias rankraščiuose. Viena iš jų – Insurection Lithuanian Activist Front (LAF) in Kaunas. June 1940–June 1941 – neilgai trukus turėtų pasirodyti, įskaitant ir knygos laidą lietuvių kalba. Šie abu istorikai yra gerai įsigilinę į 1940–1945 m. laikotarpį, tad „tikriems istorikams“ Lietuvoje tai neturėtų kelti nuostabos ar sudaryti įspūdžio, kad jie patys yra vieninteliai, kurie turi teisę pateikinėti nekvestionuojamu istorinius verdiktus.
Nesigilinant į sutapimus ir nespėliojant, kurį konkretų žurnalistą turėjo galvoje straipsnio apie „Lietuvos istorijos politikos klystkelius“ autorius, apie savo paties „statusą“, kaip jį traktuotų kas nors iš „tikrų istorikų“, pasakyčiau tik tiek, kad mane tai mažai jaudina. Jeigu kam nors patogiau vadinti mane žurnalistu, publicistu, filologu ar net inžinieriumi – tam neprieštarauju, manęs tai nežeidžia. Edvardas Gudavičius – irgi inžinierius. Su juo, žinoma, nesilyginu nė iš tolo, tik noriu atkreipti dėmesį, kad žmogaus profesionalumą apsprendžia ne vien tai, kokius mokslus ir kada jis baigė, bet konkretūs praktinio darbo rezultatai.
Jeigu mano tyrimus apie Brazaitį, Škirpa, Noreiką, Birželio sukilimą, Laikinąją vyriausybę, etc., pareikalavusius, neslėpsiu, ilgamečio darbo Lietuvos ir užsienio archyvuose, bibliotekose ir rankraštynuose, paskelbtus daugelyje straipsnių spaudoje ir mažiausiai penkiose knygose, patogiau vadinti žurnalistika arba tiriamąja žurnalistika istorijos lauke – man tinka. Net ir istorijos mėgėjo vardo, į ką man pirštu baksnoja „tikras istorikas“, nesikratau, nes istoriją iš tiesų mėgstu. Ir nepretenduoju užimti nė vienos „tikro istoriko“ kėdės.
Tik elgiuosi panašiai kaip tai darė dr. A. Idzelis: „Kai užtinku knygose parašytą nesąmonę, mane tai skatina tyrinėti, sužinoti, kas dėjosi iš tikrųjų. Aš reaguoju į tam tikras pozicijas. Kai užtinku aiškinimus, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas Berlyne ir paskiau perkeltas į Lietuvą, mane verčia apie tai kalbėti. Iš tikrųjų veikla Berlyne ir sukilimas Lietuvoje beveik neturėjo tiesioginių ryšių. Kas darėsi Berlyne – ir pasiliko Berlyne, daugiau ar mažiau. Jeigu kas ir atėjo į Lietuvą, tai daugiausia per Gestapo ir NKVD ryšius. Ir tai daugiau pakenkė negu padėjo.“
Tai štai būtent pozicijos – mano ir kai kurių „tikrų istorikų“, – kartais išsiskiria, traktuojant netgi tuos pačius faktus. Kadangi faktas, išimtas iš istorinio konteksto ir interpretuojamas jau kitame laikmetyje, gali turėti vieną reikšmę, o tas pats faktas, pateiktas kitų to paties laikmečio faktų kontekste, gali turėti skirtingą arba net ir visai priešingą reikšmę.
„Dokumentai tarnavo kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką, – pažymi Adolfas Damušis, Laikinosios Lietuvos vyriausybės narys, kurio raštus, liudijimus, straipsnius ir knygas „tikrieji istorikai“ linkę ignoruoti, nepaisant to, kad daugelio jo oponentų – taip pat tų įvykių amžininkų – liudijimais jie naudojasi mielai. – O politikos tikslai ir pobūdis, – pasak A. Damušio, – dokumentuose dažnai nėra išreikšti. Tai tegalima nustatyti, renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas.“
A. Damušis teisingai pažymi, kad siaura, scholastinė dokumentų interpretacija, ignoruojanti momento aplinkybes, politinę konjunktūrą, galių santykius ir dokumentų kūrėjų tikslus, neretai veda prie klaidingų išvadų.
Tai štai būtent dėl išvadų mūsų pozicijos su gerbiamuoju „tikru istoriku“ jau gana seniai ir, sakyčiau, fundamentaliai atsiskyrė. Jau prieš gerą dešimtmetį atkreipiau dėmesį jį jo pozicijas, kurios iš esmės sutampa su pozicijomis, ginamomis Lietuvos okupacijos faktą neigiančių Kremliaus propagandistų. Jie tvirtina, kad okupacijos nebuvo, kad Lietuva „savanoriškai įstojo“ į Sovietų Sąjungą, kad ji neva pati pasiprašė, kad bolševikai ją nusiaubtų ir nublokštų socialinio vystymosi prasme ilgiems dešimtmečiams atgal.
Gerbiamasis „tikras istorikas“, be abejo, ginsis, kad jis neasistuoja šitai platformai, bet darbai pasako daugiau negu žodžiai. Drauge su Rusijos istorikais parengtas dokumentų dvitomis „SSSR i Litva v gody Vtoroj mirovoj vojny“ (2006) kalba pats už save.
Mūsų „tikrieji istorikai“ ten iš esmės sutiko su savo „kolegų iš Rusijos“ pozicija, kad Lietuva iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. tebebuvo „nepriklausoma“ valstybė, su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Įskaitant „Liaudies Seimo“ nutarimų „teisėtumą“. Ką rusams ir reikėjo „įrodyti“.
Estijos ir Latvijos istorikai tokio „bendro projekto“ apdairiai atsisakė. Jiems išsyk buvo aišku, kad ligi šiol Baltijos valstybių okupacijos nepripažįstančios autoritarinės valstybės istorikai nebus laisvi nešališkai traktuoti istorinių faktų, todėl bendradarbiavimą jie toleruos tik tiek, kiek tai tarnaus oficialiai dabartinės Rusijos pažiūrai į istoriją Baltijos valstybėse. „Mūsiškiai“ su tuo sutiko.
Jau daugelį metų istorikas, minėto rinkinio rengimo metu vadovavęs Lietuvos istorijos institutui ir dabar vėl perėmęs vadovavimą šiai įstaigai, viešai skundžiasi, kad jam vis kažkas „trukdo dirbti“, „kišasi į istorikų daržą“, nesudaro sąlygų, kad jo ir jo platformos istorijos tyrėjų nuomonė būtų vienintelė ir paskutinė. Tada jam trukdė „per jauni“ istorikai, „nekvalifikuoti“ politikai, dabar – „ne to išsilavinimo“ žurnalistai.
Bet stebėtis tuo gal ir nelabai verta. Kadangi pozicija dėl to, kada Lietuva nustojo egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė, yra esminė, siekiant sąžiningai traktuoti po to sekusius visus kitus įvykius, o ne žogliruoti okupacijos ir aneksijos sąvokomis, siekiant pridengti Baltijos valstybių ir tų šalių visuomenių sužlugdymo bei apiplėšimo operaciją. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų pozicijos išsiskiria ir kai kurių kitų reikšmingų faktų vertinimo atžvilgiu.
Pavyzdžiui, mūsų „tikrasis istorikas“ mano, kad R. Vanagaitė davė Lietuvai „vertingų pamokų“, tuo metu aš rašiau, kad jos knyga „Mūsiškai“ – tik estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai paliudyti. Juzefas Pilsudskis šiam istorikui – beveik genijus, man – „genijus“. Nei generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, nei Adolfas Ramanauskas-Vanagas „tikram istorikui“ – ne valstybės vadovai, man – priešingai, jie buvo kovojančios ir nepasiduodančios Lietuvos vadovai, nepaisant to, kad kariuomenės jau buvo beveik arba visiškai sunaikintos. Tos pačios plotmės problema yra ir Kazio Škirpos bei Jono Noreikos temos, dėl kurių vertinimo pozicijos skiriasi diametraliai, bet prie to neapsistosiu, nes esu jau gana daug rašęs.
Tad kas gi iš viso to išplaukia?
Problema ne ta, kad „tikras istorikas“ turi savo nuomonę ir ją skelbia. Negerai yra tai, kad jis atvirai demonstruoja savo nepasitenkinimą tais, kurie skirtingai nei jis traktuoja tam tikrus istorinius faktus ir mėgina jam nepritariančiuosius diskredituoti bei politikams būdingos raiškos priemonėmis diskvalifikuoti iš pokalbių apie istoriją lauko. Pasilaikant sau teisę nustatinėti, kurios interpretacijos yra „teisingos“, o kurios ne.
Bet toks nusistatymas prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. priimtai rezoliucijai „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“. Dokumente taip pat pažymima, kad niekas neturi privilegijos aiškinti, kad kas nors, įskaitant „tikrą istoriką“, istoriją „interpretuoja objektyviai“.
„Mes matome tam tikras didžiules problemas. Tarkim, nors Seime įkurta Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, jai vadovauja istorikas pagal išsilavinimą („valstietis“ Arūnas Gumuliauskas – aut. past.), bet net ir politiku virtęs istorikas visų pirma atlieka politiko funkcijas, o jo kaip istoriko kompetencijos nueina į antrą planą. Todėl ne konfrontuodami su valstybinėmis struktūromis, o su jomis bendradarbiaudami, taip pat su žiniasklaida, norime keisti santykį“, – kalbėjo istorijos profesorius.
Istorikas, jei jis „tikras istorikas“, kaip matyti iš pateiktos citatos, nesutiks pripažinti istoriko statuso net istorikui-profesionalui, jeigu matys, kad tas „ne toje valtyje“. Tai kelia pagrįsto susirūpinimo, kad „uniforminė“ istorinės politikos samprata, orkestruota pagal „tikro istoriko“ užduodamą kamertoną, paliks vis mažiau galimybių lietuvių istoriografijos „laivyne“ išlaikyti ne vieną „valtelę“.
„Valtį“, kokioje bus privalu plaukti, norint išsilaikyti farvateryje ir iš jos neiškristi, t. y. nebūti paskelbtam „netikru istoriku“ ir išvarytam iš „tikrų istorikų“ bendruomenės, paaiškina kitas „tikras istorikas“: „lietuviai turėtų iš esmės pakeisti požiūrį į Lietuvos valstybės tautiškumo istoriją, bet tie itin reikalingi pokyčiai istorijos vadovėliuose kol kas nevyksta – ir toliau dominuoja mitais bei legendomis paremti tautininkiški naratyvai“.
Tas „tikras istorikas“, naudodamas patyčių kultūros instrumentarių, tvirtina, kad tam tikri „istorikai kolaboruoja su istoriografijos ūsuotais bebrais“. Kas yra tie „kolaborantai“ ir kas – „ūsuoti bebrai“, straipsnis, kaip ir televizijos reportažai apie turistinę ekspediciją ilgomis upėmis, palydimi banalybių istorinėmis temomis, vienareikšmiškai neatskleidžia.
Bet nenustebčiau, jeigu didžiausi bebrai, graužiantys istorinę sąmonę, yra „valtyje“.