Pranašauta nesudėtinga operacija virto viena didžiausių katastrofų per visą SEAL istoriją, o manę, kad susidurs su negausiomis talibų pajėgomis, šie keturi puikiai parengti SEAL kariai turėjo stoti į mūšį su visa kalnuose ypač gerai kovoti mokančia priešų kariuomene. Apgultiesiems į pagalbą atskridęs sraigtasparnis buvo numuštas, žuvo visi juo skridę kariai ir vadovybė – iš viso 19 specialiųjų pajėgų profesionalų.
Marcuso Luttrello ir Patricko Robinsono knygos „Vienintelis išgyvenęs. SEAL kovotojo prisiminimai“ pagrindinis herojus ir vienas jos autorių M. Luttrellas, žuvusių bendražygių atminimui pasiryžęs pasidalinti savo išgyvenimais, papasakoti apie operacijos „Redwings“ eigą, desperatišką mūšį kalnuose ir didžiausią SEAL karių netektį. Šie vyrai didvyriškai kovojo petys petin, kol liko vienintelis, granatsvaidžio sprogimo nublokštas, be sąmonės ant uolų gulintis, tačiau vis dar ginkluotas ir kvėpuojantis Marcusas.
SEAL kariai kovoja tol, kol plaka jų širdis. Smarkiai sužeistas, nebepajėgdamas eiti M. Luttrellas šliaužė kalno viršūnės link, ne kartą krito žemyn, o atsigavęs vėl šliaužė aukštyn. Be vandens, maisto, mintyse kartodamas psalmių ir priesaikos žodžius. Kai atrodė, kad ir jo minutės šioje žemėje suskaičiuotos, amerikietis M. Luttrellas patyrė, ką reiškia puštūnų – seniausios pasaulyje iki šiol gyvuojančios etninės genties – per tūkstančius metų susiformavęs gentinis įstatymas ir ypatinga jo dalis – lokhay warkawal. Nors pažodžiui išvertus tai reiškia „atiduoti puodą“, iš tiesų jo reikšmė daug platesnė – bet kokiomis aplinkybėmis suteikti apsaugą atvykėliui net tada, kai pati gentis yra silpnesnė už priešą.
Pasakodamas įvykius autorius kelia amžinus klausimus apie karo prasmę. Ar sunaikinus visus talibus pasaulis taps geresnis? Ar principas „tikslas pateisina priemones“ iš tiesų veikia mūšio lauke? Ar politikai, patogiai sėdintys savo kabinetuose, suvokia, kokias kariams būtinas taisykles priima? Vienintelis išgyvenęs atrado savo atsakymus: „Nesu didvyris. Aš tiesiog patriotas.“
Nepaisant kuklumo, tėvynėje Marcusas sulaukė deramos pagarbos: buvo apdovanotas Violetinės širdies medaliu, o per priėmimą Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete JAV prezidentas George‘as W. Bushas šalia SEAL kario statusą patvirtinančio Trišakio ženklelio jam įsegė JAV karinio jūrų laivyno Kryžiaus medalį su tamsiai mėlynu kaspinu ir per centrą einančia balta juosta, simbolizuojančia pasiaukojimą.
Pagal šią knygą sukurtas filmas buvo nominuotas dviem „Oskaro“ apdovanojimams, o šis stiprus ir tikras SEAL kario pasakojimas Jungtinėse Valstijose pateko tarp pačių skaitomiausių knygų apie karą. 2010 m. M. Luttrelas įsteigė paramos fondą karo veteranams remti, kuris vadinasi taip pat, kaip ir jo knyga – „Vienintelis išgyvenęs“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Na, o mūsų C-130, skrendančiame virš pietinių Registano dykumos dykrų, mano bendrakeleiviai – JAV ginkluotųjų pajėgų dievai miegojo, išskyrus paplūdimio dievą Šeiną, kuris toliau garsiai klausėsi roko.
Kažkur žemai tamsoje, už dešiniojo lėktuvo borto, plytėjo Pakistano miestas Kveta, kadaise, valdant britams, buvęs gana svarbus strateginiu aspektu. Jame britai buvo įkūrę karininkų mokyklą, kurioje XX a. ketvirtame dešimtmetyje trejus metus dėstė feldmaršalas Bernardas Lo Montgomeris, vėliau laimėjęs al Alameino mūšį. Tai pasakodamas patvirtinu, kad ne tik sugebu šmaikščiai atsikirsti, bet ir domiuosi įvairiausiomis smulkmenomis apie karybą.
Tačiau mes skridome kairėje Afganistano sienos pusėje ir, manau, po mumis vis dar driekėsi vakariniai didžiojo Hindukušo kalnų masyvo šlaitai. Labiausiai į pietus nutolusi jų viršukalnė, esanti arčiausiai dykumos, siekia 3353 m aukščio. Už jos kalnai dar labiau statėja; kaip tik į juos ir skridome.
Manau, mūsų vadas Hilis, kaip ir aš, puikiai suprato, kokie pavojai laukia šioje nesantaikos draskomoje šalyje. Mes taip pat supratome, kokia svarbi būsima mūsų misija – sustabdyti aktyviai besiformuojantį naują talibų branduolį, į kurį Hindukušo aukštikalnėse įtraukiami naujokai, sugauti ir iškvosti jų vadus.
Septynių valandų kelionė iš Bahreino, atrodė, niekada nesibaigs – mes vis dar buvome valandos ar net daugiau skrydžio atstumu į pietus nuo Kabulo, lėtai slinkome į šiaurę virš klastingos sienos, kuri vedė tiesiai senosios Chaibero perėjos, o nuo jos – šiaurinio Hindukušo aukščiausių viršukalnių ir giliausių tarpeklių link. Už jų kalnai pereina į Tadžikistano ir Kinijos teritorijas, o tada tampa vakariniu Himalajų pakraščiu. [...]
Čia bazavosi Talibano kovotojų kuopelės, laukiančios, kol galės smogti teisėtai vyriausybei. Apie vieną iš vadeivų, kurio niekas nebuvo matęs jau keletą metų, telkėsi „Al-Qaedos“ gaujos. Talibai norėjo susigrąžinti valdžią Afganistane; bin Ladeno šutvė siekė žudyti ir naikinti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečius, tiek karius, tiek civilius. Vienaip ar kitaip, padėtis šiame regione košmariškai blogėjo. Todėl jie atsiuntė mus.
Vos kelios savaitės iki mums atvykstant smurtas prasiveržė nevaldomai, tai tik patvirtino nuogąstavimus, kad vietos visuomenės nekenčiami talibai vėl sustiprėjo ir ėmė kelti rimtą grėsmę naujai Afganistano vyriausybei. Net ir 30 000 JAV bei NATO karių padedant prezidentui Hamidui Karzajui sunkiai sekėsi palaikyti tvarką šalyje.
Prieš porą savaičių, vasarį, Talibano atstovai monotoniškais balsais buvo paskelbę, kad pagerėjus orams vyriausybę ims puldinėti dar dažniau. Nuo tada jie surengė visą seriją apšaudymų ir sprogdinimų iš pravažiuojančių automobilių, dažniausiai nukreiptų prieš vietinius pareigūnus ir vyriausybei palankius dvasininkus. Pietuose ir toliau į rytus jie rengė pasalas JAV kariams.
Pats žodis „Talibanas“ gana keistas. Kiekvienas yra jį girdėjęs, kaip ir žodžius „sukilėliai“, „sunitai“, „ajatola“ arba „Taivanas“. Bet ką jis iš tiesų reiškia? Savo kailiu patyriau, kad juo galima apibūdinti pačius niekšiškiausius tiesioginius susirėmimus. Apie Talibaną esu daug skaitęs. Faktai išties atitinka tikrovę. Šie vyrukai tikrai blogi, kraujo trokštantys religiniai fanatikai, kiekvienas turi kalašnikovą ir trokšta žudyti kitatikius. Patikėkite manimi, žinau, ką sakau.
Talibano judėjimas ėmė sparčiai stiprėti nuo 1994 metų. Iš pradžių jam vadovavo kaimo mula Mahometas Omaras, XX a. devintame dešimtmetyje dalyvavęs kovose su Afganistaną okupavusiomis Sovietų Sąjungos pajėgomis ir netekęs dešinės akies. Vėliau, dešimtame dešimtmetyje (iki man atvykstant), svarbiausiais Talibano taikiniais Afganistane tapo tarpusavyje nuolat konfliktuojantys vietos genčių vadai, kurie: a) vadovavo modžahedams ir b) galiausiai iš šalies išvarė sovietus.
Užėmę valdžią, talibai žadėjo padaryti du dalykus: užtikrinti taiką ir saugumą; įtvirtinti šariatą, kitaip sakant, islamo teisę. Pavargę nuo modžahedų smurto ir vidinių konfliktų, afganistaniečiai parėmė Talibaną, kuris iš pradžių sėkmingai plito šalyje, slopindamas korupciją, pažabodamas savivalę ir anarchiją, užtikrindamas saugumą keliuose, o tai leido suklestėti prekybai. Viso to jie pasiekdavo regionuose, kuriuos imdavo kontroliuoti.
Valdžios perėmimo operaciją talibai pradėjo pietvakariniame Kandaharo mieste, gana greitai po to užėmė ir kitas šalies vietoves. 1995 metų rugsėjį jie užėmė su Iranu besiribojančią Herato provinciją. Maždaug po metų Talibano kariuomenė paėmė Afganistano sostinę Kabulą ir nuvertė prezidento Burchanudino Rabani bei gynybos ministro Achmado Šacho Masudo režimą. 1998 metais Talibanas jau kontroliavo beveik 90 procentų šalies teritorijos.
Talibano vadams nusprendus, kad televizija, muzika, sportas ir kinas yra lengvabūdiškos pramogos, visa tai buvo uždrausta. Vyresnėms negu dešimties metų mergaitėms uždrausta lankyti mokyklą; ligi tol dirbusioms moterims buvo įsakyta likti namie. Vyrai privalėjo auginti barzdas, moterys – dėvėti burkas. Šios religinės priemonės liūdnai pagarsėjo visame pasaulyje, nes talibai mėgino ant XXI a. slenksčio stovinčią šalį sugrąžinti į viduramžių laikus. Tiesiog šokiravo ir talibų įvykdyti žmogaus teisių pažeidimai, dėl kurių jie įsivėlė į tiesioginį konfliktą su tarptautine bendruomene.
Tačiau egzistavo ir dar viena problema, ilgainiui paspartinusi jų sunaikinimą. Tai Talibano lyderių sprendimas Afganistane priglausti Osamą bin Ladeną ir jo vadovaujamą „Al-Qaedos“ judėjimą. 1998 metų rugpjūtį šie islamo fanatikai susprogdino JAV ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje, nužudydami daugiau nei 225 žmones. Reaguodamas į tai, Vašingtonas paragino Talibano vadovus išsiųsti iš šalies bin Ladeną, kurį JAV vyriausybė laikė atsakingu už šiuos sprogdinimus, arba laukti pasekmių.
Talibai kategoriškai atsisakė perduoti JAV iš Saudo Arabijos kilusį savo svečią, kuris dosniai juos finansavo. Tada prezidentas Bilas Klintonas įsakė apšaudyti raketomis pagrindinę bin Ladeno grupuotės stovyklą pietų Afganistane, tačiau „Al-Qaedos“ lyderiui pavyko išgyventi. 1999 metais Jungtinių Valstijų iniciatyva JT Saugumo Taryba pradėjo taikyti sankcijas talibų valdomam Afganistanui. Po dvejų metų buvo įvestos dar griežtesnės sankcijos, dar kartą mėginant priversti Talibaną perduoti bin Ladeną JAV.
Niekas nepadėjo. Nei sankcijos, nei atimta Afganistano narystė JT Saugumo Taryboje. Talibai toliau valdė šalį ir slėpė bin Ladeną, nors Afganistanas pamažu tapo visiškai izoliuotas tiek politine, tiek diplomatine prasme.
Tačiau talibai nenusileido. Savo izoliaciją jie vertino kaip garbingą dalyką ir nusprendė eiti iki galo, dar labiau griežtindami režimą. Skurstantys afganistaniečiai per vėlai suprato, ką padarė: atidavė valdyti šalį barzdotų bepročių klikai, kuri juos tiesiog kankino, žiauriais, represyviais, drakoniškais įstatymais kontroliavo kiekvieną žingsnį. Talibai taip stengėsi pavergti Afganistano piliečius, kad pamiršo apie maisto poreikį, todėl šalyje ėmė masiškai jo trūkti. Iš šalies emigravo maždaug milijonas žmonių.
Vakarai visa tai toleravo. Beveik toleravo. Tačiau vienas talibų veiksmas 2001 metų kovą vis dėlto sukėlė siaubingą tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą. Kalbu apie talibų susprogdintas dvi monumentalias VI a. Bamijano Budos statulas, kurios buvo iškaltos vidurio Afganistano kalnuose, apie 250 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kabulo. Viena jų siekė 55 metrus, kita – 36,5 metro aukščio. Savo verte šios skulptūros prilygo nebent Gizos piramidėms, tad ir šį brutalų aktą derėtų atitinkamai vertinti.
Statulos buvo iškirstos tiesiog smiltainio uolose Bamijano mieste, įsikūrusiame ten, kur senovėje driekėsi Šilko kelias, kuriuo karavanai su prekėmis keliaudavo iš Kinijos ir Vidurinės Azijos į Europą, Artimuosius Rytus ir Pietų Aziją. Nuo II a. miestas taip pat garsėjo budistinėmis šventyklomis ir šventvietėmis, šimtais vienuolių ir vienuolynų. Šios dvi statulos buvo didžiausi pasaulyje Budos atvaizdai.
Afganistano talibų lyderių nepataisomai sunaikintos statulos buvo tikras širdies smūgis muziejų direktoriams ir kuratoriams visame pasaulyje. Taip Talibanas įtikinamai visiems parodė, kas čia šeimininkas. Be to, ką tos statulos vaizdavo? Jie planavo sunaikinti visas su islamu nesusijusias statulas Afganistane.
Bamijano Budos buvo sunaikintos pagal šariato įstatymą. Tik visagalis Alachas nusipelno būti garbinamas, daugiau niekas. Reikalas išspręstas. Pakišam galingą sprogmenį ir šlovė Alachui!
Susprogdintos Budos statulos tik patvirtino pasaulio bendruomenės nuomonę, kad su Afganistano valdovais reikia kažką daryti. Tačiau prireikė dar vieno sprogdinimo, kad pasaulis ryžtųsi imtis negailestingų veiksmų prieš juos. Jis įvykdytas tų pačių metų rugsėjo 11 dieną; kaip tik tada Talibanas ir bin Ladeno „Al-Qaeda“ pasirašė sau mirties nuosprendį.
Dulkėms žemutiniame Manhatane dar nenusėdus, Jungtinės Valstijos pareikalavo, kad talibai perduotų Osamą bin Ladeną, nes jis buvo minėto išpuolio JAV teritorijoje pagrindinis sumanytojas. Tačiau ir šį kartą jie atsisakė, ko gero, nesuvokdami, kad naujasis JAV prezidentas Džordžas V. Bušas buvo visiškai kitokia asmenybė nei Bilas Klintonas.
Po mažiau nei mėnesio, spalio 7 dieną, amerikiečiai, vadovaujantys nedidelėms koalicijos pajėgoms, Afganistane pradėjo puolimą, kuris supurtė šį pasaulio regioną iki pat pamatų. JAV karo žvalgyba aptiko visas „Al-Qaedos“ stovyklavietes kalnuose, šalies šiaurės rytinėje dalyje. Tada kariškiai pradėjo vieną didžiausių bombardavimų iš oro šiuolaikinėje karybos istorijoje.
Talibanas, kurio karinis štabas dabar degė, turėjo itin nedideles puolimo iš oro pajėgas, kelis orlaivius ir sraigtasparnius, tačiau JAV karo aviacija nušlavė juos nuo žemės paviršiaus, įprasta tvarka panaudodama lazeriu valdomas bombas. Nuo lėktuvnešių pakilę karinio jūrų laivyno bombonešiai taikėsi į Talibanui priklausiusią kitą karinę techniką – šarvuočius, tankus, kuro saugyklas. Iš antžeminių oro bazių kylantys bombonešiai B-1, B-2 ir B-52 numetė daugybę 226 kilogramų svorio įprastų laisvojo kritimo bombų ant „Al-Qaedos“ teroristų rengimo stovyklų rytų Afganistane, aukštai kalnuose, į kuriuos netrukus atvyksime ir mes.
Vienas svarbiausių JAV tikslų buvo sunaikinti nedaug talibų turėtų „žemė-oras“ zenitinių raketų ir nuo peties raketsvaidžiais paleidžiamų raketų, veikiausiai pavogtų iš rusų ar senųjų modžahedų. Jas buvo itin sunku aptikti, nes šią amuniciją talibų kovotojai išnešė iš ankstesnių slaptaviečių ir paslėpė kalnuose. Paslėpė, kad kitą kartą galėtų vėl panaudoti.
Praėjus maždaug valandai nuo naktinio bombardavimo pradžios, Šiaurės aljanso pajėgos pradėjo apšaudymą raketomis iš oro bazės, esančios apie 40 kilometrų į šiaurę nuo Kabulo. Jos buvo nutaikytos į mieste buvusias Talibano pajėgas. Po penkių griausmingų sprogimų visame mieste buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas.
Tačiau tai dar ne viskas. Svarbiausias JAV tikslas buvo visai sunaikinti „Al-Qaedą“ ir jos lyderį, surengusį išpuolius prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke – XXI amžiaus Perl Harborą, kaip juos apibūdino JAV prezidentas. O tai reiškė grėsmingo urvų ir tunelių tinklo kalnuose, kur bin Ladenas buvo įsirengęs savo štabą, masinį puolimą.
Sparnuotosios raketos tik paruošė šį regioną tolesniems kariniams veiksmams. Nuo jų viskas ir prasidėjo. Pasaulio supervalstybė stipriausią smūgį suduos gigantiškomis bombomis BLU-82B, Vietname gavusioms pravardę Commando Vault ir iki šių dienų dar vadinamoms „Saulučių pjovėjomis“. Tai 6800 kilogramų svorio įprastos bombos, kurioms numesti reikalingas didelis aukštis ir sunkiasvoris orlaivis MC-130, nes jos tiesiog per didelės bet kurio įprasto šturmo lėktuvo bombų laikikliams.
BLU-82B buvo sukurtos proskynoms džiunglėse greitai iškirsti, jų plotams išvalyti, kad ten galėtų nusileisti ir pakilti sraigtasparniai. Afganistane šios bombos naudotos priešo gyvajai jėgai naikinti kalnų urvuose. Jų visiško naikinimo zona milžiniška, siekia apie 270 metrų. Jų keliamas garsas neįtikėtinas, o blyksnis matomas už daugelio kilometrų. BLU-82B yra didžiausia kada nors sukurta įprasta bomba ir, savaime suprantama, jai sprogus nelieka radioaktyviųjų dulkių. (Vis dėlto reikia pastebėti, kad ant Hirošimos numesta atominė bomba buvo tūkstantį kartų galingesnė.)
Stiprioji „Saulučių pjovėjos“ pusė ta, kad ji nepaprastai patikima, nekyla jokių problemų dėl vėjo greičio ar temperatūros gradiento. Joje naudojama įprastinė sprogstamoji medžiaga ir oksidatorius. Tai nėra įprastas degalų ir oro sprogmuo, gerokai mažesnėse bombose naudojama termobarinė bomba (FAE). BLU-82B yra 3,65 metro ilgio ir daugiau kaip 1,2 metro pločio.
BLU-82B priklauso nuo tikslios ją pristatančio orlaivio padėties, kurios koordinates perduoda antžeminės radiolokacinės sistemos arba laivų navigacinė įranga. Prieš galutinį laiko skaičiavimą ir paleidimą turi būti kiek įmanoma tiksliau nustatyta orlaivio padėtis. Šturmanas privalo nepriekaištingai tiksliai atlikti balistinius ir vėjo skaičiavimus.
Siekiant maksimalaus bombos sprogimo efekto, ji turi būti paleista iš ne mažesnio kaip 1830 metrų aukščio. Jos sprogstamasis užtaisas, kurį sudaro 5715 kilogramų sutirštintos sprogstamosios suspensijos (amonio nitrato, aliuminio miltelių ir polistireno), detonuojamas 38 colių (96,5 cm) sprogdikliu keliasdešimt centimetrų virš žemės lygio, todėl sprogimas nepalieka kraterio. Tolyn nukreipto sprogimo metu susidaro 703 kg/m2 antslėgis. Todėl ši bomba ir buvo praminta „Saulučių pjovėja“.
Jungtinės Valstijos tiksliai nepranešė, kiek iš viso šių bombų buvo numesta Tora Boros regione Baltuosiuose kalnuose, kur buvo aptiktos „Al-Qaedos“ treniruočių stovyklos. Mažiausiai keturios, gal septynios. Pirmoji, pasak Pentagono viešo pareiškimo, buvo numesta gavus pranešimą apie bin Ladeno buvimo vietą. Galima tik įsivaizduoti, kokia buvo šio sprogimo griaunamoji galia kalnų urvuose, kur veikė „Al-Qaedos“ aukščiausiosios vadovybės štabas. Net ir susprogdinus šią bombą vidury laukų būtų baisu, tačiau kalnų urve! Jėzau, tai žiauru. Tas daikčiukas iš karto sunaikino šimtus priešų.
JAV iš tiesų keletą kartų jomis bombardavo Talibaną, su žeme sulygino jo įtvirtinimus Kundūze, šalies šiaurėje, išvijo talibus iš Šomalio lygumų į šiaurę nuo Kabulo, surengė ploto bombardavimą visur, kur tik jie galėjo slapstytis aplink Bagramo oro bazę, į kurią mes kaip tik vykome orlaiviu C-130 po ketverių metų.
2001 metų rudenį talibai ir „Al-Qaedos“ kovotojai ėmė bėgti iš šalies, taip siekdami išvengti JAV puolimo, arba pasiduodavo. Vėliau persitvarkę jie vėl susibūrė kitoje Pakistano sienos pusėje ir pradėjo kontrpuolimą, siekdami susigrąžinti pozicijas Afganistane.
Daugumai šių užsigrūdinusių genčių vyrų ne tik kažkaip pavyko išgyventi amerikiečių bombardavimus, išvengti Šiaurės aljanso puolimų, bet ir išsisukti vienose didžiausių karybos istorijoje gaudynių, kai vis labiau susierzinusios JAV nėrėsi iš kailio, mėgindamos sučiupti bin Ladeną, mulą Omarą ir kitus vadeivas. Spėju, kad jų instinktas bėgti, susidūrus su stipriu priešininku, ir skubus pasitraukimas į Pakistano kalnus kitoje sienos pusėje leido jiems sutaupyti žmonių bei materialiųjų išteklių.
Taip pat padėjo laimėti laiko. Nors jie, žinoma, prarado daug sekėjų, aiškiai pamatę, ką JAV kariškiai sugeba ir ką tikrai padarys, tačiau turėjo galimybę daug mėnesių verbuoti ir mokyti naują savo šalininkų kartą. Iš štai dabar, praėjus vos ketveriems metams po to, kai prarado valdžią, buvo priversti emigruoti iš šalies ir beveik sunaikinti, jie grįžo kaip veiksmingai kovoti pasirengusi kariuomenė, gebanti vykdyti partizanines operacijas prieš JAV vadovaujamas koalicijos pajėgas.
Mums artinantis prie didžiulės ir toliau besiplečiančios JAV karinės bazės Bagrame, talibai jau buvo atsigavę, žudė humanitarinės pagalbos darbuotojus ir grobė statybininkus užsieniečius. Kai kurios rytų ir pietų Afganistano dalys oficialiai buvo paskelbtos nesaugiomis dėl nuolat dažnėjančių įžūlių talibų išpuolių. Žvalgybos įrodymai liudijo, kad jie plečia savo įtakos sferą, vėl artimai bendradarbiauja su bin Ladeno „Al-Qaeda“, sudaro naujas sąjungas su kitomis sukilėlių grupuotėmis ir prieš vyriausybę kovojančių vietinių gaujų vadeivomis. Juk panašiai jie užgrobė valdžią ir anksčiau, 1996 metais.
Tik šį kartą prieš atsikovodami turėtas pozicijas jie siekė dar vieno svarbaus tikslo – destabilizuoti JAV vadovaujamas koalicines pajėgas ir galiausiai jas iš viso, visiems laikams išginti iš Afganistano.
Dabar jau laikas paminėti puštūnus, seniausią pasaulyje iki šiol gyvuojančią etninę gentį. Iš viso jų yra 42 milijonai. 28 milijonai gyvena Pakistane, 12,5 milijono – Afganistane ir čia sudaro 42 procentus visų gyventojų. Be to, apie 88 000 puštūnų gyvena Jungtinėje Karalystėje, 44 000 – Jungtinėse Valstijose.
Kalbant apie Afganistaną, reikia pasakyti, kad daugiausia puštūnų gyvena kalnuose, šalies šiaurės rytuose, taip pat tankiai apgyvendintose rytų ir pietų teritorijose. Šios genties atstovai – išdidūs, atsidavę islamui, gyvena griežtai laikydamiesi garbės ir kultūros kodekso, tam tikrų taisyklių ir įstatymų, vadinamų Puštūnvaliu, kuris jiems padeda gyventi laikantis tam tikrų etikos normų jau du tūkstančius metų.
Puštūnai – svarbiausi Talibano rėmėjai. Jų kariai sudaro Talibano pajėgų daugumą, o šeimos teikia jiems prieglobstį savo namuose, aukštai kalnuose įsikūrusiuose kaimuose, juos saugo ir suteikia pastogę tokiose vietose, kurių nemato vakariečių akys. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų negali pamatyti ir JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų karių akys. Nors ir esame vakariečiai, galime patekti visur.
Nesunku suprasti, kodėl puštūnai ir talibai taip gerai sutaria. Puštūnų gentis atsisakė pasiduoti Sovietų Sąjungos kariuomenei. Jie nenustojo kovoti. XIX a. jie kovėsi su britais ir vos nebuvo pavergti, tačiau galiausiai išvarė užpuolikus atgal į Pakistaną. O prieš tris šimtus metų jie nušlavė nuo žemės paviršiaus vieno įtakingiausių Indijos Didžiųjų Mogolų valdovo Akbaro Didžiojo kariuomenę.
Puštūnai ne veltui didžiuojasi nuožmiu savo karybos paveldu. Verta prisiminti, kad ištisus įnirtingų, laukinių kovų Beludžistane amžius pusė vietos gyventojų buvo puštūnai, kurie niekada taip ir nebuvo iki galo pavergti.
Priklausymo šiai genčiai klausimas yra nekvestionuojamas. Tai neįtikėtina kilmės istorija, giminystės linija, kuri tęsiasi iš kartos į kartą ištisus šimtmečius. Tapti genties nariu panašiai, kaip tampama JAV piliečiu, neįmanoma. Gentis neišduoda žaliųjų kortų ar pasų. Tu arba priklausai jai, arba ne.
Kalba, tradicijos, papročiai, kultūra, žinoma, vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jeigu negimei puštūnu, niekaip kitaip juo netapsi. Tai suteikia jiems stiprybės, orumo, leidžia suvokti savo vertę. Nors jų kaimai iš tiesų nėra kariniai įtvirtinimai, kaip galbūt to norėtų talibai, puštūnų lengvai neįbauginsi.
Šios genties žmones vienija tarpusavio santykiai, tiksliau pasakius, vyrų tarpusavio santykiai. Giminystės linija šioje gentyje eina iš tėvo, vyriškos giminės protėvių pusės. Kiek suprantu, motinos ir jų protėviai jiems nieko nereiškia. Paveldėjimas ir palikimas visada atitenka vyriškos lyties palikuonims, teises į žemes visada paveldi sūnūs.
Iškalbinga viena puštūnų patarlė: „Aš priešinuosi savo broliams; mes su broliais priešinamės pusbroliams; mes su broliais ir pusbroliais priešinamės pasauliui.“ Kaip tik taip jie ir elgiasi. Griežta karinė tvarka ir drausmė jiems leido kaip reikiant iškaršti kailį ir gerokai pranašesniems įsibrovėliams.
Genties kodekso, vadinamo Puštūnvaliu, reikalavimai sudėtingi: vaišingumas, dosnumas, priedermė atkeršyti net už menkiausią įžeidimą. Puštūnų gyvenimas priklauso nuo pagarbos aplinkiniams, giminaičiams ir sąjungininkams. Jis gali būti pavojingas. Tik šie genties garbės principai neleidžia plisti anarchijai. Įžeistas genties narys kovos ir net žudys, keršydamas už parodytą nepagarbą jam ar šeimos nariams.